Diana Ramašauskaitė: „Kūdikiai negimsta rožiniai“

× Lina Laura Švedaitė

Akušerė ginekologė Diana Ramašauskaitė per mudviejų pokalbį daug juokėsi. Regis, juokėsi ir iš kai kurių mano klausimų. Būtent juokas išdavė, kad ji mačiusi šiek tiek daugiau nei aš. Man nauja gyvybė asocijuojasi su sunkiai pakeliamu, tačiau įgalinančiu skausmu, kažkuo gličiu, paguldytu ant krūtinės, su gyvenimo lūžiu. Jai tokios, kaip aš, – kasdienybė.

 

Liudo Masio nuotrauka
Diana Ramašauskaitė. Liudo Masio nuotrauka


Kodėl pasirinkote akušerės ginekologės specialybę?

Mano mama buvo akušerė ginekologė, o tėtis – chirurgas. Augau supama medicininių terminų, pokalbių apie pacientus, sveikatą. Tėvai atrodė laimingi, tad ir aš įstojau į mediciną. Baigusi šešis kursus norėjau rinktis infektologijos studijas, kadangi tuo metu labai daug kalbėta apie žmogaus imunodeficito virusą. Traukė temos šviežumas. Tačiau mama nebuvo sužavėta. O ji – protinga moteris. Pasikvietė mane į ligoninę atlikti praktikos – šitaip prisiliečiau prie ginekologijos ir akušerijos, pamačiau, kokia tai džiaugsminga profesija. Ir, žinoma, reikalaujanti daug atsidavimo.

Pastebėjau, kad šiandien jauni žmonės dažniau renkasi ginekologijos kryptį, greičiausiai bijo didžiulės atsakomybės, susijusios su akušerija. Akušerių darbo krūvis – labai neprognozuojamas. Vieną dieną – vienas gimdymas, kitą, žiūrėk, – dešimt. Būna, gimdymas komplikuojasi, nors neturėtų. Geras akušeris turi būti visada pasiruošęs.


Koks jausmas naktį keltis iš šiltos lovos ir važiuoti į gimdymą?

Vienas jausmas yra keltis iš lovos, kai žinai, kad prasidėjęs gimdymas nepatologinis, gimdos kaklelis dažniausiai veriasi pakankamai ilgai, galima neskubėti. Kitas – kai skambina kolegos ir prašo pagalbos, tuomet tenka šokti iš lovos, nes supranti, kad be reikalo neskambintų.


O kaip miegas, asmeninis gyvenimas?

Dėl to, kai atsirado daugiau pareigų, ir nusprendžiau susimažinti akušerės darbo krūvį. (Juokiasi.) Kita vertus, tuo momentu dominantė yra kita. Kai tenka keltis tris naktis iš eilės, ketvirtą jau pagalvoji – kaip būtų neblogai pamiegoti.


Akušerio darbas – padėti pagimdyti ar atlikti „operaciją“?

Gimdymas yra normalus fiziologinis procesas, kurį reikia prižiūrėti ir kuo mažiau kištis. Profesorius Aleksand­ras Venckauskas yra sakęs, kad akušerio ginekologo svajonių gimdymas, kai jis ar ji sėdi ant kėdės susidėjęs rankas už nugaros ir stebi procesą. Jei gimdymo metu atsiranda patologijų, tuomet tenka atlikti, kaip jūs sakote, operaciją. Vienaip ar kitaip, akušeris privalo išlikti sąžiningas, visų pirma, pats sau. Manau, gimdymo metu nebūtina kištis. Jo skatinimas ir kitos procedūros, atliekamos dėl pragmatinių priežasčių, neteikia džiaugsmo nei gydytojui, nei gimdyvei ar ją palaikančiam asmeniui. Žmogus negali padaryti daugiau, nei gali, vadinasi, negali būti dviejose vietose vienu metu.


Ar dalyvavimas gimdyme tampa kasdienybe?

Ne, nors galbūt ir būtų neblogai. (Juokiasi.) Iki šiol pamačiusi naują žmogų pagalvoju, kaip jam seksis šiame pasaulyje, į kokią aplinką jis pateks.

Akušeris, deja, ne visada liudija džiaugsmingą gyvybės atsiradimą – tenka susidurti ir su apsigimimais, sunkiomis ligomis, mirtimi. Kaip veikia ši patirtis?

Tokių patirčių savyje kaupti negalima. Geriausia pasikalbėti tiek su šeima, tiek su kolegomis. Išsikalbėti. Šiandien turime ir psichologų pagalbą. Įvykus medicininei klaidai, ieškome priežasčių, išsiaiškiname, kas tiksliai įvyko. Niekas nėra apsaugotas.


Kokia yra gimdanti moteris?

Visokių būna. Su viena reikia pajuokauti, su kita pasikalbėti griežčiau, bet daugumai svarbiausia – ne ji pati, o gimstantis naujagimis.

Aš gimdydama turėjau gulėti ant nugaros. Buvo labai nepatogu – norėjosi nulipti nuo to stalo ir tūptis ant žemės...

Gimdymas ant nugaros tikrai nėra geriausia gimdymo poza. Patogi prižiūrinčiam personalui, bet ne gimdyvei. Lietuvoje – tai sovietinių laikų palikimas, visos moterys būdavo guldomos. Gimdyklose gimdydavo po kelias iškart, atskirtos širmomis ar užuolaidėlėmis. Šiandien visi sutaria, kad nepatologinio gimdymo padėtis, visų pirma, turi būti patogi gimdyvei. Dažniausiai gimdoma tupint, keturiomis. Kartais moterys gimdo ir stovėdamos.


Ką manote apie gimdymą namuose?

Sudėtingas klausimas. Dalyvavau grupėje, rengusioje gimdymo namuose aprašą. Visų pirma, Lietuvoje trūksta akušerių, norinčių prižiūrėti tokį gimdymą. Daugelis nesijaučia saugūs, juk ir pats tobuliausias gimdymas gali tapti patologinis. Tuomet privaloma saugi kelionė į ligoninę. Namuose gali gimdyti ne kiek­viena moteris. Prižiūrėti gimdymo namų aplinkoje aš pati nedrįsčiau, tačiau turiu kolegų, kurie drįstų, ir juos palaikau. Tik čia noriu pabrėžti, kad turi būti saugios abi pusės – ir akušeris, ir gimdyvė.


Galbūt prisimenate keistą ar juokingą gimdyvės reakciją pagimdžius?

Gimdyvės dažniausiai džiaugiasi, verkia. Nieko keisto. Labiau atmintin įsirėžusios gimdyvę palaikančių asmenų reakcijos. Pavyzdžiui, gimus kūdikėliui, bijo arčiau prieiti ir pažiūrėti. Galbūt įsivaizdavo, kad jis išlįs kažkoks kitoks, rožinis, kaip rodoma filmuose. O guli melsvas padarėlis, dar neprisisotinęs deguonies. Ir tokia odos spalva gyvenimo pradžioje yra visiškai normali.


Be biologinių tėčių, kas dar palaiko gimdyves?

Būna draugė, dula, močiutė, esu mačiusi ir senelį. Kartą JAV kolegos nusivedė į gimdymo skyrių, o ten prie gimdančios moters išvydau visą šeimą – vyrą, vyro tėvus, vyro brolį su žmona ir jų vaikus...

Gimdyvės vietoje juos visus būčiau spyrus lauk...

Vienaip ar kitaip, galiu paliudyti, kad palaikantys žmonės tikrai padeda pagimdyti. Pandemijos pradžioje, kai buvo įvestas karantinas ir moterys turėjo gimdyti be palaikymo, akivaizdžiai pasimatė, kad fizinis žmogaus buvimas šalia yra tikrai ne tas pats, kas tiesiama ranka iš ekrano.


Kaip per jūsų karjeros metus keitėsi tėčio vaidmuo?

Ir dabar yra tėčių, kurie nenori nukirpti virkštelės. Įsivaizduoja, kad ją gali nukirpti blogai. O jei rimtai, šiandieniniai tėčiai daug labiau apsiskaitę, susipažinę su gimdymo procesu, supranta, kad per valandą niekas neįvyksta, nebesėdi ant kėdutės ir neskaito laik­raščio. Pasitaiko ir tokių, kurie, kartu „gimdydami“, pradeda ir trukdyti. (Juokiasi.)


Vystantis technologijoms ir medicinai, darosi vis leng­viau apgauti gamtą ir išsaugoti gyvybę, tarkim, neišnešiotukus. Ar tai vien pozityvu?

Šiandien technologijos gelbsti ir gyvybei užsimezgant. Kalbu apie dirbtinį apvaisinimą. Kiekviena situacija individuali, ir, kalbant apie gamtą bei jos apgaudinėjimą, galutinį sprendimą, kad ir kokiomis vertybėmis jis būtų paremtas, priima šeima. Mano pareiga yra informuoti žmogų apie galimybes, rizikas ir pasekmes. Ir čia labai svarbu nepamiršti, kad žmonės – nei gydytojai, nei mokslininkai, nei pacientai – nėra dievai.

Skaičiai rodo, kad pasaulis sparčiai pildosi.

Lietuvoje gimstamumo rodikliai labai blogi. Kasmet gimdymų skaičius mažėja. Pastaruoju metu sulaukiame daug žurnalistų skambučių. Nori sužinoti, ar prasidėjo karantino vaikų bumas. O jis kaip neprasideda, taip neprasideda. Ir Kinijoje jau panaikintas vieno vaiko įstatymas.


Ką jums reiškia nauja gyvybė?

Kiekviena nauja gyvybė yra kažko pradžia. O kiekviena pradžia nuteikia viltingai.


Galbūt prisimenate kokią stebuklingą gimdymo istoriją?

(Juokiasi.)


Ko palinkėtumėte besilaukiančioms moterims?

Pasiskiepyti nuo kovido. (Juokiasi.) Ir esate labai laukiamos.


Ar šiandien priimsite naujagimį?

Šiandien dirbsiu su medicinos studentais – reikia rūpintis, kad būtų kas mus pakeičia...

 

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Kūdikiai“

Draugai