Rūta Jakutytė. Atminties trupėjimai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dažnai prisimenu tą arklį, paliktą ganytis ant pievelės prie pat gatvės. Važiuodama autobusu, netikėdavau savo akimis, kad Kauno centre ganosi toks gyvulys, ir pats nelabai suprantantis, kokie čia triukšmingi monst­rai, prigrūsti žmonių, vis prašvilpia pro šalį. Visai netoli stovėjo naujoji katalikų bažnyčia, architektūra primenanti sektantų, – jei pravažiuodavai apie septintą valandą, galėjai matyti, kaip jie masiškai neria pro duris, visi tuo pačiu metu, kaip mokinukai po pamokų.
Pastaraisiais metais arklio nebematau, todėl ta pievelė atrodo tuščia ir nyki. Nebėra daug dalykų ir nežinau, ar tikrai tai tik pensininkų pomėgis idealizuoti praeitį, nes nebėra ateities. Pavyzdžiui, važiuodama tuo pačiu autobusu, tik į kitą pusę, supratau, kad pamiršau žodį „taupkasė", net jo reikšmę. Tarsi žodžiai būtų kuo nors kalti, kad atsiranda vis naujų ir naujų, kurie pasivagia reikšmes ir jaunų žmonių lūpas. Ir ne vienas kitas tarsi išnykęs žodis, atrodo, kad tai visi senojo amžiaus atributai lyg monetos fontane – taip lengvai nepasilenksi ir neiškrapštysi. Nesinori tikėti, bet praeitis taip greitai nyksta, kad tuoj liks tik tos kelios sekundės dabarties, ir daugiau nieko. Ir bus labai gaila, nes tai gan skurdoka.
Pamiršau tokią begalę dalykų, kad net gėda (ir į ką iškeičiant?). Su vienu draugu eidami gatve susiginčijome, kokio tinklo parduotuvę atidarė vietoj buvusios „Vilniaus prekybos". Gėda, buvau neteisi, o tiek kartų lankydavomės ten prieš užsukdami pas močiutę. Neatsimenu ir gretimos parduotuvės pavadinimo. Ji buvo antrame aukšte, didelis baltas kambarys, dažniausiai jokių pirkėjų. Pasirinkimas mažas, bet ten galėjai gauti pačių skaniausių plikytų pyragaičių su varške. Pirkdavome nedaug ir nedažnai, nes buvome neturtingi, – gal tai ir buvo tos šventiškos nuotaikos priežastis, kad teikėme varškės kremui daug reikšmės. Bet skonio jau nebeprisimenu.
Taip pat nepamenu skonio sausainių, kurie susidėjo iš dviejų dalių, sulipdytų rusvu kremu ir iki pusės pamerktų į juodąjį šokoladą. Atrodo, vadinosi „Suvorovo", bet galbūt ir ne. Buvau maža, žvilgčiodavau į vitriną ir laukdavau, kol mamos rankoje atsidurs maišelis, sklidinas to keisto pavadinimo. Ši parduotuvė buvo stoties rajone, gal ir dabar tebeveikia. Atrodo, jei dabar ten nueičiau, viską sugadinčiau. Ir dar pamatyčiau elektronines svarstykles vietoj tų, apversto trikampio formos metalinių, kurių raudona rodyklė svyruodavo plačiais mostais, kol sustodavo maždaug ties 300 gramų.
Nebežinau, kiek tiksliai man buvo metų, kai nusipirkau knygą „Alavinis kareivėlis". Puslapyje buvo vos po sakinį, bet ji atrodė stora, tikras iššūkis. Šokinėjau iš laimės, nes tai buvo mano pirmoji nuosava knyga (už litą penkiasdešimt). Atsisėdusi močiutės valgomajame kankinau skiemenis, o mama vis ateidavo pažiūrėti, kaip man sekasi. Įsivaizduoju, kad ilgai išbūti tokioje agonijoje nesugebėjo net ji. Atrodo, iš viso perskaičiau tą istoriją kokius trisdešimt kartų, tada paėmiau popierėlį nuo pyragaičio ir pasiūliau savo popierinei šokėjai kaip sijoną. Su adata pradūriau kareivėliui ir šokėjai galvose po skylę, pervėriau siūlu ir bėgiojau lyg beprotė po butą su paskui sklendžiančiais herojais. Jei atsiversčiau tą knygą, gal dar rasčiau juos, jau kiek pavargusius, o merginą suplotu sijonu.
Visiškai pamiršau, kodėl nustojau eiti į kiemą. Tiesiog vieną dieną baigėsi saulė­grąžų spjaudymas prie laiptinių, „Monopolis" penktame laiptinės aukšte, trumpam liovėsi keiksmažodžiai, atsivertė knygos ir sąsiuviniai, pratybos ir atlasai. Tada buvo aišku, kad neliko nė vieno draugo ir galima pamiršti visas tipines kiemo pramogas:
1. Įsibėgėti maždaug trisdešimt metrų ir staigiai iš visų jėgų šokti ant šieno kaugės, dar kvepiančios žole. Paskui iš pasklidusių šiaudų suformuojamas minkštas nusileidimas kitam ir vėl atsistojama į eilę laukti kito skrydžio, kol mamos pradeda atidarinėti langus ir po vieną grobti žaidėjus.
2. Ištiesti per šaligatvį siūlą maždaug šlaunų aukštyje ir pasislėpus krūmuose tykoti, kol praeidamas koks žmogus jį nutrauks. Iš tiesų tai buvo visai nejuokinga, bet vis tiek leipome juokais tuose krūmuose ir dauguma praeivių mus išgirsdavo, bet nekreipdavo dėmesio, nes buvome per maži, kad ką nors reikštume.
3. Drąsos išbandymas, taip ir nepadėjęs atsikratyti tamsos baimės. Kas nors atsineša rūsio raktus iš namų ir išrenka vieną vaiką, prierzinę jį, kad nesugebės tamsoje pereiti viso vingiuoto rūsio iki pat galo ir grįžti atgal. Neatsimenu, ar kada pajėgiau nueiti iki galo, užuot klykdama pusiaukelėje pasileidusi atgalios. Nenuostabu, tada tamsoje gyveno mano beveik Edgaro Poe verta vaizduotė, kartais net dabar pagrasinanti naktį, kai einu į tualetą.
Ir dabar vakarais, apie dešimtą valandą, vis pamirštu, kuo šis metas anksčiau buvo toks svarbus. Maždaug tokiu laiku vasarą sutemsta ir visus iki vieno kiemo vaikus gali pamatyti už namo, ant jau seniai uždarytos mėsos parduotuvės laiptų, užvertusius galvą į viršų, nes kito kiemo vaikai išdavė paslaptį, kad vakarais čia sklando šikšnosparniai, atskridę iš forto. Ir iš tiesų kartais juos pamatydavome, o gal tarėmės, kad tie maži juodi taškeliai buvo jie.
Neprisimenu, ar per Pirmąją Komuniją suknelė buvo susiglamžiusi, ar mama ją išplovė prieš penkerius metus po sesės Komunijos, nesvarbu, kad buvo per ilga ir per plati. Prisimenu tik, kad namie kažkur buvo nuotrauka: visa eilė išsipusčiusių nekaltų mergaičių ir aš, pačiam kampe, prasto fotografo nukirptu veidu. Niekada nepagalvočiau apie tą žvakių kvapą, provincialius mažytės koplyčios vargonus ir juos nustelbiančias, egzaltacijos apimtas apkūnias choristes, jei pro troleibuso stiklą nebūtų švystelėjęs pavadinimas „Vestuvinės, Komunijos suknelės, priimami užsakymai". Pirmą kartą pamačiau tokias paslaugas, atrodo, mano laikais sukneles traukdavo iš padėvėtų rūbų karalystės arba atsiųsdavo kokia teta dideliame siuntinyje iš Amerikos.
Smegenys yra nuostabus dalykas. Daug kas jose užstringa, turbūt kai kurie momentai lieka rezervuose, saugomi paskutinėms akimirkoms, kai teks merdėti lovoje drebančiu smakru, o kai kas išnyra lyg nuostabios istorijos, kurios tada tebuvo tik dar viena diena iki ateities. Nežinia, ką ypatinga galima pagaminti iš dabarties, kai tarsi nieko tokio neatsitinka, bet greičiausiai atmintis ras būdą: kai ką patrins, lyg dirbtinai sendinamą nuotrauką, sumaišys datas, kad prisiminimas taptų neįprastas, supainios su matytais filmais ir pavers visai prasmingu paveikslu. Galbūt privers gailėtis ar pykti, arba įkalins kokioje vienoje akimirkoje, kad kankintumeis visą likusį laiką.
---
Troleibusas sustoja Reformatų stotelėje. Pro čekoslovakišką purvinų lašų išmargintą stiklą ant suoliuko galima pamatyti rėkiančią senę. Nieko nesigirdi, nes durys dar neatsidarė, bet matosi, kaip ji mojuoja rankomis, grūmoja gyslotu kumšteliu nematomam priešui, nes žiūri tiesiai prieš save, perbraukia smilium per kaklą, lyg pjautų. Veido raumenys įsitempia ir išryškėjusiuose raukšlių grioveliuose visai išnyksta jos veidas, lieka tik begalė nukarusios odos, be jokios formos, jokios užuominos apie jauną moterį, kuri turėtų slėptis po metais. Ateina baisi mintis, kad senė primena lojantį šunį, nebeprisimenantį, nei ant ko, nei kodėl, nei nuo kada loja. Jos nepaleis tas pyktis, nes tam iš pradžių reikėtų viską prisiminti. Troleibusas trūkteli ir pajuda iš vietos, palikdamas rėkiančią senę sėdėti ant suoliuko.

Rūtos Jakutytės iliustracija

Draugai