Debiutas

Apie tai

Čia nebuvo namų, tiktai vėjas
Tiktai fleitos, prišaukiančios liūtį,
Tiktai kelias, kuriuo nenuėjom,
Ir tavęs truputėlis, nebūti

Per arti, nes ir natos ištįsta
Aitvarų nunešiotom padangėm,
Ten per didelis vėjas, kad grįžtum,
Bet per silpnas, kad ranką paleistum.

 

* * *
Stebiu kaip mėnuo
Prigula ant gretimo namo stogo
Švelnus brizas neskelbia jokio karo
Ir jau netgi lietaus
Šiandien būtų kvaila neigti,
Kad išpažįstu raides
Ir net jei namo grįžtum liūdnesnis už bliuzą
Rytoj vis tiek išauštų,
Net jei drumzlinas,
Net jei drumzlinas,
Bet jau rytas.

 

* * *
Tu užsnigsi mane iškarpytais namais
Iš akimirkų „būta-sapnuota" supintų
Ten, kur gruodžio aušra mūsų langus apeis,
Kad paslėptų kažką viduje šitaip švintant.

Akyse tik sudygusių smilgų takai,
Supustyti plaukai šiltą skruostą užklosto.
Negaliu neklausyt, kaip gražiai nutilai,
Kad išgirstum viduj tykiai rudenį sprogstant.

 

Du posmai suturėto

Gal nespėta kažko parašyti,
Nugulėto eilėraščio tvaikas.
Visa baigsis netolimą rytą
Kaip ir sniego sukruvintos eilės.

Pirmą kartą nubudus suplyšti,
Nesunku, net lengviau nei atrodo,
O už durų voliojas vaikystė
Ir ražienose klūpi aguona.

 

Po ilgo

Po žvilgsniu ištrupėjusios mintys,
Gena aušrą suaižėjęs rūkas.
Gerkle karštis nubėga. Ten švinta.
Tik kodėl šitos lubos taip sukas?

Veidas tavo artyn, rišas vėjas
Sau prie lūpų ledinę rodyklę.
Visą lietų pats sau susisėmęs
Nubudai tik besiruošiant snigti

Po plaukelį pešiodamas mirtį
Iš raudom suvešėjusio kūno
Du į vieną – taip tolima irtis
Ir aušra horizonte pargriūna.

 

Ryto

Tu stebiesi, kaip mylintis virpa
Man po oda įsiūtas drugelis.
Pro užuolaidos nėrinį tiltas,
Akvarelėm pavasario kelias.

Tu nutyli, kai aušros užstringa
Man blakstienų liepteliuos ir supas,
Pro išblukusį ilgesį krinta
Nepridaigstytas dievas nuo lūpų.