Estiškai tiltas – sild, o suomiškai – siltä. Tai skolinys iš baltų kalbų. O kiek finougrų kultūros apraiškų turi baltai? Latvijoje išlikusi lyvių kalba ir kultūra neketina nugulti tik į istorijos vadovėlius. 

 

 

Lyvių vasaros mokyklos „Mierlinkizt“ („Jūros paukščiai“) mokiniai plukdo lyvių vėliavą ir vainiką aukodami jūros motinai Mierjemā – tai kasmetė Lyvių festivalio tradicija. Uldžio Balodžio nuotr.

 

„Mirė paskutinė lyvė“, „Lyvių kalba mirė – į amžinybę iškeliavo paskutinė tikra lyvė Grizelda Kristiņa“. Tokios antraštės 2013 m. pasklido po Latvijos ir pasaulio interneto platybes. Panašūs straipsniai pasirodė ir estiškoje spaudoje dar 2009 m., Liepojoje paskutinį atodūsį išleidus kitam lyviui Viktorui Bertholdui. „Tikrais lyviais“ šie žmonės (kurie, beje, buvo giminaičiai) vadinti todėl, kad, be lyvių, kitos gimtosios kalbos jie neturėjo. Tačiau 2020 m., pasauliui įtemptai laukiant daugiau informacijos apie koronavirusą, lyvių kalbos aktyvistams Jāniui ir Renātei Medniams gimė dukra. Po poros metų kalbų entuziastus pasiekė džiugi žinia – šiai mergaitei lyvių kalba yra vienintelė gimtoji. Tėvai išleido dvikalbę knygelę latvių ir lyvių kalbomis „Kūldaläpš arba Zeltabērns“ („Auksinis vaikas“), skirtą padėti tėvams mokyti savo vaikus lyvių kalbos.

Ne mažiau džiaugsmo ir entuziazmo sulaukė 2023 m. Talsų apylinkėse, Kuržemėje, pastatyti 200 dvikalbių kelio ženklų. Tais pačiais metais per jubiliejinę dainų ir šokių šventę 16 tūkst. choristų pirmą kartą užtraukė dainą su lyviškais žodžiais. 2025 m. kovo 22 d. atidengtas ir pirmasis vietovardis Salacos lyvių kalba: upės „Aģe“ ženklas įgijo dvigubą pavadinimą – buvo pridėtas lyviškasis „Aģjoug“.

Lyvių kalba ir kultūra – tai tarsi finougriškojo prado simbolis nūdienos latvių tapatybėje. Lyvių kilmės žmonės ir jų kultūros tyrėjai nenori, kad į lyvių kalbą būtų žvelgiama kaip į fosiliją, kurios vieta muziejuose ar istorijos pamokose. Pasak jų, lyvių kultūra niekur nebuvo dingusi, o mokslininkai stengiasi atgaivinti ne tik lyvių kalbą, bet ir tinkamai įvertinti kitų finougrų kalbinės šeimos atstovių istoriją Latvijoje.

 

Skirtingos finougrų kalbos skambėjo visoje Latvijoje

 

Finougrų šeimos kalba susišnekančių bendruomenių buvo galima aptikti visoje Latvijos teritorijoje, tačiau šiandien dauguma jų yra išnykusios.

Rytų Latvijoje buvo pasisėjusi ne viena lingvistinė salelė, kurioje bendrauta Pietų Estijos dialektu, – jo savitumas, palyginti su kita Estijos dalimi, primena mūsų žemaičius. Manoma, kad tie žmonės greičiausiai buvo iš Estijos atvykę žemdirbiai, kurie ilgainiui priėmė Latgaloje paplitusią katalikybę, nors dabar esama teorijų, kad dabartinės Latvijos teritorijoje jie apsigyveno kur kas senesniais laikais. 

Lyvių kalbos išsaugojimu rūpinosi keletas estų kalbininkų, tačiau jų pastangos buvo bergždžios. Ypač daug dėmesio šiai bendruomenei XX a. pradžioje skyrė kalbininkas Oskaras Kallas, kuris kelis kartus aplankė Ludzos apylinkę ir, bendraudamas su vietiniais, mėgino perprasti jų gyvenimo ir kalbos ypatybes. Jis buvo pirmasis, apie tokį fenomeną papasakojęs Estijos spaudoje. Vėliau, jau tarpukariu, kitas estų tyrėjas Paulopriitas Voolaine ragino Ludzos estus rašyti laiškus lyvių kalba – jie savo kalba niekada nebuvo rašę. Nors tyrėjas pats stengėsi rodyti pavyzdį, bendruomenė gimtąja kalba rašyti taip ir nepanoro. Visa rašytinė informacija, kuria naudojasi mokslininkai, yra parengta lingvistų.

Latvijos pietuose, Bauskės apylinkėse, gyveno krieviņi (rusiukai arba ruseliai), lietuviškai paprastai vadinami krievingais. Manoma, kad ši bendruomenė Bauskėje ir aplinkui įsikūrė 1445–1447 m., Livonijos ordinui į nelaisvę paėmus apie 3000 vodų. Iš Ingrijos teritorijų tarp Sankt Peterburgo ir Narvos kilę vodai buvo gavę užduotį pastatyti Bauskės pilį. Krievingų pėdsakų būta ir Šiaurės Lietuvoje. Tokios lietuviškos pavardės kaip Repšys ar Muižė galimai yra vodų kilmės. Vodų pėdsakus Lietuvoje liudija ir 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos surašymo duomenys: pavyzdžiui, Kauno gubernijoje, Panevėžio apskrityje buvo užregistruoti 3 vyrai, kalbantys vodų kalba. Krievingų bendruomenė buvo susitelkusi Žeimelio miestelyje, esančiame 40 km į šiaurę nuo Pakruojo. 

Sentikių tikėjimo krievingai kalbėjo vodų kalba, kuri taip pat priskiriama finougrų kalbų šeimai. Ši kalba mūsų regione skambėjo iki XIX a. pabaigos, o galutinai nutilo per Antrąjį pasaulinį karą. Mūsų dienomis šios kalbos – ir apskritai vodų kultūros – padėtis, deja, yra kritinė net pačioje vodų tėvynėje Ingrijoje. Kaip įsitikinęs krievingų palikimą tyrinėjantis antropologas Dmitrijus Ščegolevas, Latvijoje ji išnyko dėl to, kad krievingai gyveno šalia fronto linijos, – nedidelių bendruomenių nebeliko dėl deportacijų ir kolūkių „su naujakuriais“. Iš šių bendruomenių šiandien liko tik lyviai, apgyvendinę Kuržemės regioną Vakarų Latvijoje ir Šiaurės Vakarų Vidžemės regioną Vidurio Latvijoje.

 

Ši trobelė, fotografuota 2023 m., – paskutiniai namai, kuriuose ludzių kalba vartota kasdien, bet nustojo skambėti 9-ame dešimtmetyje. Ji stovi kaime netoli Ludzos miestelio. Latviškai šis kaimas vadinamas Lielie Tjapši, o ludzių estų dialektu – Jāni külä. Uldžio Balodžio nuotr.

 

Nuo „paskutinių lyvių“ iki „kokie yra tie lyviai“

 

Latvių kilmės amerikietis, Latvijos universiteto Lyvių instituto mokslininkas Uldis Balodis studijų metais buvo susidomėjęs vietinių amerikiečių juki kalba. Apibūdindamas ilgametį latvių požiūrį į lyvius, jis įžvelgia paralelių: „Latvių nacionalinis pasakojimas apie lyvius man primena tai, kaip viešojoje erdvėje kalbama apie nykstančius arba išnykusius indėnus (pavyzdžiui, kad ir toks pavadinimas kaip „Paskutinis mohikanas“), o ne pasakojimą apie vis dar aktyvią modernaus pasaulio ir šiuolaikinės visuomenės dalį.“ U. Balodis pateikia pavyzdį – XIX a. latvių klasiko Auseklio poemą „Paskutinio lyvio mintys prie Salacos intako“. Joje, aišku, kalbama apie paskutinį lyvį, išgyvenantį siaubingą suvokimą: kad ir kaip būtų neįtikėtina, su jo paskutiniu atokvėpiu baigiasi ir jo tautos istorija. Ši poema buvo prisiminta ir viename iš nekrologų, skirtų jau minėtai lyvei G. Kristiņai. 2011 m. tautos surašyme lyvišką tapatybę nurodė 250 žmonių, o kaip laisvai lyvių kalbą vartojančius galėjo nurodyti tik 20–25 žmonės.  

Taigi, ne viena latvių karta užaugo nelabai suprantanti, ar tie lyviai vis dar egzistuoja, ar jau seniai išnyko. Pasak U. Balodžio, latviams lyviškoji jų tapatybės dalis visada kėlė susidomėjimą, tačiau trūko prieigos prie informacijos. „Manau, latviams tai yra tas smalsumą žadinantis Kitas. Augdami vis girdime istorijas apie juos, bet kažkaip sunku juos rasti ar kur nors sutikti, – nebent mokame ieškoti. Būtent tuo rūpinasi dauguma edukacinių organizacijų, tokių kaip Latvijos universiteto Lyvių institutas.“ Šis institutas deda dideles pastangas, kad kuo daugiau informacijos lyviškai ir apie lyvius būtų prieinama internetu.

Vidžemės kultūros erdvės vadovė, Latvijos kultūros akademijos Kultūros ir meno instituto mokslininkė Lolita Ozoliņa teigia, kad lyvių bendruomenės niekur nebuvo dingusios. Vietiniai lyviškų papročių niekada neapleido. „Pakrantės žvejyba, nėgių žvejyba Salacos ir Svėtupės upėse, audimas iš augaliniais pigmentais dažytų siūlų, nendrių kilimų pynimas, taip pat maisto tradicijos, pavyzdžiui, miežių košės virimas Staicelėje ir Lėdurgoje. Šie įgūdžiai nėra muziejaus eksponatai – jie vis dar praktikuojami ir šiandien“, – aiškina L. Ozoliņa. 

U. Balodis priduria, kad šiandien latviai domisi lyviais kitaip. „Žmonės nebeklausia, ar tie lyviai ir jų kalba išvis egzistuoja. Jie labiau domisi, kokia yra lyvių kalba ir kultūra, kaip lyviai gyvena šiandien. Manau, kad tai teigiamas pokytis.“

 

Ženklų lyvių kalba reikšmė bendruomenei

 

Šiandien lyvių bendruomenei itin svarbus kalbos pripažinimas viešojoje erdvėje. Nors kai kurias iniciatyvas pavyko įgyvendinti, kartais bendruomenės susiduria su biurokratinėmis problemomis. Ne vienam lyviui ar jų kalbos atgaivinimo aktyvistui įsiminė būtent kelio ženklų istorija. Kai lyvių bendruomenė pateikė projektą, ji buvo įsitikinusi, kad Latvijos kalbos įstatymas neturėtų drausti kelio ženklų su papildomais pavadinimais lyvių kalba. Tačiau „Latvijos valstybiniai keliai“ – institucija, kuri išduoda leidimus tokio pobūdžio ženklams, nenorėjo pritarti iniciatyvai, savo sprendimą grįsdama tuo, kad įstatymiškai tokioms dvikalbėms lentelėms reikalo nėra, be to, baimintasi vairuotojų klaidinimo.

Pirmosios idėjos apie dvikalbius kelio ženklus gimė dar 1999 m., o daugiau dėmesio bendruomenių pastangomis sulaukė 2018 m. Vėliau iniciatyvų būta įvairesnių. Ypač daug džiaugsmo bendruomenei suteikė 2004 m. Kolkos rage pasirodžiusi trikalbė lentelė, kurioje svečiams dėkojama latviškai, angliškai ir lyviškai. Ilgainiui ši idėja tapo patraukli Latvijos turizmo sektoriui, o galiausiai įvairūs kaimeliai Kuržemės pakrantėse, kur lyvių gyveno daugiausia, galėjo išsikelti savo lyviškus pavadinimus.

Gal ir įmanoma pamanyti, kad kelio ženklai lyvių kalba galėjo būti nemalonus dirgiklis kai kuriems latviams. Ypač turint omenyje 2012 m. vykusį referendumą, kai siūlyta įtvirtinti rusų kalbos kaip valstybinės kalbos statusą Latvijos Konstitucijoje. Referendumas sukėlė didžiulį sujudimą visuomenėje. Jame balsavo rekordiškai daug asmenų – net 70,58 proc. (Didesnis aktyvumas registruotas tik 1991 m., balsuojant dėl demokratiškos ir nepriklausomos Latvijos.) 74,8 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokį pakeitimą. Tačiau lyvių situacija net teisiškai skiriasi nuo rusakalbių – lyviai buvo pripažinti Latvijos vietiniais gyventojais dar 1991 m. Tai visai kitoks statusas nei tas, kurį turi tautinės mažumos ar bet kurios kitos Latvijoje vartojamos kalbos.

Vis dėlto pasikartojantis institucijų vangumas lyvių bendruomenėmis ir jų palikimu besirūpinantiems mokslininkams reiškia, kad dalis visuomenės dar ne visai įsisąmonino lyvių kultūrinio paveldo svarbą Latvijai ir jos tapatybei. Apibendrindami lyvių bendruomenių ginčus su Latvijos institucijomis dėl kelio ženklų, Latvijos universiteto mokslininkai Gunta Kļava ir Valtas Ernštreitas 2022 m. paaiškino, kam tie ženklai reikalingi: „Kad žmonės suprastų lyvių padėtį šiandieninėje Latvijoje, galėtų juos atjausti.“ Iki tol lyvių kalbą buvo galima išvysti tik vietinėse kapinaitėse.

„Istorija su kelio ženklais parodo, kad įstatymai egzistuoja, bet reikia stengtis, tenka imtis ir lobizmo, kad jų būtų laikomasi, kad lyvių bendruomenė turėtų visas teises į savo kalbos ir kultūros puoselėjimą Latvijoje“, – apibendrina U. Balodis.