Sigita Simona Paplauskaitė. Kaip pastatyti paminklą gyvenimui?

2022 01 09

Pusė pakelio jogurto, ketvirtis raudono svogūno, citrina, kandžių buveine tapusios avižinės kruopos, rožinio kvarco masažuoklis viršutinėje šaldytuvo lentynoje, juodos šlepetės už 10 eurų, pusė stiklinės vandens ant stalelio prie lovos. Toks mano natiurmortas nekinta daugiau nei 11 metų gyvenant tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Belgijos. Tai konstanta, į kurią sugrįžtu pasiklydusi.

 

Lino Marcišausko nuotraukos

 

Nebeskiriu kalbų ir akcentų, kuriais derėtų kalbėti. Kažkas mane palaiko itale, lenke ar flamande. Būna, grumiantis dėl išlikimo Vilniaus autobusuose išsprūsta koks pardon ar alsjeblieft. Galėčiau lengvai prisipaišyti identiteto krizę ir sulaukti užuojautos, bet džiaugiuosi jausdamasi didesnio pasaulio dalimi. Pagaliau atrakinau paslaptį, žinau, ką reiškia gerai jaustis gyvenant mieste, kuriame esi ir svetimas, ir savas. Briuselis man suteikė savotišką lojalumo kortelę: už gyvenimą jame gaunu atpildą – įkvėpimą būti ir kurti. Gaila, kad gimtajame mieste to nepatiriu, rodos, vis kam nors trukdau. Tarsi prekybos centre būčiau išsirinkusi prekes, kurių brūkšninių kodų niekaip nenuskenuočiau ir apimta gėdos laukčiau, kol pardavėja, pro nosį leisdama ugningus garus, segtuve atrastų kodus. Ir dar reikėtų šypsotis.

„Kodėl nepranešei, kad grįžai? Juk galėtume susitikti“, – kartoja artimi ir pažįstami, netyčia sutikti kavinėse ar renginiuose. Stebiu jų neritmiškai prasiveriančias burnas, formuojančias vis naujus klausimus. Ir kaip man atsakyti, kad nepavyks nei pasimatyti, nei pabendrauti, nes mano mintys dar nespėjo pasivyti pigiomis oro linijomis atskraidinto kūno.

Dar tik kelios dienos po mano 30 plius gimtadienio. Metus pradėjau 30 dienų jogos išbandymu ir joginuosi visur, kur tik randu laisvą žemės plotelį. Viską skauda, nors anksčiau fizinio aktyvumo pasekmių visai nesijausdavo, pagirios, beje, irgi neegzistavo. Stengiuosi susitaikyti su nerimu dėl ateities, kurioje mano gyvenimą paliks vis daugiau mylimų žmonių.


2022 12 20

Tropaeolum alaska, tropaleoum majus nanum, cephalophora aromatica, pleurotus ostreatus... Mamos mirties liudijimą laikau stalčiuje šalia augalų sėklų. Keliskart per savaitę apsuku ratą po tėvų butą. Išsirenku lentyną, ją ištuštinu ir vėl dėlioju atgal atrinkdama, kas atrodo nebereikalinga. Kas atsitiks su mano daiktais, kai mirsiu aš? Nuo mamos išėjimo esu vienintelė, kuri matuojasi jos sukneles ir batus, uosto jos kvepalus, sklaido užrašines odiniais aplankais, pilnas ranka rašytos jaunystės poezijos. Maitinu savo ilgesį. Šeimos nuotraukų albumai taip nestimuliuoja, kaip jos sukurti ir dėvėti daiktai ar išmintas takelis per lauką, kuriuo eidavo į darbą, o grįžusi – net per pūgą – sakydavo: „Kaip sukaitau!“

 

Lino Marcišausko nuotraukos
Lino Marcišausko nuotraukos

 

Skaitau Beatriz Colominos ir Marko Wigley’o knygą „Are We Human?“ („Ar mes žmonės?“), kurioje narpliojama žmogaus, jo sukurtų įrankių ir aplinkos dinamika. Autorių teigimu, dizaino objektai galbūt yra žmogiškesni nei patys žmonės: jie ne tik pratęsia mūsų kūnus ir padeda palengvinti darbus, bet ir apima žmonijos raidą, abejones, kelia naujus klausimus, sukurdami niekad nesibaigiantį dialogą. Knygoje spekuliuojama, kad žmones nuo kitų gyvūnų labiausiai skiria tai, kiek daug sprendimų jie sugalvoja spręsdami tą pačią užduotį. Tačiau kaip šie mūsų fizinių kūnų „pratęsimai“ kelia sentimentalų ilgesį? Galbūt tai lemia laiko patina, kuri kasdienybės daiktams prideda istoriškumo, o gal daikto savininko istorija?

„Ant šios kėdės kadaise sėdėjo rašytojas X“, – skelbiama etiketaže šalia tamsaus medžio kėdės su įtartinai nepatogiai atrodančiu atlošu. Mes patikime, kad be tos kėdės nebūtų buvę nei rašytojo, nei jo genialių kūrinių. Galima ironizuoti, bet neįmanoma nepritarti tam, kaip stipriai formuojame savo aplinką, o ji veikia mus. Nuo stalo įrankių iki koncertų salių architektūros – viskas formuoja elgesį, fizinius ir socialinius ryšius, tačiau kur yra to paveikumo ribos?

Pasiekusi miesto centrą visuomet skiriu laiko pasivaikščiojimams be tikslo. Svaiginuosi žiūrėdama į dangų, bokštus, lietvamzdžius ir stogus, nes miegamajame rajone tokių nėra. Kaskart pasvarstau, kodėl tokioje daugiasluoksnėje senamiesčio atmintyje tiek daug memorialų ne gyvenimui, o netektims? Jaučiu, kad tramdomi paminklosaugos reikalavimų neatitinkantys mūsų gyvybės proveržiai ir vietoje jų norima žūtbūt užfiksuoti reikšmingą praeities laiką. Neneigiu, kad verta išmanyti apie savo aplinkos raidą, kultūrines šaknis, istorinius vyksmus. Tai padeda suvokti, kas esi ir kuo būti nenorėtum. Bet galbūt reikia leisti žmogui kurti savo miestą, o ne tik jį liudyti? Kodėl mums neleidžiama iš lėto patirti, kaip nuo lietaus ir nuolatinio judėjimo gludinasi ir banguoja akmeninės kelio trinkelės? O kai jau tos bangos pasidaro per gilios, ar negalėtume išgrįsti gatvių tais pačiais akmenimis, kurie taip kantriai kentė mus jau kelis šimtmečius? Kodėl komercinis senamiesčio dizaino kodas siūlo kabinti tik nespalvotas iškabas? Ar statybos techniniai reglamentai gali palikti vietos iš kūrybingumo gimstančiai žmogiškai (ne biurokratiškai) klaidai? Ar mums leista rūpintis viešosiomis erdvėmis? Kodėl dažnai esame palikti tik pasyviai stebėti ir aktyviai kritikuoti mums siūlomas vizijas, kurių aptarimai kaip tyčia vyksta kuo nepatogesniu laiku ir apie juos pranešama kuo nepa­stebimesniais kanalais? Kaskart, kai kyla šie klausimai, labiausiai noriu ant kurios nors sienos vandališkai parašyti: „Aš čia buvau. Ir kai mirsiu, būsiu vis tiek.“


Sigita Simona Paplauskaitė – architektė, menininkė, tyrėja.