× Christophe Ayad

Arabų tapatybę ir atmintį tyrinėjantis menininkas dienraščiui „Le Monde“ duotame interviu sako: „Persijos įlankos šalys ir Japonija panašios tuo, kad domisi ne tik savimi, bet ir platesniu pasauliu.“

43 metų menininkas ir kultūros verslininkas Sofiane’as Si Merabet yra knygos „Sutrikęs arabas“ („L’Arabe confus“, leid. „Belfond“) autorius, sukūręs instagramo paskyrą @theconfusedarab, kurioje tyrinėja arabų tapatybę ir atmintį.

Teigiate, kad skirtingas arabų bendruomenes labiausiai sieja jaučiama nostalgija. Kodėl taip manote?

Žodis „nostalgija“ arabams neturi neigiamos konotacijos. „El Haneen“ – tai jausmas, su kuriuo užaugome gyvendami tiek diasporoje, tiek arabų visuomenėse. Diasporoje jis yra susijęs su prarastos tėvynės mitu. Bet net ir tie, kurie lieka savo šalyje, skiepija vaikams mintį, kad anksčiau buvo geriau. Arabai nostalgiją sieja su civilizacijos nuosmukio jausmu, lydimu Andalūzijos mito, panarabizmo ir panašių dalykų. Žvilgsnis į praeitį padeda jaustis tvirčiau. Vis dėlto šiandien Vakaruose įsikūrusioms diasporoms toks požiūris kelia abejonių. Tam įtakos turi  ir Persijos įlankos šalys, kurios parodo kitokį santykį su dabartimi ir ateitimi.

Šiuo metu gyvenate Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ar tam tikra prasme tai galima pavadinti dviguba tremtimi?

Į Persijos įlankos regioną persikėliau savo noru, troškau atkurti tapatybę. Pirmą kartą čia apsilankiau 2004 m. Ant šiuolaikinių pastatų išvydęs arabiškus užrašus supratau, kad arabų kalba nėra vien praeities ir religijos kalba. Šis suvokimas tarsi pleistras užklijavo žaizdą, kurią buvo atvėrusi mano arabiškos tapatybės nepripažinusi ir nesupratusi Prancūzijos visuomenė.

Jaučiu dvigubą nostalgiją: išsvajotajam Alžyrui ir Prancūzijai, kurią palikau. Vaikystėje man buvo įdiegta, kad „Alžyras yra tavo tapatybė, – nesvarbu, patinka tau ar ne, tai tavo dalis“. Šis faktas padėjo išlikti smalsiam ir labiau užtikrintam savo tapatybės paieškose. Prieš šešiolika metų palikęs Prancūziją, dabar galiu įvertinti, kiek ji pasikeitė. Mano nostalgija susijusi su tuo, kaip Prancūzija anuomet save pristatydavo pasauliui. Tokie žodžiai kaip „respublika“, „pasaulietiškumas“, „lygybė“ turėjo vertę. Iš naujo atradęs savo arabišką tapatybę, pradėjau dar labiau vertinti prancūziškąją. Jordanas Bardella ir Éricas Ciotti neturi teisės vieni nuspręsti, kokia turėtų būti Prancūzija.

 

Sofiane’as Si Merabet. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar palikti Prancūziją nusprendėte pats, ar buvote priverstas?

Prancūzijoje turėjau perspektyvų darbą, viskas klostėsi puikiai, nors ir jaučiau, kad buvau atsimušęs į nematomas lubas. Išvykau, nes pajutau poreikį gyventi arabų šalyje. Persijos įlankos regionas man buvo atradimas. Supratau, kad arabai nėra pasmerkti atsilikti nuo kitų ir gyventi skurde. Čia egzistuoja ikikolonijinė sąmonė, leidžianti įveikti tiesioginius civilizacinius išbandymus.

Kokia yra toji postmoderni tapatybė, kurią formuoja Persijos įlankos šalys?

Šios šalys suprato, kad buvo matomos tik kaip klajoklių ir beduinų kraštas. Persijos įlankos karas paskatino jas rimtai atsigręžti į savo kultūrinę tapatybę, kuri anuomet buvo silpna. O religinė tapatybė savo ruožtu dažnai susiliedavo su politine ir kultūrine. Todėl jos nusprendė investuoti į kultūrą, kad perrašytų nacionalinį naratyvą pasitelkdamos ne tik modernųjį meną, bet ir populiarindamos beduinų kultūrą, pavyzdžiui, jų audimo meną ir poeziją.

Paradoksalu, bet šiame pasaulio regione arabų kalba pamažu užleidžia vietą anglų kalbai. Šiuolaikinis menas leido Persijos įlankos šalims žengti tiesiai į ateitį ir netiesiogiai siųsti politines žinutes. Buvo atidarytas Abu Dabio Luvras, didysis muziejus Dohoje (Nacionalinis Kataro muziejus), Saudo Arabijoje vykdoma daugybė projektų, kuriuose pats dalyvavau kaip menininkas. Toks susidomėjimas šiuolaikiniu menu padeda įtraukti ir tuos piliečius, kurie emigravo į Londoną ar JAV. Mano nuomone, Persijos įlankos šalys ir Japonija panašios tuo, kad domisi ne tik savimi, bet ir platesniu pasauliu.

Ar Prancūzijos santykiai su arabų pasaulių nėra visiškai sugadinti abejingumo kolonijinei praeičiai?

Prancūzijos visuomenė yra akla kolonijinės praeities atžvilgiu, ir šis aklumas būdingas visoms politinėms partijoms, net kairiosioms. Jei šiandien Prancūzijoje pasisakysi prieš kolonizaciją, būsi įtariamas išdavyste, nemeile savo šaliai. Prancūzija yra apsėsta šio klausimo, ypač Alžyro atveju. Dėl to kyla rimtų problemų, mat kolonizuotų tautų palikuoniai prašo būti išklausyti. Jiems nebūtinai reikia atsiprašymų, jie tiesiog nori būti pripažinti prancūzais ir turėti teisę kritikuoti tamsiuosius mūsų istorijos puslapius. Tačiau oficialios šalies institucijos atsisako pripažinti Prancūzijos vaid­menį kolonializmo procese.

Kaip išvengti tapatybės spąstų, kai kiekvienas arabas laikomas musulmonu, o islamas – nesuderinamu su Respublika?

Tai įmanoma, jei mylėsi save, o meilę augina žinios. Reikia didžiuotis tuo, kas esi, pažinti savo šaknis – per meną, istoriją, arabų ar tamazigtų kalbą. Reikia priimti faktą, kad, ieškant atsakymų į tapatybės klausimus, niekada nebus paprasta. Svarbiausia – atsigręžti į kultūrą ir istoriją. Ne tik tam, kad Prancūzijos arabai suprastų, kas jie yra, bet visų pirma tam, kad padėtų kitiems gyventojams atrasti turtingą arabų kultūrą.

 

„Le Monde“, 2024 m. rugsėjo 2 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė

 

„Sutrikęs arabas“ – daugialypė arabų tapatybė

Ką reiškia būti arabu? Ką bendro turi Dubajaus, Kairo, Alžyro, Marselio, Monrealio ar Londono vyrai ir moterys, išskyrus kalbą, kuria jie, galima sakyti, visai nebekalba? Visų pirma – stiprų nostalgijos jausmą. Taip atsako knygos „Sutrikęs arabas“ autorius S. Si Merabet, alžyrietiškų šaknų turintis prancūzas, emigravęs į Jungtinius Arabų Emyratus. Arabų tapatybė yra daugialypė ir daugiasluoksnė, tai ypač matyti pastaruoju metu, kai diasporos pradėjo dominuoti arabų pasaulio kultūrinėje veikloje.

Kur gyvena garsiausias arabų komikas, egiptietis Bassemas Youssefas? Prieglobstį rado JAV. Kur yra viena ryškiausių pasaulyje šiuolaikinio meno rinkų? Dubajuje. Visa tai rodo, kad arabų pasaulis neapsiriboja tik fizinėmis sienomis. S. Si Merabet stengiasi aprėpti šią naują tikrovę – jaunas menininkas ir mąstytojas tyrinėja susiskaldžiusį, daugialypį, kenčiantį, bet meninio atgimimo siekiantį arabų pasaulį. Patyręs dvigubą tremtį, S. Si Merabet yra puikiai pasirengęs atskleisti, kokie vis dėlto modernūs yra arabai, nors jų modernumas Prancūzijoje dažnai lieka smarkiai nuvertintas, mat diskusijose apie tapatybę per daug dėmesio skiriama religiniam ir musulmoniškam arabų pasaulio aspektui.