Ne paslaptis, kad Umberto Eco skelbėsi esąs pasauliečiu, netgi apostatu, arba ateistu, ir į religiją žvelgė pirmiausia kaip į kultūrinio lauko komponentą. Kiek mažiau žinoma, jog pirmieji jo darbai sukosi apie dvi iš pažiūros tolimas figūras – Jamesą Joyce’ą, taip pat nuo krikščionybės atsiplėšusį apostatą, kuris atvedė U. Eco į avangardinį meną, ir Tomą Akvinietį, kurio raštuose semiotikas įžvelgė tvarkos modelio (pasaulio, kaip viseto) paieškas. Abu autoriai padėjo U. Eco suformuluoti centrinę semiotinių darbų sąvoką – enciklopediją, ir įkvėpė garsiuosius istorinius romanus.

Vis dėlto iki pat paskutiniųjų U. Eco darbų neišblėso meilė būtent Tomui Akviniečiui ir nuimdamas priešais jo vardą einantį trumpinį „šv.“ ne pašiepė, o, priešingai, atidavė duoklę didžiam filosofui, ieškojusiam, kaip ir pats italų rašytojas, rakto į visuotinį žinojimą. Anot U. Eco, „modernioji kultūra atsirado kaip reakcija į hierarchišką [viduramžių summae] pasaulio viziją, bet netgi maištaudama nesugebėjo visiškai išsilaisvinti iš jos žavesio, iš didingo Tvarkos modelio, kur viskas turi paaiškinimą, komformizmo. Galime sakyti, moderniosios kultūros istorija yra ne kas kita, kaip nuolatinė opozicija tarp tvarkos poreikio ir būtinybės įvardyti pasaulyje besikeičiančią ir atvirą nuotykio formą, kupiną galimybių“ (iš „J. Joyce’o poetika. Nuo Summa iki Finegano būdynių“).

Vėliau Tomas Akvinietis „sukūrė“ René Descartes’ą. Tai jį prieš 400 metų (1619 m.), neramią lapkričio naktį, aplankė trys sapnai, padėję suformuluoti garsųjį filosofinio mąstymo metodą – abejoju, vadinasi, mąstau (lot. dubito, ergo cogito). Paminint šį mąstymo judesį, pirmoji pasaulinė filosofijos dienos ceremonija įvyko UNESCO būstinėje Paryžiuje 2002 m. lapkričio 21-ąją.

Toma Gudelytė

 

Blogiausia, kas gali nutikti žmogui, Tomui Akviniečiui nutinka ne 1274-ųjų kovo 7-ąją kuomet šis miršta Fosanovoje sulaukęs vos 49-erių ir broliukai nepajėgia žemyn laiptais nunešti nutukusio veliono. Ir net ne tada, kai praėjus trejiems metams po Tomo mirties Paryžiaus arkivyskupas Stefanas Tempieris paskelbia eretiškų teiginių (219-os) sąrašą, į kurį patenka didžioji averojistų skelbtų tezių dalis, kelios Andriaus Kapeliono prieš šimtmetį pasiūlytos pastabos apie žemišką meilę bei 20 neginčytinai jam, „Angeliškajam daktarui Tomui“ iš Akvino kilmingųjų šeimos, priklausančių tezių. Šį represijos aktą netrukus ištaiso istorija ir Tomas Akvinietis, kad ir po mirties, laimi mūšį, o Stefanas Tempieris drauge su Gijomu iš Sent Amūro (kitu Tomo priešu) patenka į amžinas didžiųjų konservatorių gretas, nusidriekiančias nuo Sokrato ir Galileo Galilei’o teisėjų iki mūsų dienų Gabrio Lombardi¹. Blogiausia, kas gali nutikti žmogui ir sugriauti jo gyvenimą, Tomui Akviniečiui nutinka 1323 m., praėjus dvejiems metams po Dante’s Alighieri’o mirties ir šiam veikiausiai truputį prie to prisidėjus, t. y. tada, kai popiežius Jonas XXII nusprendžia Tomą paskelbti šventuoju. Nieko gero tarsi gauti Nobelio premiją, įstoti į Prancūzijos akademiją ar laimėti „Oskarą“. Tampi it Džokonda – kliše. Taip didysis padegėjas skiriamas ugniagesiu.

(...) Tomas grįžta į madą kaip šventasis ir kaip filosofas. Spėliojama, ką jis pasakytų šiandien, – ar vis dar pasižymėtų anų laikų tikėjimu, kultūra ir intelektine energija. Bet kartais meilė aptemdo protus – norėdami pabrėžti Tomo Akviniečio išskirtinumą daugelis vadina jį revoliucionieriumi, nors pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kuria prasme: nes jei negalime Tomo vadinti konservatoriumi, jis vis dėlto pastatė tokį tvirtą rūmą, kurio joks kitas revoliucionierius nesugebėjo sudrebinti iš vidaus – daugiausia, ką pavyko nuveikti Descartes’ui, Hegeliui, Marxui ar Teilhard’ui de Chardino, tai sudrebinti jį „iš išorės“.

Ypač sunku patikėti, jog skandalą galėjo sukelti toks visiškai neromantiškas, apkūnus ir lėtapėdis individas, tylenis, mokykloje buka veido išraiška persirašinėjęs mokytojų žodžius ir nuolat pašieptas moksladraugių. Kartą vienuolyno dvigubame suole (mat tam, kad Tomas tilptų, teko iškirsti skiriamąjį porankį) sėdinčiam šmaikštaujantys broliukai šūktelėjo, neva lauke skraidąs asilas, ir storulis tekinas leidosi pažiūrėti, kol anie springo iš juoko (kaip žinia, elgetaujančių ordinų broliukų pokštai buvo neįmantrūs). Tada Tomas (kuris tikrai nėra kvailys) pasakė galįs lengviau patikėti, kad asilas skraido nei vienuolis meluoja, ir anie siaubingai susigėdo.

 

Tomo Akviniečio „Super libros de generatione et corruptione“

 

Vėliau šis studentas, moksladraugių pramintas nebyliu jaučiu, tampa studentų dievinamu profesoriumi. (...) Ar jo būta geraširdžio storulio, angelo? Abejingo kūniškiems geiduliams? Broliai, bandydami atkalbėti Tomą nuo vienuolystės pas dominikonus (mat anuomet kiekvienas nepirmagimis sūnus iš geros šeimos tapdavo benediktinu, ir tai buvo dora, o ne stodavo į elgetaujantį ordiną, kas šiais laikais prilygtų prisijungimui prie komunistų partijos ar Danilo Dolci’o²), sugauna jį pakeliui į Paryžių ir įkalina šeimos pilyje. Tada norėdami išgydyti nuo keistenybių ir padaryti iš Tomo tikrą abatą pasiunčia į jo kambarį nuogą ir viskam pasiryžusią merginą. Tomas griebia deglą ir pradeda vaikytis merginą po kambarį, akivaizdžiai pasiryžęs paskrudinti jai sėdynę. Negi jokio sekso? Nežinia, užtat nutikimas Tomą taip stipriai sukrečia, jog paskui, pasak Bernardo di Gvido, „pokalbių su moterimis jis vengęs labiau nei gyvačių“. (...)

Europa bando įtvirtinti politinį ir ekonominį pliuralizmą atspindinčią kultūrą, nors ir dominuojant tėviškai Bažnyčios, kuria niekas neabejoja, kontrolei, vis dėlto atvirą naujai gamtos, konkrečios tikrovės ir žmogaus individualumo pajautai. Gamybos ir organizaciniai procesai racionalizuojami – būtina nauja protu grįsta technika.

Tomui gimus, proto technika tobulinama jau gerą šimtmetį. Paryžiuje, Menų fakultete, vis dar mokoma muzikos, aritmetikos, geometrijos ir astronomijos, o naujoviškai – dialektikos, logikos ir retorikos. (...) Aristotelio logikos tekstai tampa vadovėliais, bet dar ne visi išversti ir sulaukę komentarų, nes niekas nemoka graikiškai – tik arabai, gerokai toliau pažengę už europiečius tiek filosofijos, tiek gamtos mokslų srityse. (...) Pradėta studijuoti optika, vadinasi, keliamas fizinių objektų percepcijos klausimas ir brėžiama riba tarp haliucinacijos ir regos.

Tai tikrai nemažai – ankstyvieji viduramžiai buvo haliucinacijos pasaulis, paslaptingų esybių kupinas simbolinis miškas; viskas buvo pinama į vientisą pasakojimą, sekamą dievybės, kuri leidžia laiką sudarinėdama ir perrašinėdama „Enigmistinę savaitę“³. Tomo laikais haliucinacijų ir racijos pasaulių susidūrimai nesusilpnėjo: priešingai, pastarąjį kuria inteligentijos elitas, į kurį žvelgiama su prietaringu nepatiklumu. Nes prietaringai žvelgiama į patį žemiškųjų dalykų pasaulį. Šv. Pranciškus kalbasi su paukščiais, nors jo teo­logijos pamatas – neoplatonikų filosofija. Tai reiškia: kažkur toli toli gyvena Dievas, kurio neaprėpiamoje begalybėje kirba daiktų užuomazgos, idėjos. (...)

Platonas su Šv. Augustinu pasakė viską, ko užtenka žmogaus sielai perprasti, tačiau migloje tebeskendi klausimai: kas yra rožė ar viduriai, kuriuos Salerno medikai tyrinėja ligonio pilve, ir kodėl pavasario vakarais sveika įkvėpti gryno oro. Gėles pažinti galima iš vizijas reginčiųjų miniatiūrų, apie žarnų egzistavimą pilve geriau neužsiminti, o pavasario vakarai – pavojingiausia pagunda. Atitinkamai Europos kultūra liko susiskaldžiusi: jei žmonės suprato dangų, tai nesuprato žemės. Jei kam nors kildavo mintis pažinti žemę nugręžus akis nuo dangaus, dažniausiai tai baigdavosi prastai. Po apylinkes klaidžiojo tuometės raudonosios ^brigados4, eretikų sektos, siekusios atnaujinti pasaulį ir kurti neįgyvendinamas respublikas, tačiau praktikavusios smurtą, plėšimus ir kitas nedorybes. Sunku sužinoti, kiek gandai apie eretikus turi tiesos, – geriausia išgalabyti juos visus, ir reikalas baigtas.

Tuo metu racijos žmonės iš arabų kraštų sužino, jog buvo toks senovės mokytojas (graikas), galintis sujungti išsibarsčiusias kultūros dalis, – Aristotelis. Aristotelis kalbėjo apie Dievą, taip pat klasifikavo gyvūnus ir akmenis, domėjosi dangaus kūnų judėjimu. Aristotelis išmanė logiką, jam rūpėjo psichologija, rašė apie fiziką ir apibrėžė politines santvarkas. Bet svarbiausia, jog siūlė sprendimą (ir Tomas gebės tuo puikiai pasinaudoti), kaip apversti santykį tarp daiktų esaties (t. y. tos mažytės dalelės, kurią galima suprasti ir pasakyti apie daiktus net tada, kai daiktų nematome) ir materijos, iš kurios tie daiktai padaryti. Palikime Dievą ramybėje: jis, tobulais fizikos dėsniais aprūpinęs pasaulį, kad šis savaime judėtų į priekį, kuo puikiausiai sau gyvena. Veltui nesiblaškykime bandydami užčiuopti mistiškoje tėkmėje panirusių daiktų esencijos pėdsakų, kurie po ilgų klaidžiojimų galiausiai susitepa materija. Daiktų mechanizmas veriasi prieš mūsų akis – daiktai yra jų pačių judesio pradžia. Žmogus, gėlė, akmuo – visa tai organizmai, išaugę pagal vidinius juos išjudinusius dėsnius: esencija – tai jų augimo ir organizavimosi pradžia. Kažkas, jau pasiruošęs sprogti, išjudinantis materiją iš vidaus, skatinantis ją plėstis ir reikštis – štai kodėl galime ją pažinti. Akmuo yra tam tikrą formą įgavęs materijos kiekis – iš formos ir materijos sąjungos atsiranda individuali substancija. Būties paslaptis – išmaniai pareikš Tomas – esti konkrečiame egzistavimo akte. Egzistuoti, nutikti – tai nėra idėjoms, tūnančioms šiltoje tolimos dievybės gimdoje, pasitaikantys atsitiktinumai. Pirmiausia daiktai (ačiūdiev) konkrečiai egzistuoja rea­lybėje ir tik tuomet mes galime juos pažinti.Žinoma, būtina patikslinti du dalykus. Visų pirma, remiantis aristoteline tradicija, pažinti daiktus nereiškė tyrinėti juos eksperimentiškai: pakakdavo įvardyti daikto svarbą – likusiais dalykais pasirūpindavo teorija. Ne itin daug, sakysite, užtat, lyginant su ankstesniųjų šimtmečių klejojančiu pasauliu, tai buvo didelis žingsnis į priekį. Antra: norint sukrikščioninti Aristotelį, reikėjo skirti daugiau vietos Dievui, pernelyg likusiam nuošalėje. Daiktai auga dėl vidinės juos judinančios gyvybinės jėgos, nors būtina pripažinti, kad jei Dievui taip rūpi visas šis didysis judesys, tai Dievas gali mąstyti akmenį šiam savaime virstant akmeniu, o jei kartais nuspręstų nutraukti elektros tiekimą (kurį Tomas vadina „dalyvavimu“), įvyktų kosminis black out. Todėl akmens esencija slypi akmenyje, kurią mūsų mąstyti gebantis protas užčiuopia, ir ji jau egzistuoja meilės sklidino Dievo prote, kuris dienas leidžia ne rūpindamasis rankų nagais, o energijos tiekimu Visatai. Toks tad buvo lošimo statymas, antraip Aristotelis niekaip nebūtų įėjęs į krikščionišką kultūrą, o palikus Aristotelį už durų būtų tekę atsisveikinti ir su gamta bei racija.

Tai sudėtingas lošimas, mat aristotelininkai, su kuriais pradėjęs dirbti susiduria Tomas, buvo pasukę kitu keliu, kuris šiandien mus galbūt žavi labiau, – istorinius trumpuosius sujungimus mėgstantis vertėjas jį įvardytų kaip materialistinį; tai buvo anaiptol ne dia­lektinis materializmas, veikiau astrologinis materializmas, kėlęs nerimo bemaž visiems – nuo Korano iki Evangelijos sergėtojų. Atsakomybė tenka šimtmečiu anksčiau gyvenusiam Averojui, atėjusiam iš musulmoniškos kultūros, – berberų kilmės, ispanų tautybės ir kalbančiam arabiškai. Averojus pažinojo Aristotelį geriau už kitus ir suvokė, kur link veda aristoteliškas mokslas: Dievas nėra intrigantas, neatsakingai kaišiojantis nosį į kitų reikalus, jo sukurta gamta turi mechaninę tvarką ir matematinius dėsnius, kuriuos reguliuoja geležinė dangaus kūnų valia. Kadangi Dievo esama amžino, amžina ir jo nustatyta pasaulio tvarka. Filosofija tyrinėja šią tvarką, t. y. gamtą. Žmonija pajėgi ją suprasti, nes visuose veikia tas pats išminties principas, antraip kiekvienas regėtų dalykus savaip ir žmonės nesusikalbėtų. Šioje vietoje materialistinė išvada buvo neišvengiama: pasaulis yra amžinas, jį valdo numatomas determinizmas ir, jei žmonėse gyvuoja vienas bendras intelektas, vadinasi, individualios nemirtingos sielos nėra. Jei Koranas skelbia priešingai, filosofas privalo filosofiškai tikėti tuo, ką atskleidžia mokslas, o tada pernelyg nesivargindamas įtikėti religijos jam primetama priešingybe. Egzistuoja dvi tiesos ir viena jų negali trikdyti kitos.

Averojus griežtą aristotelizmą priveda prie aiškių išvadų ir tai Paryžiuje lemia jo sėkmę tarp Menų fakulteto mokytojų, ypač Sigero Brabantiečio, kurį Dante įkurdina Rojuje greta Tomo Akviniečio, nors kaip tik dėl Sigero kaltės žlunga Averojaus mokslinė karjera ir šis nurašomas į antraeilius filosofijos vadovėlių skyrius.

Tomas bando žaisti dvigubą kultūrinės politikos žaidimą: viena vertus, stengiasi, kad teologinis to meto mokslas priimtų Aristotelį, kita vertus, atriboti jį nuo averojistų puoselėto įvaizdžio. Bet čia Tomas susiduria su rimta kliūtimi: Tomas priklauso vienam iš elgetaujančių ordinų, savo nelaimei, paleidusių į apyvartą Džoakiną iš Fjorės ir apokaliptinių eretikų gaują, keliančią grėsmę įsigalėjusiai tvarkai, Bažnyčiai ir Valstybei. Tai leidžia Teologijos fakulteto mokytojams reakcionieriams, tarp kurių pirmauja žiaurusis Gijomas iš Sent Amūro, tvirtinti elgetaujančius broliukus nusidėjus erezija: esą visi jie Džoakino sekėjai, norintys diegti Aristotelio – ateistų ir materialistų averojiečių mokytojo – mokslą. Kaip matyti, tai Gabrio Lombardi žaidimas: jei esi už teisę į skyrybas, vadinasi, pritari ir abortui, vadinasi, nori legalizuoti narkotikus. Eidami balsuoti nepamirškite Paskutiniojo teismo dienos.

O Tomas nebuvo nei eretikas, nei revoliucionierius. Tomo būta „konkordisto“, derintojo. Jam rūpėjo sutaikyti naująjį mokslą su apreiškimo mokslu, ir pakeisti viską taip, kad niekas nesikeistų.

Tam Tomas pasitelkė sveiką protą ir (būdamas teo­loginių vingrybių maestro) įsiklausimą į gamtinę tik­rovę, žemišką pusiausvyrą. Tomas, akivaizdu, nesuaristotelina krikščionybės – sukrikščionina Aristotelį. Jis niekada nemanė, kad protu galima suvokti viską – tai leidžia tik tikėjimas; tiesiog norėjo pasakyti, jog tikėjimas neprieštarauja protui, tad samprotavimų prabangą, drauge išnyrant iš haliucinacijų pasaulio, galima sau leisti. Tai paaiškina, kodėl Tomo veikalų architektūros pagrindiniuose skyriuose, kalbant apie Dievą, angelus, sielą, dorybes ir amžinąjį gyvenimą, vietos randa ir tai, kas ne tiek racionalu, kiek „supratinga“. Ši teologinė architektūra leidžia suprasti, kodėl žmogus gali pažinti, kodėl žmogaus kūnas padarytas tam tikru būdu, kodėl sprendimui priimti būtina ištirti faktus ir nuomones, neslepiant prieštarų ir narpliojant jas atvirai. Taip Tomas sugrąžina Bažnyčiai doktriną, kuri, nė kiek neprarasdama savo galios, palieka komunoms laisvę apsispręsti dėl monarchijos ar respublikos, atskiria skirtingus valdymo tipus ir nuosavybės teisę. (...) Vis dėlto, gerai įsiskaičius, tikėjimo argumentai visada nustelbdavo kitus ir lemdavo sprendimą, t. y. Dievas ir apreikštoji tiesa nukreipdavo pasaulietiško samprotavimo judesį, tai puikiai įrodė įžvalgiausi tomizmo tyrinėtojai, tarkim, Gilsonas. Niekas niekada netvirtino, kad Tomas Akvinietis buvo Galileo Galilei’us. Tomas paprasčiausiai įteikia Bažnyčiai doktrininę sistemą, sutaikančią ją su gamtos pasauliu. Ir prasiveržia į priekį. Datos aiškiai byloja. Prieš pasirodant Tomui buvo teigiama, kad „Kristaus dvasia nekaraliauja ten, kur karaliauja Aristotelio dvasia“, 1210 m. vis dar draudžiamos graikų filosofo gamtos filosofijos knygos, draudimas galioja vėlesniais dešimtmečiais, kol Tomas savo talkininkams paveda juos versti ir komentuoti. Tačiau 1255 m. praleidžiamas visas Aristotelis. Po Tomo mirties, kaip matėme, dar bandoma šią kryptį pakeisti, bet galiausiai katalikų doktrina išsirikiuoja palei aristotelizmo pozicijas. (...) Katalikybei Tomas suteikia išsamią struktūrą, kurioje viskas randa sau vietą ir paaiškinimą, kad nuo tol katalikiškoji mintis nebepajuda iš vietos. Tomą permąsto nebent kontrreformacinė scholastika, grąžindama jėzuitišką tomizmą, dominikonišką tomizmą, netgi pranciškonišką tomizmą su nerimastingomis Bonaventūros, Dunso Škoto ir Viljamo Okamo šmėklomis. O Tomo liesti nevalia. Tomą kamavęs naujos sistemos kūrimo nerimas tomizmo tradicijoje virsta konservatyvia neliečiamos sistemos kontrole. Ten, kur Tomas viską nušlavė tam, kad sukurtų kažką nauja, scholastinis tomizmas neleido liesti nieko ir, prieš įleisdamas naujoves į Tomo sukurtą sistemą, atliko stulbinamus pseudotomistinės ekvilibristikos stebuklus. Įtampa ir pažinimo nerimas, tokie būdingi storuliui Tomui, galiausiai persimeta į erezinius judėjimus ir protestantų reformą. Iš Tomo Akviniečio telieka, deja, schema, bet ne intelektualinė pastanga kuriant sistemą, anuomet iš tikrųjų pasižymėjusią „kitoniškumu“. (...)

Teisėta kelti klausimą, kaip šiandien elgtųsi Tomas Akvinietis. Tenka sutikti, kad jokiu būdu neperrašytų savosios „Summa Theologiae“. Galynėtųsi su marksizmu, fizikos reliatyvumo teorija, formaliąja logika, egzistencializmu ir fenomenologija. Užuot komentavęs Aristotelį, griebtųsi Marxo ir Freudo. Vėliau keistų argumentavimo būdą, kuris nebebūtų toks taikingas ir nukreiptas į harmoniją. Ir galiausiai suvoktų negalįs ir neprivaląs pateikti galutinės, architektūriškai baigtos sistemos – veikiau mobilią, tokią Summa, kurios puslapius galima sukeisti vietomis, nes į Akviniečio mokslo enciklopediją būtų patekusi tokia sąvoka kaip istorinis laikiškumas. Negaliu atsakyti, ar tuomet jis vis dar būtų krikščionis.

1 Gabrio Lombardi (1913–1994) – italų politikas, teisininkas ir akademikas, kovojęs prieš įstatymą, 1970-aisiais įteisinusį Italijoje skyrybas.
2 Danilo Dolci (1924–1997) – italų sociologas, poetas, žmogaus teisių aktyvistas, pramintas Sicilijos Gandi.
3 Italijoje populiarus kryžiažodžių ir rebusų žurnalas.
4 Italijoje 8 dešimtmetyje veikusios teroristinės kairiųjų radikalų grupės, atsakingos už premjero Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė