Vainius Bakas. Ruduo – rinkimų metas
Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria,
Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria…
Kristijonas Donelaitis
Lietuvių tauta – pats stipriausias grybų elektoratas Europoje. Beveik kiekvienas, sulaukęs tokio amžiaus, kai jau gali (arba dar gali) atpažint grybus ir nulaikyt lenktinį peiliuką rankose, rudenį traukia į savo rinkimų apygardą – grybingiausią miško sklypelį, kuris dar netapo privatizuotu ar prichvatizuotu kepurėtųjų draustiniu. Žmonės eina noriai, be jokių ypatingų raginimų ir šaukimų, vieni kiškiškai liuoksi kiškių drąsos keliu, kiti, pamiršę patarlę „nemesk kelio dėl takelio“, nubėga kitais šunkeliais, katkeliais ar žmogkeliais...
Kiekvienas ruduo – nauji grybų karai, uogų taika ir samanėlių paliaubos. Tik įžengi į mišką ir žiūrėk – kiek visokios grybienos apstu, taip ima stverti dūšią ir čia, regis, apsisuka galva ir staiga imi abejot: ar sukti į kairę, ar nuosaikiai laikytis dešinės, ar tiesiai per brūzgynus keliauti... Bet kad patys grybai vis šokinėja – čia į kairę, čia į dešinę, ir galop prieini prie išvados, kad miške nėra nei kairės, nei dešinės orientyrų, tik atskiros grybų grupelės, susirinkusios į savą plotelį pasišildyt saulutėje arba paišdykauti šešėlyje. O miškas juk tikra šešėlių karalystė, tad apie skaidrumą čia net kalbos nėra. Jeigu nori skaidrumo – keliauk į plyną lauką.
Taip pat sakoma, jog grybų sporos dažniausiai prisisėja ratais – radai kokį vieną ir dairykis kitų, vaikščiok išcentriniais ratais. Vienas toks poetas, gyvenimo nuėjęs pusę kelio, sustojo kartą miško tankmėje, susitiko kitą bičiulį poetą ir nukeliavo į patį pragarą. Po to sėkmingai pasiekė skaistyklą ir rojų. Kitaip sakant, ir miške kilimas karjeros laiptais įmanomas. Tik reikia talento ir drąsos.
Va, pasidairai kairėje – raudonikių beretėlės patraukia akį, šalia ir trapių raudonų ūmėdžių matyti. Prieini dar arčiau, kad tos kepurėlės tokios taškuotos... Nuodingi gi čia grybai, bet kas sako, kad nuodai nėra reikalingi? Maža kam gali praversti... Ir musės įkyrios, ir sokratai per daug jau smalsūs.
Bet šiaip esu gana išrankus rinkėjas – niekada neimu sutižusių lepšių ar trapių ūmėdžių. Violetinėm beretėm pasipuošę baravykai – tik apgailėtinas kamufliažas, nes iš tikrųjų ten – kartieji baravykai. Sako, tokius piene reikia nuvirt tris kartus, bet ir tai kartumas jaučiasi... O kad pučiasi, veikiausiai tuoj ir ąžuolus praaugs... Prieš ketverius metus, atrodo, prisirinkau tikrinių baravykų. Buvo gražūs. Dar net nufotografavau visus gražiai sudėtus krūvon. Bet kai parsinešiau namo – perpjoviau pusiau – daugiau kaip pusė sukirmijusių... O ir iš likusiųjų nelabai ką gero padarysi – na, nebent grybų konservus. Atsivalgiau jau iš sloikelių ir indelių, indėlių...
Matyt, reikia atidžiau žiūrėti dar miške, iš krepšio iškratyt visokius šliužų apgraužtus desertus. Reikia kratyt, kratyt, juk gyvename demokratinėje valstybėje, o lietuviška demokratija turi būti aiškinama pusiau graikiška, pusiau lietuviška etimologija, pirmojo žodžio reikšmė „demos“ – liaudis – iš graikų kalbos, o antroji reikšmė taip ir lieka lietuviška – krato. Taigi demokratija – liaudies kratymo apibrėžtis. Bet ir kratymas – jau šiokie tokie žmogiški santykiai. O miške jie ypač reikalingi, kad nepasijustum pernelyg vienišas, kaip koks Robinzonas Kruzas. Nes vis dėlto miške pilna laukinės gamtos, natūros, ir veltui žalieji piktinasi, kad naujausios technologijos, džipai su GPS’ais trukdo laukiniams gyvūnams poruotis. Kaip andai sakė a. a. G. Beresnevičius – jei ne mokslas ir pažanga, tai koks žvėris imtų ir vietoj tave suėstų... Štai užverčiu galvą aukštyn – erelis kad klykauja, sklando viršuj ir visaip rodo savo šaunumą. Gerai, kad bent ne dvigalvis...
Tarp kitko grybai yra labai panašūs į žmones keliais pagrindiniais aspektais – kotais ir kepurėmis. Pirmuoju atveju nelabai ką ir galėčiau pridurti – tvirtas kotas – stipri falocentrizmo ideologija (teatleidžia man feministės ir feminos). Visi pokyčiai – tik iliuzija, kaip pasakytų grybavimo ekspertas – tas pats kotas, tik kitoj rankoj. Antru atveju sakoma, pagal Jurgį ir kepurė. Arba – grybui kepurė dega.
Apie lietuvių meilę grybams mums byloja ne tik Donelaičio „Metuose“ sudarytas nuostabus grybų katalogas, bet ir plačiai paplitusios lietuviškos pavardės, kurių etimologija jau savaime taikli ir iškalbinga. O tam, kad grybienę gerai virškintų, reikia ir užsigerti. Todėl pavardžių, susijusių su kubilais ir statinėmis, paplitimas taip pat puikiai rodo, kokios svarbios mūsų kraštui aludarystės, bačkininkystės ir diogeniškosios tradicijos...
„Jei ne grybai ir ne uogos...“ – ataidi graži ir teisinga dzūkiška melodija, tai visa ekonominė būklė nueitų šuniui ant uodegos. Bet palikime uogas ramybėje: bruknių niekam vietoj pakišos neįbruksi, o nuo spanguolių gali per daug prisispangt. Taip ir vaikštau po rinkiminę grybų apygardą lyg po žaliuosius biurokratinius labirintus. Iš vieno medžio paimu kažkokį lapelį ir nešu kitam medžiui. O gūduma – visai kaip kokioje SODROJE. Gerai, kad ir ten veikia gamtos dėsniai – žinau, kur sienos apkerpėjusios, ten – šiaurė. Ir traukiu priešinga kryptimi. Į pietus. Pietums. O kas pietums? Juk kaip tas trečiasis brolelis grįžtu su tuščiu krepšiu, bet laimingas... O namuose laukia ypatinga dieta – nevalgysim nieko, kas meta šešėlį...
