Yra poezijos eilučių, kurios atsiskiria nuo visumos ir gyvena savo gyvenimą. Maironio:

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės.

Tai eilėraščio „Užmigo žemė“ pradžia, ir dėl to galima būtų manyti, kad ji įsiminta maždaug taip pat, kaip dažnai įsimename visur kur skambančių dainų pirmą posmą, nieko daugiau.
Šiuo atveju visgi nemanau, kad tik šitaip.
Man atrodo, kad tai vienintelis lietuviškas eilėraštis, kurio pirmieji žodžiai, jų skambėjimas, garsynas ateina iš neaprėpiamų erdvių, nenusakomos poeto meditacinės būsenos, iš susilietimo su neaprėpiamu mįslingu ir aukštu pasauliu. Ir tariami tie žodžiai kaip kažin ko tęsinys, nėra jokio garso, kuris sakytų, kad kalbėti pradedama. Įsiklausykite: „Užmigo žemė.“
Kiekvienas savo balsu galime ištarti tas dvi stebuklingas eilutes ir pajusti būsenos, žodžių, prasmių, įvaizdžių ir garsų, taip, skambesių, jungties tobulybę.
Balsių, priebalsių, asonansų ir aliteracijų, priegaidžių funkcijas galėtume įvertinti. Bet užteks pasakyti, kad skambėjimas čia tikrai turi lemiamos reikšmės. Įsivaizduokime vertimą į bet kurią kalbą. Galima išversti žodžius, reikšmes, rasti raiškios metaforos atitikmenį. Bet skambėjimo, prasmių ir garsų sankalbos išversti neįmanoma. Ji tik lietuviška.
Jeigu žiūrėsime į tolesnius to eilėraščio žodžius – išversti įmanoma.
Taip ir paaiškėja, kad kalbame apie tikrosios poezijos žybsnį. Ten, aukštai, iš kur matyti užmigusi žemė.
Visa kita tėra visa kita. Pagalvojimas, kad pirmosios eilutės žodžius galėjo siūlyti ir poeto pasirinktas dvasininko kelias. Kad perkėlimas (enjambement) to meto poezijoje (eilėraštis parašytas turbūt apie 1890 metus, paskelbtas pirmą kartą 1895-aisiais) tradicijų kūrėjo ir šalininko kūryboje yra netikėta modernybė. Kad tas perkėlimas sukūrė reikšmingą, nepakartojamą metrinę pauzę, lig šiol darančią įspūdį. Ir jau visai visa kita yra žinios apie eilėraščio paskyrimą studijų Peterburge bičiuliui Liudvikui Besekerskiui.
Tokia – meditacinė – eilėraščio pradžia yra vienas iš dviejų lyrikos kūrinio fenomenų. Kitas, kitoks būtų: „Ir vienąkart, pavasari“... Impulsyvus gestas. Tai Salomėjos Nėries.
Kalbu apie eilėraščio pradžią, kuri toliau lemia viską.

*
Maždaug taip apie šį eilėraštį užsirašiau 2012-ųjų pradžioje, maždaug toks (bet ne visai toks) rašinėlis jau spausdintas „Šiaurės Atėnuose“ kovo 9 d.
Tąsyk atrodė, kad pasakiau visa, kas man buvo svarbiausia.
Gali būti, kad taip ir yra. Ypač žiūrint mūsų lyrikos raidos tėkmėje. Čia vėl apie eilėraščio pradžios intonacinį gestą, lemiamą energijos postūmį.
Bet lieka rudeniškų klausimų (rašau rugsėjui įpusėjus), atšlijusių nuo istoriškosios tėkmės. Tai visai kiti klausimai –­ konkretaus vieno eilėraščio konkrečios mįslės. Pabaiga:

Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Kreipčiau žvilgsnį į paskutinę eilutę ir siūlyčiau ją perskaityti pažodžiui, paprasčiausiai, atsiribojant, jei tai įmanoma, nuo patetiškos intonacijos.
Skatinčiau pajusti netikėtumą. Eilėraščio pradžia tokios neviltingos baigmės niekaip nežadėjo. Išreiškė ramybės būseną, egzistencinį susimąstymą apie gyvenimo šviesulių kintamumą, romantiškai užsiminė apie jauno žmogaus neapibrėžtą nerimą, šviesaus budėjimo jausmus.
Antroji strofa padėties nekeičia, iš esmės tęsia, plėtoja romantiškojo nusiteikimo motyvą:

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Atidžiai žiūrint į visą poetinę aplinką, „atminimų“ motyvas neatrodo esąs tikėtas. Kaip netikėtas – darosi mįslingas. Įmanoma prielaida ­­– sieti jį su paskyrimu konkrečiam asmeniui, autoriaus ir to asmens bendravimu. (Besekerskis, jaunas lenkų literatas, pasak Vaižganto, „visa savo siela poetas“, studijavo kartu su Maironiu 1889–1890 m., yra išvertęs į lenkų kalbą dar ne Maironio, dar Maciulevičiaus sonetų, esama paliudijimų apie jųdviejų draugystę.) Bet tokio vertinimo tikimybę – neatmestiną – visgi dengia eilėraščio bendrinanti galia.
Trečia strofa pilna poetinių kategoriškumų. Jos pradžia:

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės [...]

Saulėtekio aušra, žiūrint į Maironio kūrybos visumą, tegali būti konotuojama pozityviai. Tačiau nakties šviesybės, ir galvojant apie parinktą žodį, ir prisimenant ankstesnius eilėraščio vaizdus, konotuota irgi taip pat. Taigi sukurta priešybių sugyvenimo dermė. Dvi paskutinės eilutės, čia jau cituotos, ją savaip pakartoja. Negana to, paskutinių eilučių skambesiai susieja jas su eilėraščio pirmosiomis. Suvokiamas visumos kompozicinis žiedas, formaliai beveik neįrodomas, kuris pratęsia opozicijų jungties liniją.
Leksikoje vyrauja nakties (miego, užmigimo), širdies (dvasios) ir šviesos (žvaigždė, šviesybės) frazeologija. Galbūt tam tikrą įspūdį kuria garsas s, ir šiaip tekste intensyvus, ir minėtuose žodžiuose skambantis, ir ypač ryškus žvelgiant į eilučių pabaigas (dešimt iš dvylikos).
Šiame klasikiniame eilėraštyje yra ką išgirsti, pamatyti, nujausti ir apmąstyti.
Yra ir kita, turbūt netikėta, galimybė pažvelgti į jo visumą be klasikos sudievinimo – lyg tu žiūrėtum į pirmą kartą skaitomą tekstą vertintojo akimis. Tada visų pirma įsirėžia šedevras – dvi pirmosios eilutės. Įsirėžia ir paskutinė eilutė, bet dėl visai kitų aplinkybių – kaip aiškia, racionalia kalba išreiškianti kalbėtojo dvasinę savijautą. Tai, ką jis būtinai norėjo pasakyti.
Toks skirtingų kūrinio segmentų vertinimas liudija jų nelygiavertiškumą ir tartum ardo iš pažiūros nuoseklią eilėraščio tėkmę.
Štai čia ir reikia bent užsiminti apie tai, kas iš tiesų būtų verta daug nuodugnesnės kalbos: racionalus narstymas gali skatinti vientisumo, nuoseklumo, vienodo lygmens, nuspėjamos tėkmės pageidavimus, bet eilėraštis, jų nepaisęs, gyvena susižavėjimo pertekusį gyvenimą. Lig šiol.

*
Tiek to, gurinėlis publicistikos.
Maironio metų pradžioje Vilniuje ant reklaminių stendų pasirodė Maironio portretų ir eilėraščių. Tebematome.
Normalus sukaktuvinis projektas, sulaukęs, reikia manyti, paramos.
Bet ne apie tai.
Ant reklaminio stendo, stovinčio Gedimino prospekte tarp Centrinio pašto ir parduotuvių komplekso „Gedimino 9“, taigi take, kuriuo dažnai vaikšto kolegos į Rašytojų sąjungos būstinę K. Sirvydo gatvėje, traukia į tuos pačius rūmus uolūs literatūros renginių lankytojai, kasdien vaikštinėja bent dviejų visai greta įsikūrusių politinių partijų veikėjai ir net restorane „Post Skriptum“ (taip, pavadinimas su klaida, k vietoj c) atsiradusio Intelektualų stalo didžiavyriai, taigi ant tokioje vietoje stovinčio reklaminio stulpo atsiranda Maironio eilėraštis „Senelio skundas“. Ilgas tai eilėraštis, jo pradžia:

Ne taip senovės tėvai gyveno,
Kaip skurstame vargšai šiandieną.
Paklausk, jei nori, tėvučio seno,
Ar neina blogesniai kas dieną?

Toliau tame eilėraštyje klasikas pavaro apie turtuolius, emigrantus, ištvirkimą, bedievių dūkimą, iškirstas girias ir kitas, kaip tektų dabar sakyti, aktualijas.
Tiek ten tos poezijos, tiesiog eiliuota kalba išsakyta pozicija. Pagrįstai manoma, kad ir pats autorius tą eilėraštį tevertino visų pirma šiuo požiūriu.
Sustojęs perskaičiau iš naujo tą eilėraštį, išspausdintą dideliais rašmenimis ant stendo (skaitoma tada visgi kitaip), nusišypsojau ir nuėjau. Dar šmėstelėjo mintis apie netoliese įsikūrusio Nacionalinio dramos teatro naują reklaminę politiką, –­ savo stenduose buvo neseniai paskelbęs Henriko Ibseno posakių, provokuojančių aktualias asociacijas.
Ir štai – praėjus gal savaitei, gal kitai, „Senelio skundo“ tame stende jau nebuvo!
Taip ir paaiškėjo, kad aktualus. Neteiktinas. Vilniuje, Gedimino prospekte. Kuriuo vaikšto minėtieji ir šiaip daugybė žmonių, „jaunosios Lietuvos“ ir senelių.
Banalų, įprastą (kodėl priprantame?) politinio gyvenimo epizodą kviečiu apmąstyti kartu.
„Senelio skundas“ pirmą kartą Maironio „Pavasario balsuose“ pasirodo 1913 m. Regis, vertinant laiko atstumą, ano laiko paverkšlenimai negalėtų būti kenksmingi nė vienai dabar veikiančiai politinei partijai. Bet... Negana to. Pirmoji šio eilėraščio redakcija, pavadinta „Daina apie senovę“, išspausdinta leidinyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ XIX amžiuje, 1891 metais! Iš tos pirmosios versijos pacituosiu paskutinį posmą, kuris, man rodos, skamba dar „pavojingiau“:

Su Dievu augo tėvai ir seno,
Viens kitą šelpė ir gynė!..
Kitaip senovės tėvai gyveno!
Ne ta šiandieną gadynė.

Seniena, žinoma, devynioliktas amžius:

Viens kitą šelpė ir gynė!

Tai kas, kad eilėraštis buvo virtęs liaudies daina, užregistruoti septyni dainavimo variantai.

*
Taip, sutinku, į visą tą reklaminį stendinį elgesį nedera žiūrėti rimtai, tikram inteligentui net reaguoti nepritinka. Tačiau bent konstatuokime, kad toks elgesys jau yra paverstas mūsų gyvenimo dalimi.

Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.

*
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2012 metų vasarą išleido Maironio „Pavasario balsus“, šauniai nurodė, kad 28-ąjį leidimą. Tai dailus originalaus formato knygų serijos „Gyvoji poezija“ leidinys su pridėta kompaktine plokštele (36 Maironio eilėraščiai aktoriaus Andriaus Bialobžeskio balsu, 5 eilėraščiai kitais balsais). Knygą parengė ir įvadą parašė Manfredas Žvirgždas.
Baigdamas skaityti profesionaliai parašytą įvadą, labai nustebau. M. Žvirgždas, nuodugniai aptaręs „Pavasario balsų“ ankstesnius leidimus, pateikęs mažai kam žinomų vertingų detalių, staiga praneša, kad jo parengtame leidinyje eilėraščiai „sudėti Bernardo Brazdžionio 1952 metų Romos leidime sumanyta eilės tvarka“ (p. 54); „išlaikyta brazdžioniška eiliškumo logika: po eilėraščių, svarstančių poeto likimo problemas, eina patriotinės lyrikos grupė, pas­kui –­ gamtos vaizdai, asmeninės lyrikos pavyzdžiai, religinė poezija, satyros, baladės, ir gale – vertimai“ (p. 55).
Stulbinantis sprendimas!
Maironio kūrybos tyrinėtojai patikimiausiu „Pavasario balsų“ leidimu, sutvarkytu paties autoriaus, laiko jo „Raštų“ pirmo tomo skyrių „Lyrika“. Tai 1927 metai. Kaip įdomybę verta paminėti, kad dėtinus eilėraščius Maironis tąsyk iš naujo peržiūrėjo ir perrašė ranka (240 puslapių), ilgokai pasikankinęs dėl tekstų ir jų dėlionės korekcijų, paskui pats prižiūrėjo tomo išleidimą. Taigi ir eilėraščių seka, ir paskutinės tekstų redakcijos vertintinos kaip Autoriaus valia. Tekstologijos norma. Žmogus tai žino, ir dar žino, kad rengia knygą mums, lituanistams, svarbiausio instituto leidėjams.
Bandau spėlioti, kodėl M. Žvirgždas, protingo, pagarbaus, šiuolaikiško įvado autorius, nepaisė Maironio tvarkos, ir vienintelė spėjama prielaida yra tokia: „padarysiu kitaip.“ Dvidešimt aštuntas lei dimas tebus kitoks. Koks čia įdomumas viską mechaniškai kartoti ir vergauti tradicijai bei normoms?
Permainų, kitoniškumo impulsas, visai suprantamas kaip tam tikro istorinio tarpsnio arba knygos parengėjo charakterio bruožas, visgi nėra pranašesnis už elgesio klasiką.
Grįžtant prie konkretybių.
Žinoma – tapatinuosi su plačiąja visuomene – jokia čia tragedija. Visuomenė gavo dailiai išleistus klasikinius Maironio eilėraščius. Jo sukakties metais. Daugybei žmonių kūrinių eilės tvarka ar „Pavasario balsuose“ nebuvusių eilėraščių į juos įvedimas gal atrodo nesąs labai reikšmingas dalykas.
Bet vis atsimenu (kaip poezijos knygų leidėjas) – ateina, tarkime, Jonas Strielkūnas, įteikęs rankraštį prieš pusmetį, ir sako: Ne, ne – tą eilėraštį reikia perkelti ten ir ten. Panašių žodžių teko girdėti iš Albino Bernoto, Sigito Gedos, ne tik iš jų.
Taigi tartum nieko neatsitinka, Maironio eilėraštį „Poetui mirus“ dedant po eilėraščio „Pasitikėjimas savimi“ (M. Žvirgždo variantas, sekant B. Brazdžioniu), bet Maironis dėjo jį po eilėraščio „Ar aš kaltas“. Palyginkite, kas turite kantrybės. Sugretinkite poetinio veiksmo skirtumus.
Poeto, kuriančio knygos eilėraščių seką (kas po ko), sąmonėje ar pasąmonėje tos sekos kūrimas irgi priklauso Poezijos pasauliui. Poetas ir tokiu būdu kuria tėkmę, judėjimo kryptį. Mums, plačiajai visuomenei, nežinomą, bet ir mus veikiančią. Poezijos tėkmę. Ir gyvenimo, žinoma.

*
Šmėsteli ir tokia mintis.
Pats Maironis savo „Pavasario balsus“ nuo 1895 iki 1927 metų (penki leidimai) gerokai kaitaliojo. O pavadinimo nekeitė. Tai unikalus atvejis mūsų lyrikos raidoje. Pirmoje, 1895 metų, versijoje tebuvo 45 eilėraščiai. Paskutinėje, parengtoje autoriaus, –­ 131 tekstas. Yra keitęs Maironis ir eilėraščių seką, ir tuos keitimus analizuoti įdomu. Tarkime, eilėraščio „Ačiū Tau, Viešpatie“ perkėlimą į pirmą vietą. Štai tokios žinios kelia minčių apie galimą paslankumą.
Puikiausiai įsivaizduoju autoritetingų literatūros tyrinėtojų arba ir rašytojų sudarytas kūrybos rinktines Mano Maironis, Mano Putinas, Mano Nėris ir pan. Tačiau –­ tai turi būti konceptualus veiksmas! Aiškiai apibrėžtas. Būtų įdomu ir reikšminga. Ir Mano antologija turėtų prasmės, skaitytojus domintų.

*
Kodėl Jonas Mačiulis pasirinko kaip tik tokį slapyvardį – Maironis?
Biografai ir kūrybos tyrinėtojai yra bandę atsakyti į šį klausimą, gana įtikinamai. Versijas sumavo Vanda Zaborskaitė, neseniai jas iš naujo priminė Aldona Ruseckaitė.
Pridėčiau papildomą. Nuostabios garsų klausos poetui galėjo atrodyti, kad puikiai skamba: MAIRONIS. Ir tikrai, skamba.