Šiemet sukanka 40 metų, kai pasirodė jau klasika tapusi V. Jerofejevo poema „Maskva-Petuškai", kurią autorius pradėjo rašyti 1969 m. sausio 19 d. Anot V. Jerofejevo, tai buvo metas, kada jis galų gale atrado savąją rašymo manierą. 1970 m. kovo 6 d. užrašų knygelėje autorius pažymėjo, kad poemą baigė. 1973 m. pasirodė pirmoji poemos publikacija Jeruzalėje platintame rusų imigrantų žurnale „Ami". 300 egz. tiražu išleistą žurnalą finansavo neseniai įsikūrusi mažytė liberalų partija, tikėdamasi pritraukti imigrantų balsus. 1976 m. „Maskva-Petuškai" išleista anglų, lenkų ir prancūzų kalbomis. 1992 m. didžiuliu 30 000 egz. tiražu „Maskva-Petuškai" pasirodė ir lietuviškai.

---

Poemos „Maskva–Petuškai" skyrius

„Jeigu nori eiti į kairę, Venička, – eik į kairę. Jeigu nori į dešinę – eik į dešinę. Vis tiek tu neturi kur eiti. Tai jau verčiau eik pirmyn, kur akys veda...“
Kažkas kadaise man sakė, kad numirti labai paprasta: esą reikia keturiasdešimt kartų iš eilės giliai, giliai, kiek įmanoma, įkvėpti ir tiek pat kartų iškvėpti, iš pat širdies gelmių, – ir tada išleisi dvasią. Gal pamėginti?..
Oi, palauk, palauk... gal pirmiau pasiklausti laiko? Sužinoti, kiek laiko?.. Bet ko pasiklausi, jeigu aikštėje nė gyvos dvasios, tai yra visiškai nieko?.. O jeigu ta gyva dvasia ir pasitaikytų – argi iš šalčio ir sielvarto pajėgtum praverti lūpas? Taip, iš šalčio ir sielvarto... Ak, nebylystė!..
Ir jeigu aš kada nors numirsiu – o numirsiu aš labai greitai, žinau, – numirsiu taip ir nesusitaikęs su šiuo pasauliu, pažinęs jį iš arti ir iš toli, iš išorės ir iš vidaus, bet nesusitaikęs, – numirsiu, ir Jis manęs paklaus: „Ar gera tau buvo ten? Ar bloga tau buvo?“ – aš tylėsiu, nuleisiu akis ir tylėsiu, ir šią nebylystę pažįsta visi, kas žino daugiadienių ir sunkių pagirių baigtį. Nes žmogaus gyvenimas argi nėra akimirką trunkantis sielos apgirtimas? ir sielos aptemimas taip pat. Mes visi tarytum girti, tik kiekvienas savaip, vienas išgėręs daugiau, kitas mažiau. Ir kiekvieną skirtingai veikia: vienas juokiasi šiam pasauliui į akis, o kitas verkia ant šio pasaulio krūtinės. Vienas jau išsivėmė ir jam gera, o kitą dar tik pradeda pykinti. O aš – ką aš? aš daug ko paragavau, bet jokio poveikio, nė karto net žmoniškai nenusijuokiau ir nė karto nesusivėmiau. Aš, šiam pasaulyje tiek visko prisiragavęs, kad pamečiau skaičių ir nuoseklumą, – aš visų blaiviausias šiame pasaulyje; tiesiog mane lėtai veikia...“ Kodėl gi tu tyli?“ – paklaus manęs Viešpats, visas mėlynais žaibais apsigaubęs. Ir ką aš jam atsakysiu? Nieko –­ tylėsiu, tylėsiu...
Gal vis dėlto praverti lūpas? – susirasti gyvą dvasią ir paklausti, kiek laiko?..
Bet kam tau laikas, Venička? Verčiau eik, eik, prisidenk nuo vėjo ir pamažiukais eik... Turėjai tu kadaise dangišką rojų, reikėjo praėjusį penktadienį klausti laiko, o dabar dangiškojo rojaus nebėra, tai kam tau laikas? Karalienė žemyn nuleistomis blakstienomis neatėjo pas tave į peroną, dievybė nusigręžė nuo tavęs, – tai kam klausinėti laiko? „Ne moteris, o blanmanžė“, – į peroną pas tave neatėjo. Žmonių giminės paguoda, slėnio lelija – neatėjo ir nepasitiko. Tai kokia tuomet prasmė, Venička, klausinėti, kiek dabar laiko?..
Kas tau liko? Ryte – sapnas, vakare –­ verksmas, naktį – dantų griežimas... Ir kam, kam visame pasaulyje rūpi tavo širdis? Kam?.. Imk, pasibelsk į bet kurį Petuškų namą, prie bet kurio slenksčio paklausk: ,,Ar jums rūpi mano širdis?“ Dieve mano...
Aš pasukau už kampo ir pasibeldžiau į pirmas pasitaikiusias duris.

Jerofejev V. MASKVA–PETUŠKAI. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Kaunas: Kitos knygos, 2011.