Kokią knygą norėtųsi prakalbinti lietuviškai iš verčiamos kalbos? O gal būtina išversti ir taip pildyti spragas? Savo svajones įvardija vertėjai ir vertėjos.

 

Aktorius Valentinas Masalskis spektaklyje „Pamišėlio užrašai“. Vlado Žirgulio nuotrauka iš LM archyvo

 

Diana Bučiūtė

 

Svajonės – jaunystės privilegija. Laikas džiaugtis tuo, kas išsipildė. O viena iš nerealizuotų senų svajonių – prancūzų nobelisto André Gide’o romanas „Ankšti vartai“, parašytas 1909 metais. Ši nedidelė knygelė vėl man parūpo verčiant „Šiaurės Atėnams“ ištraukas iš A. Gide’o „Sugrįžimo iš SSRS“ ir „Dienoraščio“, tad perskaičiau ją iš naujo. „Ankšti vartai“ – visai kitokio pobūdžio knyga nei minėtosios, žavinti rašytojo meistryste, skaidriu, išgrynintu stiliumi, viena iš tų, kurias Antanas Vaičiulaitis yra pavadinęs prancūzų prozos puošmena. Didžioji kūrinio dalis parašyta epistolinio romano forma, pabaiga – kaip herojės Alisos dienoraštis. Kritikai brėžė paraleles su autoriaus gyvenimu, bet interpretavo knygą labai įvairiai ir ne visada įžiūrėdavo ironiškąjį matmenį. Taigi „Ankšti vartai“ liko mįsle, kurią vertėjai knietėtų įminti. O A. Gide’as ap­skritai įdomus tuo, kad keitėsi, ieškojo ir kiekviename kūrinyje atsiskleisdavo naujai.

 

Vyturys Jarutis

 

„Lituania, patria mia!“

Nepadoru tikriausiai būtų taip užsimoti. Imtis klasikos. Ir dar tokios. Savižudiška. Galbūt. Bet ką daryti su romantiška prigimtimi, kuriai vis maga prasiveržti pro racionalų santūros kiautą? Ypač jei augai prie svajingojo Adomo Mickevičiaus slėnio. 

Girstupio upeliu jau buvo nučiurlenę milijonai litrų vandens, kai kartą Silezijoje, per tarptautinį cecho sambūrį, spontaniško susibičiuliavimo proga italų vertėjas Silvano de Fanti padovanojo savo neseniai išverstą ir išleistą „Messer Taddeo“. Romantiška prigimtis to tik ir laukė: juk tai ženklas, lemtis, juk seniai apie tai svajoji, kibk, nesigėdyk! Argi ne nuo to kadaise pradėjai?

O ežeras mūsų, kaip ir anksčiau, nebylus,

Ir vanduo jo – toks tyras, skaidrus.

Tą vandenį savy regiu kasdieną

Ir viską atspindžiu jame:

Ir miško tamsaus žalią sieną,

Ir žaibą – ir patį save.

Nežinau... Man regis, labiau svajoju apie naują motociklą. Bet gal vienas antram netrukdo?

 

Kristina Svarevičiūtė

 

Manau, visos graikų literatūros vertėjos svajoja, kad mūsų leidėjai susidomėtų graikų literatūra ir patys siūlytų versti vieną ar kitą kūrinį. Deja, dabar taip nėra, todėl svajonių vietą užima praktiškesni norai. Pastaruoju metu mano mintys sukasi apie grafinį romaną „Aristotelis“, pristatantį vieno iš svarbiausių Antikos filosofų gyvenimą ir pagrindinius jo filosofijos aspektus. Jį sukūrė patyrusi ir pripažinta komanda – Tasas Apostolidis ir Alekas Papadatas (leidykla „Ikaros“, 2022). Versti tokį kūrinį būtų didelis iššūkis ir gera mokykla. Knyga meniška ir suteikianti žinių, pateikianti platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Kadangi mano noras versti šią knygą sutampa su „Phi knygų“ noru ją išleisti, tikiuosi, kad galiausiai pavyks rasti tam lėšų. Kartais pasvajoju apie šiuolaikinės klasikos vertimus, bet greitai grįžtu prie konkretesnių darbų, dabar jie susiję su graikų apysakų rinktinės parengimu.

 

Greta Štikelytė

 

Amerikiečių rašytojos Octavios E. Butler distopinių knygų serija „Parable of the Sower“ („Sėjėjo palyginimas“) ir „Parable of the Talents“ („Palyginimas apie talentus“) vaizduoja pasaulį, kuriame klimato kaitos sukelti politiniai neramumai sunaikino visas žmones nuo jų pačių žiaurumo saugančias sistemas (švietimą, sveikatos ir socialinę apsaugą). Pagrindinė knygos veikėja Lauren Olamina kovoja už išlikimą ir bando atkurti suaižėjusį bendruomeniškumą. O. E. Butler sėkmingai demonstruoja, kokia kokybiška, paveiki ir rimta gali būti populiarioji-nuotykinė literatūra. Distopiniai elementai knygoje ne užgožia, o paryškina egzistencinių veikėjų pasirinkimų svarbą ir lupa pagrindinę veikėją kaip svogūną – autorė sugeba ją sukurti pažeidžiamą, bet narsią, teisingą, bet klystančią, švelnią, bet negailestingą. Geriau pagalvojus, iš tikrųjų labiausiai norėčiau, kad knyga pasiektų ne lietuvių skaitytojus, o rašytojus – ir suveiktų kaip vakcina vienaplanių moterų veikėjų kūrimo epidemijai gydyti.

 

Simonas Bernotas

 

Norėčiau, kad lietuviškai pasirodytų Frederico Garcíos Lorcos eilėraščių rinkinys „Poetas Niujorke“. Ši knyga – tai įstabus XX a. pradžios metropolio lyrinis paveikslas, pakeitęs poetinės išraiškos eigą tiek Ispanijoje, tiek Amerikoje. F. García Lorca sukyla prieš diskriminaciją, visuomenės susvetimėjimą ir kartu ieško naujos žmogiškosios dimensijos, kurioje dominuoja laisvė, teisingumas, grožis ir meilė. Ekonominių ir socialinių pokyčių refleksija kuria esminę jungtį tarp modernizmo ir technologijų amžiaus. Nors F. Garcíos Lorcos poezija anksčiau buvo versta į lietuvių kalbą, tačiau stiprios vėlyvesnės autoriaus poezijos rinktinės lietuviškai iki šiol neturime. Versti jo poeziją yra nemenkas iššūkis, nes ji pasižymi vaizdinga kalba, siurrealistine poetika, netikėtais įvaizdžiais, sudėtingomis metaforomis. Kultūrinėje spaudoje yra pasirodę puikiai Aistės Kučinskienės išverstų F. Garcíos Lorcos eilėraščių, o tai teikia vilčių, kad kada nors galbūt sulauksime ir knygos. Taip pat lietuviškai pasigendu Gabrielos Mistral, Mario Benedetti, Pablo de Rokhos, Roberto Bolaño, Julio Cortázaro ir kitų svarbių poetų rinktinių. Manau, šių ispanakalbių autorių kūryba reikšmingai papildytų verstinės poezijos lauką.

 

Rūta Jonynaitė

 

Vertėjos svajonių turiu ne vieną. Pasvajoju apie šį ir apie tą, ir akys vis krypsta į praėjusio amžiaus dvidešimtinius, trisdešimtinius metus. Ten randu, tarkim, nedidelį žavų Irmgardos Keun Berlyno romaną „Das kunstseidene Mädchen“ (1932; lietuviškai pažodžiui būtų „Dirbtinio šilko mergaitė“, bet dėl pavadinimo dar reiktų gerai pagalvoti). Tai gražutės aštuoniolikmetės iš „vidutinio“ miesto tarsi dienoraštis be datų, aprašantis jos svajonę ir siekį spindėti didžiajame mieste, Berlyne, – svajonę, kuriai nelemta išsipildyti. Atrodo, versti šią knygą būtų ir iššūkis, ir didelis malonumas. Ji parašyta tokia neišpuoselėta, gyva, skubria kalba, nekantrus pasakojimas skriete skrieja tolyn, bet tolydžio norisi stabtelėti, pasigėrėti taiklia, šmaikščia fraze, pasimėgauti netikėta metafora. Tai lengvas romanas apie lengvabūdę ambicingą merginą, kuriam kalba ir autentiškas pasakojimo stilius suteikia svorio ir gelmės. Knyga, kurią skaitydamas juokiesi, o perskaičius apima liūdesys. 

 

Jurgita Ignotienė

 

Klausimai apie svajones visuomet priverčia stabtelėti. Nes garsiai nesvajok – neišsipildys. Bet kas aš tokia, kad šiame technologijų ir dirbtinio intelekto amžiuje, kai feisbuko algoritmai atspėja, apie ką svajoju, dar net nepradėjus to daryti, imčiau tikėti kažkokiais prietarais! Tad, kai nesvajoju daugiau nieko ir niekada gyvenime nebeversti (taip irgi kartais nutinka), svajoju apie moderniosios japonų poezijos rinktinę. Dar norėčiau ką nors gražaus ir prasmingo išversti vaikams. Šios dvi svajonės kyla iš noro pasimatuoti skirtingus žanrus ir kaip vertėjai patobulėti. Taip pat iš savotiško trūkumo jausmo, galvojimo, kad dar ne viską iš tos japonų literatūros aruodų paragavome. O kai užplūsta sentimentai, įsisvajoju išversti vieną iš haiku klasiko Matsuo Bashō kelionių dienoraščių „Oku no hosomichi“ („Šiaurės takeliai“), nuo kurio ir prasidėjo mano japoniškoji literatūrinė kelionė, bei moderniosios japonų literatūros pradininko Natsumės Sōsekio haiku stiliumi parašytą apysaką „Kusamakura“ („Žolių pagalvė“), kuri simboliškai grąžino mane atgal į namus. O dažniausiai pagaunu save svajojant tiesiog apie buvimą tokiu beveik nepastebimu verčiamo autoriaus šešėliu, versti gerai ir versti įdomiai papasakotas istorijas – nesvarbu, tai klasikų klasika, kurią kiekvienas išsilavinęs pasaulio pilietis turi būti perskaitęs, ar tiesiog skaitymo malonumą šiltą dieną kur nors lauko kavinėje suteikiantis laisvalaikio skaitinys.

 

Agnė Guigaitė

 

Visai nesinori kalbėti apie vertimų spragas, o susikoncentruoti į tai, ką galime nuveikti. Manau, būtų puiku lietuviškai turėti norvegiškos moderniosios poezijos, pavyzdžiui, Cecilijos Løveid, Øyvindo Rimbereido kūrybos. Deja, poezijos neverčiu, bet jei jau klausiate apie svajones... Dar leidėjams siūlyčiau nepraleisti pro akis neseniai pasirodžiusio Ivo de Figueiredo parašyto pirmojo Edvardo Muncho biografijos tomo „Audra. Edvardo Muncho biografija“ (norv. „Stormen – En biografi om Edvard Munch“). Galiausiai įvardinsiu kelis asmeninius pastarųjų metų favoritus. Svajoju išversti Carlo Frodės Tillerio trilogiją „Apsuptis“ (norv. „Innsirkling“) ir Linn Ullmann „Nenumaldomieji“ (norv. „De urolige“). C. F. Tilleris originaliai rašo apie tapatybę, santykius, apie tai, kaip suvokiame save ir kaip dažnai visai kitaip mus pažįsta ar prisimena kiti. O L. Ullmann jautriai, tačiau nesentimentaliai pasakoja apie senatvę, atmintį, gyvenimą menininkų šeimoje. Abu tekstai paliko neišdildomą įspūdį, todėl norėčiau, kad būtų lietuviškai.

 

Rasa Ruseckienė

 

Lietuviai, kaip žinia, Islandijai turi ypatingų sentimentų. Nemaža mūsiškių yra keliavę po „ugnies ir ledo šalį“, grožėjęsi jos įspūdinga gamta. Islandai – mažutė tauta (apie 400 tūkst. gyventojų) – nuo seno garsėja savo raštija. Tai Edos ir sagos – viduramžių literatūros kūriniai, iki šiol traukiantys skaitytojus. Šiuolaikinė islandų literatūra ne mažiau įdomi, turtinga žanrų ir įdomių autorių. Deja, mūsų knygų lentynose ji dar gana reta viešnia. Islandai didžiuojasi turį vieną Nobelio premijos laureatą – Halldórą Kiljaną Laxnessą (1902–1998). Islandijos knygynuose jo kūriniai puikuojasi visiems prieš akis. H. K. Laxnesso pasigendu tarp lietuviškų vertimų. Kai kurie jo romanai buvo versti sovietmečiu ne iš originalo. Norėtųsi, kad skaitytojai vėl galėtų paimti į rankas jo romaną „Islandijos varpas“. Nuostabi knyga, suteikianti įžvalgų apie šalies istoriją ir pastangas išsaugoti senuosius rankraščius. Būtų smagu išversti ir kai kuriuos kitus šio rašytojo kūrinius.

 

Rasa Di Pasquale

 

Lietuviškai prakalbinti keturi iš penkių vieno geriausių italų rašytojo, prestižinės literatūros premijos „Strega“ laureato Paolo Giordano romanai: „Pirminių skaičių vienatvė“ (vertė Pranas Bieliauskas), „Žmogaus kūnas“ (vertė Laima Ruzgailaitė), „Užgrobti dangų“ ir „Tasmanija“ (verčiau aš). Juos išleido leidykla „Alma littera“. Trečiojo romano „Juoda ir sidabrinė“ („Il nero e l’argento“. – Torino: „Einaudi“, 2014) išversta tik nedidelė ištrauka, 2023 m. išspausdinta „Literatūroje ir mene“. Šiame romane, atspindinčiame vieną iš rašytojo gyvenimo etapų ir pasakojančiame tikrą, skaudžią istoriją, susipynusios gyvenimo ir mirties, meilės ir netekties temos. Taupaus, išgryninto stiliaus poetiškoje knygoje, persmelktoje melancholijos, apnuoginamas nerimas ir baimė užklupus ligai, žmogiškų santykių trapumas, vienatvė... Suvirpino iki širdies gelmių, ypač vienos iš pagrindinių veikėjų – nuolankumo kupinos ponios A., meiliai vadinamos Babete, – paveikslas. Viliuosi prakalbinti lietuviškai.

 

Justė Nepaitė

 

Mano, vertėjos, svajonė labai kukli. Iliustratoriaus Sveino Nyhuso ir teksto autorės Gro Dahle (jie sutuoktiniai) kūrinys „Pikčiurna“ („Sinna Mann“). Apie namie smurtaujantį tėtį. Apie visą tą skausmą ir kaltę, kuriuos patiria tokioje aplinkoje augantis vaikas. Abu autorius įkvėpė situacija, kai Norvegijoje vyko (pati nebežinau – kodėl) akcija siųsti laiškus karaliui. Ir vienas vaikas laiške paklausė karaliaus: „Ar aš kaltas?“ Dėl smurto šeimoje. Ir karalius jam atsakė, kad jokiais būdais. Ir jiedu susitiko.

Tai atsispindi ir knygelėje. Vaiko skausmas, karaliaus atsakymas. Ir kai siūliau šią knygą įvairioms Lietuvos leidykloms, gavau atsakymą, kad tai „komerciškai rizikingas“ leidinys. Taigi. Man labai skauda, kad apsimetame, jog šios problemos neturime. Man skauda, kad kita S. Nyhuso ir G. Dahle knyga „Gerutėlė“ yra niekam nežinoma. Joje kalbama apie tai, kad mergaitės turi būti „gerutėlės mergaitės“, švariais pirštukais, tvarkingomis kasytėmis, negalinčios rėkti, būti pasišiaušusios ir bjaurios, vien tik kaupti savyje nepasitenkinimą. 

Kuo ilgiau pas mus tokia vaikų literatūra bus laikoma „komerciškai rizikinga“, tuo liūdniau augs mūsų vaikai.

 

Audrius Musteikis

 

Kai dar nelabai buvai pajėgus versti, galvoje išties šmėsčiodavo sąrašėlis tų, su kuriais norėčiau padirbėti. Vietos ten buvo ir Nobelio laureatams. Ilgainiui atšlydavau suvokęs, kad štai tą vargu ar padaryčiau „iki galo“, „kaip reikia“. Tarkim, Gundegos Repšės „Sunkųjį metalą“ („Smagais metāls“) ar Orianos Fallaci publicistiką.

Italų literatūros metais (2017-aisiais) grupelė žinovų surašė ilgiausią sąrašą italų autorių kūrinių, kurių „trūksta“. Sąrašą neva leidėjams, o iš tiesų apyskaitą sau patiems. Iš ten mielai imtum kas dešimtą autorių, ir įdomu paspėlioti, kurie išleisti nuskęstų mūsų knygų jūroje, kurie liktų plūduriuoti. Ar iškiltų, išsiskirtų puiki prozininkė Anna Maria Ortese? Bet ir tėvynėje jos kūrybinis likimas buvo komplikuotas. 

Norėčiau, kad kas imtųsi sudaryti šiuolaikinio latvių apsakymo antologiją ir pakviestų prisidėti – išversti porą autorių. Gal kas, turintis tyro entuziazmo, ryšis naujoms „Italų novelėms“?   

Leidžiami kino meistrų veikalai, o teatro garsenybių knygos mintyse stumiamos į giliausią nišą. Domina Giorgio Strehleris. Norėti galima kiek tik nori.

 

Alma Naujokaitienė

 

Svajoju išversti Čilės poeto Vicentės Huidobro epinę siurrealistinę poemą „Altazoras, arba Kelionė parašiutu“ (išspausdinta 1931, parašyta gerokai anksčiau). Pamenu, perskaičiau ją per pandemiją 2020 m., ir negalėjau patikėti, kad po 100 metų ji atrodo tokia šiuolaikiška, lyg parašyta vakar. Poezijos vertimų dar neturiu, būtų įdomu nerti ir į šį žanrą, bet sykiu ir šiek tiek nedrąsu, juk ši poema laikoma modernistinės literatūros šedevru! Įsivaizduojama pagrindinio veikėjo Altazoro kelionė po pasaulius ir tikroves čia nepaiso jokių fizikos ar logikos dėsnių. Altazoras  (iš „alto“ – aukštai ir „azor“ – vanagas) simbolizuoja pačią poeziją ir jos išskirtinumą. Tai „aukštai sklendžiantis vanagas“ su parašiutu vietoje sparnų, kuris negali kontroliuoti skrydžio trajektorijos. Altazoras – išgalvotas personažas, gyvenantis fantazijų pasaulyje arba turintis ypatingų galių. Tai poetinis išraiškos būdas, uždarytas lingvistiniame narve, poezijos siela, ribojama savo pačios žodžių puslapyje. Altazoras negali ištrūkti, tačiau jam atsiveria erdvės žaisti žodžiais, žongliruoti metaforomis, kurti naujas prasmes ir laužyti nusistovėjusias schemas. Tai vienas iš tų kūrinių, kurie žadina apmąstymus apie gyvenimo prasmę ir egzistenciją.

 

Aurelija Bivainytė

 

Keistas dalykas ta svajonė. Aš iš tų, kurie turi planų, o svajonėmis laikau beveik neįgyvendinamus dalykus. Norėčiau, slapta planuoju (ir tikiuosi), kad ateityje lietuvių kalba pasirodys daugiau Tovės Ditlevsen vertimų. Štai neįprasta pasakojimo technika, keistais šuoliais tarp praeities ir dabarties parašytas „Vilhelmo kambarys“ mane gerokai sukrėtė. Tik jaučiu, kad skaitytojams tas sunkus, psichologiškai įkrautas turinys be šviesulių dabartyje sunkus pakelti. 

Taigi gal iš bailumo svajoju abstrakčiai – kad lietuviškai atsirastų daugiau drąsios ir originalios šiuolaikinės danų literatūros (tokie autoriai kaip Cecilie Lind, Asta Olivia Nordenhof, Glennas Bechas, Casparas Ericas), kalbančios nepatogiai, socialiai angažuotos, tokios, kurią paskaitę žmonės galimai paklaus: „Kodėl reikia apie tai rašyti?“ Juk šis klausimas iškalbingas. Jei prieš tam tikrus dalykus norisi užsimerkti, nuo jų nusigręžti, jie privalo nugulti popieriuje, juos svarbu artikuliuoti. Tokioje literatūroje aprašytos patirtys ištraukia iš patogaus konteksto, o idealiu atveju dar ir padeda kitiems sudėtingus dalykus paaiškinti (pavyzdžiui, vaikams). 

 

Agnė Bernotaitė

 

Matydama, kiek išeina knygų, sutrinku – neperskaitysiu visų, kurios domina, mąstau apie tą greitėjimą ir saiką. Gausėjantys vertimai atveria akiratį ir plačios bendruomenės vartus, kita vertus, skaitymas į leidybos naujienų taktą – kaip ir kino festivaliai – rodosi truputį atgrasus ir vienadienis. (Labai jau prisimenat, ką pernai prarijot? Būtent!) Pastarais metais ėmė gausti klausimas, kam norisi skirt savo laiką. Tad, kadangi klausiate, kokią knygą norėtumėt išversti, o ne kurią, – norėčiau išversti knygą, kurią norėtumei skaityti nesyk, kuri būtų paranki ar paliktų pėdsaką: dėl skaitymo malonumo, balso (poetikos klausimai) ar paliestų temų. Kartais pėdsakas gali būti ir pramogine prasme; visad smagu gerai parašytas romanas ar pjesė, virstanti spektakliu, – taip prasitęsia jos gyvavimas. Estai turi ne tik puikios prozos, bet ir puikios eseistikos, dalis jos, net ir grakščiai išdėstyta, iš esmės artimesnė filosofiniams, kultūrologiniams tekstams – kitokia tradicija, lyginant su mūsų esė. Dar: tarkim, Suomijos istoriją lietuviškai turime, Estijos – kol kas ne; būtų metas užkaišyt panašias spragas. O pradėti galima ir nuo tarpukario ar architektūros istorijos, ir nuo miško fenomeno.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis