× Lina Laura Švedaitė
Viktoras Bachmetjevas – Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos docentas, filosofinių knygų leidėjas bei vertėjas. Beje, 2021-ųjų pabaigoje Kaune įkūrė nepriklausomą knygyną „Kolibris“. Su Viktoru kalbėjomės apie Europos kultūros sostine šiais metais tapusį Kauną, mūsų kultūrą, europietiškumą bei provincialumą.
Vilnius Europos kultūros sostine buvo 2009-aisiais, iškart po 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės. Ką prisimenate iš šio įvykio?
Labiausiai įsiminė milžiniški skandalai dėl pinigų. Lyg ir norėtųsi nurašyti tai politinėms intrigoms, tačiau faktas, kad žiniasklaida ir viešuomenė taip lengvai pakibo ant to pinigų kabliuko, taip pat iliustratyvus. Žmonės nuoširdžiai piktinosi, kad menininkai gauna honorarus, kad atvažiavo viena, o ne kita žvaigždė, kad pinigai išleisti į orą ir pan. Kitaip tariant, tai darkart parodė, jog esame latentiniai materialistai: linkstame pirkti daiktą (plytą, tvorą, namą), bet ne pojūtį ar patirtį. Tokioje visuomenėje ir atmosferoje nematerialiai kultūrai yra sąlyginai sunkiau, kadangi nuolat reikia pradėti nuo savo egzistencijos: kam aš čia apskritai reikalingas.
Vilniaus „vamzdis“ („Krantinės arka“) Neries krantinėje sukėlė itin karštų diskusijų. Daug kas klausė – kam jis čia reikalingas?
Taip, bet ne tik jis. Atidarymo šventė buvo kritikuojama dėl fejerverkų („jokios išliekamosios vertės“, „pinigai paleisti į orą“), Björk koncertas dėl pataikavimo užsienio žvaigždėms ir t. t.
Iš kur tas mūsų materializmas?
Sunku pasakyti. Čia gal atsakytų išsamesni sociokultūriniai tyrimai, tačiau galime paspekuliuoti. Kelčiau hipotezę, kad tai valstietiškos kultūros palikimas. Iš čia kyla ir fizinio darbo samprata (intelektiniu darbu užsiimantys yra įtartini kaip tinginiai, oportunistai, šarlatanai, vengiantys imtis „rimto“ darbo), ir įtarumas kalbos ar kalbėjimo, kaip sprendimų paieškos būdo, atžvilgiu (čia prisimintinas Juozio Baltušio Juzos atsakas visoms gyvenimo negandoms: „Skalsu kalbos.“). Kaip mėgstama Lietuvoje sakyti: „Pakalbėti visi gali.“ Bet, žinoma, tai tik pradiniai pasvarstymai, juolab kad Lietuva spėriai keičiasi ir, pavyzdžiui, mano studentų karta – savo tėvų ir senelių siaubui – nebesvajoja savo rankomis pasistatyti namą. Kai kurie apskritai net nesvajoja tapti nekilnojamojo turto savininkais – pakanka nuomos, suteikiančios lankstumo. Nenorėti turėti „kad ir mažo, bet savo kampo“ – dar sunkiai suvokiami dalykai, Lietuvoje ši tradicija dar gaji.
Šiais metais viena iš trijų Europos kultūros sostinių – Kaunas. Ar jums tai svarbu?
Man asmeniškai tai nebėra taip svarbu. Anksčiau į tokius dalykus žiūrėjau – turbūt kaip daugelis – kaip į savotišką Lietuvos pripažinimą ir kartu galimybę „save parodyti“ (čia ir „Vilnius 2009“, ir, tarkim, Lietuvos dalyvavimas Frankfurto knygų mugėje šalies svečio teisėmis 2002 m.), o dabar tai nebeatrodo taip svarbu. Todėl iš „Kauno 2022“ labiau tikiuosi ne tiek „pasirodymo pasauliui“, kiek žvilgsnio į savo ateitį: ar pavyks sugeneruoti tvarius kultūrinius pokyčius, iniciatyvas, kurie Kauną veiks ir po 2022-ųjų.
Koks šiandien Kauno kultūrinis gyvenimas? Kultūros bendruomenė?
Kaune tam tikras kultūrinis angažuotumas, buvimas, kaip mus vadindavo, „prie meno“ visąlaik reiškė, kad automatiškai esi paraštėje, tam tikrame pakraštyje ar net užkampyje. Todėl Kauno kultūros bendruomenei gan būdingos subkultūrų charakteristikos – reikia žinoti, kuriuose baruose renkamasi, kada koks centras, galerija ar biblioteka kokią iniciatyvą plėtoja. Tai labiau „kišenių“, saugių užuovėjų bendruomenė – čia nėra tokių teatrų ar galerijų kaip sostinėje, kurie gausiai ir įkyriai apie save pasakoja reklaminiuose stenduose greta kitų komercinių produktų. Bet subkultūriškumas turi ir savų trūkumų. Lygiai kaip ir prieš 20 metų atvykėliai tik pasiklausę vietinių rasdavo, kur tie „Blue Orange“ ar „Suflerio būdelė“, taip ir dabar įėjimo į „Emma“ patys nerasite.
Kodėl neseniai Kaune atidarėte knygyną?
Nes atrodė, kad čia labai trūksta knygyno, kuriame dominuotų ne kava, ne kanceliarinės prekės, ne suvenyrai ir atributika, o būtent knygos. Kur žmonės ateitų dėl jų ir kur jos nebūtų tik interjero dalis. Didžioji dalis knygynų pasirinko verslo modelį, kai prekiaujama tik paklausiausiomis knygomis. Toks verslo modelis, be abejo, teisėtas, vis dėlto tokiu atveju labai sunku rasti vietos mažesnėms, retesnėms, netikėtesnėms knygoms. O tokių knygų skaitytojų taip pat yra. Norėjome, kad Kaune jie turėtų vietą, į kurią galėtų ateiti.
„Kauno – kultūros sostinės“ renginio pristatyme rašoma: „Atėjo laikas liautis buvus laikinąja ir tapti šiuolaikine sostine.“ Ką reiškia būti šiuolaikine sostine? Kodėl norima išsižadėti laikinosios sostinės vardo?
Sunku pasakyti, ką reiškia būti „šiuolaikine“ sostine, tačiau čia akivaizdi intencija nebekalbėti atsispiriant nuo tarpukario identiteto. Jis svarbus, tačiau tikrai ne vienintelis sandas. Man atrodo, tokia strategija yra teisinga, nes leidžia iš miesto-muziejaus, miesto, kurio geriausi laikai praeityje (o būtent tai suponuoja „laikinosios sostinės“ mitas), tapti miestu, kuriame kuriama.
Priklausau kartai, kurių vaikystė praėjo „laukiniais 90-aisiais“, o vėliau naudojosi visais Europos Sąjungos privalumais – „Erasmus“ studijos, kelionės be sienų, gyvenimas svetur, europiniai projektai ir t. t. Šios patirtys, numanau, turėjo padėti kurtis tam tikrai europiečio tapatybei, tačiau ir šiandien negalėčiau pasakyti, kad esu europietė, veikiau – Rytų europietė ar žmogus, kilęs iš postsovietinės erdvės. O jūs europietis?
Taip, jaučiuosi europietis, galbūt Rytų europietis, bet europietis. Apie tai sprendžiu pagal tai, kad būtent Europoje jaučiuosi kaip namie. Ir ne tiek geografiškai – esu buvęs šen ar ten, bet šeimininkiškumo prasme. Paprastai tariant, jaučiuosi atsakingas už tai, kas vyksta Europoje. Nors matau, kad mano šalis gerokai atsilieka nuo ilgesnes civilizacijos tradicijas turinčių šalių – atsilieka visų pirma pagarba žmogui, jo orumui, empatijos įgūdžiais, pagarba tarpusavio susitarimams, iš to atsirandantiems saitams ir iš to išplaukiančia pagarba sistemai, visgi matau ir tai, kad augame. Lygiai kaip ir jūs, formavausi „laukiniais 90-aisiais“, kai Vakarais buvo laikoma viskas, kas ne sovietiška. Tuomet pakakdavo pasakyti, kad tai yra sovietiška, sugalvoti to antitezę ir voilà, turėjom vakarietišką receptą. Pavyzdžiui, kova su bet kokiomis kolektyvizmo formomis – neabejotinai sovietinių traumų pasekmė – atvedė prie akivaizdžiai klaidingo įsitikinimo, kad Vakarai ar Europa – tai „kiekvienas už save“. Netiesa. Europa – taip pat ir žmogiškas solidarumas, ir atjauta. Jei norit, Europa – taip pat ir kairė. Viso to dar mokomės. Reikia turėti minty, jog ta pati Europa nėra statiška – ji judanti, fluktuojanti, paslanki, kartais, atrodytų, be krypties ir aiškaus tikslo. Bet, svarbiausia, mes jau tos judančios masės dalis.
Viktoras Bachmetjevas. Manto Gudzinevičiaus nuotraukos
Kaip jautėtės, kai Lietuva įstojo į ES?
Be abejo, džiaugiausi, kaip ir absoliuti dauguma lietuvių. Taip sutapo, kad Lietuvai oficialiai tapus ES nare, atostogavau Kuboje. Atrodė labai simboliška vaikščioti po pustuštes parduotuves Havanoje, nelyg būčiau grįžęs į vaikystės Šiaulius vėlyvuoju sovietmečiu. Atostogų išvažiavau dar būdamas nelegalus darbininkas (tuo metu gyvenau Londone), grįžau jau kaip pilnateisis Anglijos gyventojas (Jungtinė Karalystė iš karto suteikė teisę lietuviams dirbti šioje šalyje). Visa tai akivaizdūs ir dažnai minimi ES privalumai. Tačiau, man atrodo, daug svarbiau, kad dabar mes patys galime dalyvauti pokalbyje apie Europos ateitį.
Sakote, kad tam tikra prasme atsiliekame nuo ilgesnes civilizacijos tradicijas turinčių šalių – turime iš ko mokytis. Kitaip tariant, nemažai imame. Ką dar be pigios darbo jėgos ir aiškios pozicijos dėl Rusijos politikos galime pasiūlyti Europai?
Man nepatinka pati klausimo formuluotė, nes išduoda nepilnavertiškumo kompleksą – ji suponuoja, kad Europa yra vis dar kažkas atskira, svetima man. O ką Austrija ar Belgija gali pasiūlyti Europai? Austrui ar belgui toks klausimas neskamba prasmingai, nes jis neapmąsto Europos kaip kažko atskiro nuo jo paties. Šia prasme juk „Saulė ir jūra (Marina)“ nieko nesiūlo Europai – tai tiesiog vienas iš europinio meno kūrinių, absoliučiai organiškai įsiliejantis į visą daugiabalsę Europos meno ir kultūros tėkmę.
Kaip vertinate neseniai Emmanuelio Levino sūnaus išreikštą poziciją dėl E. Levino centro?
Su Michaeliu Levinu bendrauju asmeniškai. Jam, kaip ir jo tėvui, Lietuva ir ypač Kaunas yra ypatinga vieta. Ne tik dėl to, kad jame gimė E. Levinas, bet ir dėl to, kad jame buvo nužudyti E. Levino tėvai Jechielis ir Dvoira, broliai Borisas ir Aminadabas. Tad nuo pat pradžių, pradėjus kurti šį centrą, Michaelis prašė prie šio klausimo prieiti jautriai – pavyzdžiui, jam itin svarbus buvo centro pavadinimas. Deja, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vadovybė tai ignoravo. Dabar susidarė keista situacija – skelbiama, kad Centras sukurtas E. Levino atminčiai įamžinti, tačiau jo palikuoniui sakoma: „Nesikišk, mes geriau žinome, kaip pagerbti tavo tėvą.“ Mano asmeniniu požiūriu, tai groteskiška situacija. Visąlaik bandžiau ginti poziciją, kad reikia atsižvelgti į šeimos pageidavimus ir jausenas.
„Google“ paieškoje dažnai klausiama: „Vilnius ar Kaunas?“
Turbūt vienas kvailiausių klausimų, mus persekiojantis jau 30 metų. Niekas taip neišduoda provincialumo ir horizonto siaurumo kaip klausimas, kuris iš dviejų miestų geriau. Šis klausimas man visuomet primena tą indų ploviklio reklamą, kurioje du kaimai varžosi, kurio kaimo šventė šaunesnė. Žinoma, kadangi kaimai niekuo nesiskiria, laimi nusipirkęs indų ploviklio. Tad vienintelis prasmingas atsakymas į klausimą „Vilnius ar Kaunas?“ yra Marakešas.