Vilkas su ožiukais. Balete „Kopelija“

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Balete „Kopelija“. Jau kokius septynetą metų buvau įsitikinęs, kad baleto negaliu pakęst. Užtat Operhauze žiūrėdavau tik operas. Nežinau, ar mano sąmonės struktūra pasikeitė, ar tiesiog pribaigė nuolatiniai nusivylimai, kai arijų tekdavo klausytis užmerkus akis nuo scenografijos, vaidybos ir kostiumų. Bet dabar tai jau su operom baigta. Pats nustebau, kai, gavęs kvietimą į baletą, nė akimirkos nepadvejojęs sutikau. Ir paaiškėjo kodėl. Štai ko man reikėjo – lanksčių, gracingų kūnų! Kurie dar ir nekalba. Pirmą veiksmą sėdėjau pakerėtas paties fakto. Per antrą jau sugebėjau įvertinti ir originalią tamsią, gal kiek haripoterišką, bet tikrai ir hofmanišką scenografiją. Nuolat džiugino įbėgantys netikėčiausi personažai, pavyzdžiui, šoklus paršiukas ar žalieji artišokai. Visiškai netrukdė net tai, kad nepajėgiau susivokti, rodos, gan nesudėtingame siužete: nusprendžiau, kad viską sieja sapno logika, ir ši košmaro poe­tika tapo dar vienu baleto privalumu.

Be to, nebeliko pirmame veiksme kiek erzinusių romantizmo epochos kaimo suknelių. (Man, kaip diletantui, neįmenama mįslė, kodėl Operhauzo pastatymuose vis dar rengiamasi rūbais iš tos epochos, kurioje buvo parašytas kūrinys. Juk dramos teatre vaidinant Šekspyrą niekas nedėvi XVI a. pelerinų. Nenuostabu, kad Operhauzo publika sensta tiesiog akyse.) Antrame veiksme kordebaletas straksėjo apsitempę įspūdingais amfibiškais kostiumais, –­ liuks! Laisvę kūnų linijoms!

Apie tą straksėjimą: tradiciniai šuoliai, sukiniai, arabeskos – viskas puiku, bet rusų choreografas Kirilas Simonovas Hoffmanno „Smėlio žmogaus“ jauseną perteikė tokiais smagiai provokuojančiais pečių raitymais, kad net prisiminiau paauglystėje žavėjusį breiką. O štai keliskart pakartotas judesys, kai mergina galva pastumia (atstumia) vyrą, priminė ne ką kitą, kaip Zinadine’ą Zidaną, šitaip užbaigusį ne tik 2006-ųjų pasaulio fulės čempionatą, bet ir savo šlovingą karjerą. Žodžiu, tas baletas – vienas smagumas. Eikit ir šokit.