Laikrodžių taisykloj. Vilkams svarbi stiliaus detalė – laikrodis. Kuo didesnis, rimtesne apyranke, tikslus ir ištvermingas. Saviškį turiu jau seniai. Beveik idealus. Tik su vienu trūkumu –­­ maždaug kartą per pusantrų ar dvejus metus tenka keisti mažutę jo širdį. Užnešu į artimiausią taisyklą, ir reikalas po 5 min. pamirštas.

Pastaruosius tris sykius „artimiausia“ taisykla būdavo netoli namų, vienam prekybcentriuke. Pirmą kartą atėjęs iš meistro išgirdau pagyrų, koks puikus aparatėlis (na, kiekvienam malonu, kai giria), tik baterija slabnoka. „Na, nieko tokio, –­ užtikrina meistras, – su nauja vargo nematysi.“ Na, vargo nemačiau metus. Lygiai. Net tą pačią valandą laikrodis „pasimirė“. Atnešus antrą kartą, meistras griebėsi už galvos: „O, mielas kliente, kokia įžūli apgaulė! Čia juk kiniška baterija, nenuostabu, kad taip trumpai laikė.“ Žiojausi sakyt: „Ė, bachūriuks, taigi pats ją ir įkrovei!“, bet pilkoj makaulėj jau kunkuliavo planas. Trečias kartas pribrendo po 8 mėnesių. Ir vėl žygiavau pas tą patį meistrą. Tyčia. Jis atidirbtu paklaikusiu žvilgsniu tyrinėjo mano gražiojo aparatėlio vidurius ir paplonintu balseliu giedojo giesmelę: „Ak, kokia įžūli apgaulė!“ Tačiau... šįkart jam išsprūdo (žinia, retoriškai), kas tokią prastą bateriją įbruko. Užsisegęs „atgimusį“ laikrodį ir pasiėmęs grąžą tepasakiau: „Aš vis pas jus nešu, meistre.“

Prie pašto dėžutės. Atsidariau ir radau savo miško rinkiminės apygardos kandidatų knygelę. Atsiverčiau ir netekau amo. Nėr už ką balsuoti, nors kauk. Bet nepakauksi netekęs amo. Netgi pasirodė, kad tame leidinėlyje prašymai padėti nuskriaustiesiems su išvardytomis jų negaliomis: skambinkite tam tikro numerio varpais, paaukokite savo balsą ir būsite išganyti. Prisipažinsiu, politikos neišmanau, esu kvailas, juk net žuvį gaudau įkišęs uodegą į eketę. Tai gal toj knygelėj iš tiesų ne neįgalumai, o politikų supergalios surašytos. Žodžiu, man jie paprasčiausiai kažkokie nepatrauklūs pasirodė. Prisimenu, dar žiemos antonimo vidury, lekiant nuo jūros ir kirtus upę, prasidėjo rinkiminiai stendai, kurie irgi manęs nesugundė. Spėju, ta reklaminė medžiaga skirta tikslinei rinkėjų grupei, t. y. vilkikų vairuotojams, ir dvidešimt penktame plakato sluoksnyje išspausdinta pakelės plaštakė, kuri mano smegenėlėse, deja, liko neužfiksuota. Bet, kaip minėjau, tikriausiai esu per bukas. Lapė gerokai protingesnė, nes ji apgavo valstietį atsigulus ant kelio ir apsimetus negyva. Galbūt čia panaši taktika, bet dabar lydekos, šapalai ir kiti politinio tvinkinio (ar tvenkinio?) atstovai bando suvilioti valstiečius auksaspalvėmis lapenų apykaklėmis. Žinoma, tokiu jauku lapės nepriversi balsuoti už save. Tačiau kitame punkte būtinai kažkas ir jai skanaus pasiūlyta, ir varnai blizgaus... Tiesą sakant, aš irgi panašiai žadėti moku. Galiu pakalbėti apie šeimą, t. y. apie rūpinimąsi, kad gegutės nepaliktų vaikų, ir apie paliktų gegužiukų įvaikinimą, ir kad pigiai parduodu gegutės kiaušinius (įžvelkit teigiamą pusę –­ iš to kelsiu pensijas baliniams vėžliams), apie tvarką, t. y. kad visoms šarkoms vagilėms įrengsiu narvelius (juk ne viską galima tesėti), visiems sukčiaujantiems duosiu į ilgą ryžą snukį, be to, savanoriauju sanitaru... Kam čia kliedžiu, juk nekandidatuosiu. Todėl reikia dar kartą spalvotus puslapėlius perversti, turėtų ir man kas patrauklaus atsirasti. Ožiukai sakė, kad balsuos už tuos, kurie NOLSEPTYNIS žada. Einu pažiūrėsiu, ar mano NOLSEPTYNI nedingo, nesgi jei nori kam nors ką nors duoti, turi tą ką nors iš kitų paimti.