Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Buvo labai lieva. Viskas vyko Visuomenės harmonizavimo parke su neopagoniškais kryžiais ir citatomis apie dangų ir žemę, o gal net Saturną. „Lietuva tokia graži“, – buvo parašyta ryškiai geltonomis raidėmis ant kalno. Dar žemiau buvo baisiai brangus maistas, kava ir vanduo. Tokia vieta tobulai tiktų astrologų sąskrydžiui, bet pasaulio lietuviai čia irgi savotiškai derėjo. Jie nebuvo hipsteriai ir apskritai neatrodė labai vakarietiški, labiau akropoliški. Kaip tikri lietuviai, neragavę lytinio švietimo, intensyviai švietėsi patys sulindę į savo palapines ir pasakodamiesi, kaip kas ką daro (prisiekiu – informacinio pobūdžio pašnekesiai, nors ir ne visai nuobodūs). Tolumoje su gitara kažkas plėšė „Oi, Ryčka, Ryčka“ ir „Šiam pasauly visko būna“. Sklido gandas, kad po dvyliktos pasaulio lietuviai tampa buduliais, o ypač po 3 valandos, kai prie didžėjaus pulto stoja jų vadas Rimas Šapauskas. Kiek ankstėliau grojusio „Garbanoto bosisto“ nelabai kas klausėsi. Laukė tikro lietuvio Mamontovo, kurio dainų žodžius moka atmintinai ir linguoti į taktą daug paprasčiau. Dieną intensyviai sukosi networkingas. Teritorijoje ranka pasiekiami vaikščiojo vadovai, merai, ekonomistai, garsenybės ir beveik visi pasakojo, kaip užkalti babkių ir pasidaryti karjerą, būtinai pasaulinio lygio. Tik niekinga padugnė nesiorientuoja į pasaulį. Sėkmė yra svarbiausia jūsų gyvenime, neapgaudinėkit savęs medžio obliavimu. Užtat netyčia priklydęs Juodas šuo buvo kaip balzamas širdžiai, nes stovėjo ir visą laiką vartė akis. Tuo vartymu ir išganė visą festivalį.

Pasaulio ožkaitė

 

„Žalgirio“ stadione. Tiksliau – nebuvau. Mano atsisveikinimas įvyko drauge su dar štuke žmonių, liepos 6-ąją netilpusių į ekspromtinį „G&G sindikato“ 20-mečio koncertą. Teko susirasti kitą vietą himnui giedoti.

„Žalgirio“ stadionas man visad atrodė mistinis objektas. Kiek atsimenu, išvis nesu jame buvus. Tik už tvoros su mama klausėmės Marilyn Mansono ir nužiūrinėjom gotus. Bet pastaruosius metus gyvendama šalia sukdavau pro vieną ar pro kitą kampą pagarbiai pasigėrėdama. Apleistos atviros erdvės įtaiko į patį mano estetinių silpnybių epicentrą. Tas svaigus postapokalipsės pojūtis, kai didingą žmogaus statinį negailestingai praryja žolės ir krūmai, po kuriuos dar ir stirna netrukdoma laksto...

Tad vis žvalgydavausi pro tvoras svajodama, kad jei kada nors tapsiu drąsi, tai perlipsiu jas ir kitas drąsus žmogus nufotkins mane stadiono vidu­ryje, kaip kokiam „ba.“ klipe. Ir jei kas nors būtų pasidomėjęs, ko pageidaučiau pačiam romantiškiausiam pasimatymui, tai būčiau sakius: užžiebk man naktį tuos aukštus aukštus prožektorius stadiono kampuose.

Įsivaizduojamiems pasimatymams teks ieškotis kitos vietos, nes čia dabar turėsim dar vieną supistą verslo centrą.

Stirnaitė