Vilkas su ožiukais. Plius minus 2019

Švenčių laukimo papročiai pagal lietuvių galerijas

Sako, artėjant Kūčioms gyvuliai ima mykti, mekenti ir kosėti ruošdami balso stygas kalbėjimo performansui. Galbūt, bet man neteko matyti ar girdėti, o ką teko regėti, tai tokiu metų laiku prie kūrinių plušančius menininkus. Palinkusius ir drebiančius sluoksnį po sluoksnio, tašančius centimetrą po centimetro, žiedžiančius linkį po linkio. Dar teko dulkių kalnus, stumiamus iš galerijų, matyti. Galerininkai ir kuratoriai, lyg stebuklo laukdami, atsistoja koja kojon ir plauna, šluoja galerijų grindis, šveičia langus tarsi savo sąžinės kambarių vitražus. Tik dėl ko visa tai? Kam tas prakaitas?

Suprantate, kaip MAXIMA turi pardavimų sezoną, lygiai taip pat ir galerijos turi savo pardavimo laiką. NIVEA kremas, ZEPTER puodas, SWISS skutimosi rinkinys – geros dovanos? Turiu jus šiek tiek pralinksminti, tai trečiadienio pirkiniai. Pastaruoju metu prie ekonomiško vartotojiškumo skatinimo taip pat brukamas ir ekologiškas daiktų naudojimas, staiga apėmęs ne tik kasdienybės pasirinkimų, bet ir dovanų paieškos ritualą. Užminsiu mįslę. Unikalu, rankomis sukurta ir ekonomiška, kas? Ne, ne, ne močiutės kojinės, o meno kūrinys! Va, kaip tik tokius reikalavimus jis atitinka.

Tad pabandykite įsivaizduoti, kol galerininkas plauna grindis, kuratorius šveičia pjedestalus, o menotyrininkas rašo tekstus (nors jis mažiausiai įjungtas į šią grandį), kažkur toli toli, savo namuose, esančiuose galbūt Žvėryne, galbūt Valakupiuose ar Užupyje, apsupti skandinaviško ar prancūziško interjero visam šiam pasirodymui ruošiasi kokios nors įmonės savininkai, vyras ir moteris. Jis užsivelka marškinius, o ji užsitraukia suknelę. Vakaro idėja – pagaliau nusipirkti tą nelemtą meno kūrinį, į kurį žiūri jau nuo „ArtVilnius“ mugės pradžios. Žinoma, abu jaudinasi! Kodėl? Nes nežino nei kaip nusipirkti tokį daiktą (brūkšninio kodo juk nėra, kai pagalvoji!), nei kaip jį parsivežti (savo nelaimei, išsirinko didžiausią buvusį stende), nei kaip kabinti (ne ne, šis vyras neturi nei vinių, nei plaktuko, nei auksinių rankų), nei ar galima derėtis (galerija kaip ir ne turgus, bet gal?..).

„Bum, pššš“, – šampano butelis galerijoje iššautas, autentiškumą patvirtinantys dokumentai pasirašyti, meno kūrinys atremtas į sieną, ir visi vėl šypsosi tyliai trindami delnus į marškinius ar kelnes, kad pavyktų nusivalyti prakaitą.

Menininkas galvoja: „Kaip gerai, pagaliau pardavėm! Nebereiks vėl tįsti į dirbtuves darbo. O kaži kada padarys pavedimą?“ Tuo tarpu galerininkas suka smegenis apie sąskaitų išrašymo vargus, kalendorinių metų buhalterijos uždarymą ir kokia buhalterė bus nepatenkinta, nes jau prieš savaitę manė sutvarkiusi dulkančios galerijos dokumentus. Kuratorius stovi įsistebeilijęs į kūrinį ir nuoširdžiai liūdi, nes rado menininką, suvedė jį su galerija, bet pats dabar negali nupirkti mamai dovanos, nes kūrinio pardavimo procentu niekas niekada nesidalija su tokiais kaip jis. O daugiausiai pešusi pora laikosi susikabinę rankomis ir džiaugiasi spėję nusipirkti darbą iki Naujųjų, nes reikėjo kažkaip išnaudoti laisvai vaikštančias įmonės lėšas, skirtas kolektyvo motyvacinei sistemai gerinti. Jie ne tik įsigijo kūrinį nemokamai (pinigai juk įmonės pelno dalis, nepriskaičiuojama prie jų atlyginimo), bet ir gavo nuolaidą iš galerijos (galerininkė baisiai bijojo, kad potencialūs pirkėjai pakeis nuomonę, tad ėmėsi prasto ekonominio, bet neblogo taktinio manevro).

Štai stovi jie visi su šampano taurėmis, šypsosi kūriniui, lyg kalėdinei eglutei, nukabinėtai vaikystės žaisliukais, ir visų jų širdys vėlei šiek tiek apipuvo, nes žino, kad jokios maldos, išpažintys ar dienoraščio įrašai neišguis iš jų ekonominio (bet ekologiško!) veidmainio.

ožkelė su balta apykakle


Žmogus žmogui – robotas

Pavasariškos natūros gruodis atnešė klastingą peršalimą, o šis sudarė progą peržiūrėti ne vieną anksčiau atidėtą serialą. Tiksliau – net keturis. Net keturis fantastinius. Vilkai tikrai gabūs noulaifint.

Scenaristui ir prodiuseriui Michaeliui Schurui – gausūs staugesiai už keturių sezonų pasakaitę „Gera vieta“ („Good Place“). Kartą vėpsodamas į blyškią mėnesieną išvydau viziją, kad šiuolaikinis rojus yra skaitmenizuojamas, kaip ir visa kita, maniau, ten nuodėmės kataloguojamos kaip kompiutery, o Dievas viską sprendžia spausdamas „Enter“ arba „Delete“. Pasirodo, šitą valiūkišką (vilkiūkišką) idėją jau įgyvendino seriale, vadinasi, atspėjau. Tiesa, technologijos anapusybėje – tik išoriniai atributai.

 

Vilkienos kompozitorienos dvasinės kančios
Vilkienos kompozitorienos dvasinės kančios

 

„Geroje vietoje“ dūšelės pirmiausia ieško atsakymų į sudėtingus moralinius klausimus. Pasirodo, danguje vėlės elgiasi taip pat kaip žmonės, tik savo veiksmus nuolat apmąsto pagal etinius standartus. Puiki medžiaga komiškumo efektui išgauti.

Iš pradžių atrodė, kad vaizduojamas rojus, toji gera vieta, yra lyg laimės, sumaišytos su socialiniu tinklų svaja, ideologijos propaganda. Bet štai! Gal gera vieta anaiptol nėra tokia gera ir negi sielos, manančios, kad pateko į rojų, iš tikrųjų dvasiškai kenčia žiauriausiame pragare? Cha cha. Kartais serijos užkamšomos ištęstomis melodramomis, bet šiaip „Gera vieta“ po „Draugų“ yra bene geriausias komedijinis serialas apie kiekvieno kasdien apmąstomas ir tikrinamas vertybes.

Ko nepasakyčiau apie serialo „Vestvorldas“ („Westworld“) antrąjį sezoną. Jeigu jis ir apie vertybes, tai tikrai ne žmonių. Sakyčiau, nesitikėjau tokio beverčio serialo, nors į leteną stauk.

Pirmame sezone netikėtas buvo bent pats konceptas, ataidintis dar iš Philipo K. Dicko kūrybos: ar androidai – žmogaus pavidalą ir būsenas turintys robotai – gali pretenduoti bent į kokias žmogiškas teises? „Vestvorldas“ – tai pramogų erdvė, kurioje pasiturintys individai gali išreikšti fantazijas darydami ką tik užsigeidžia su niekuo nuo žmonių nesiskiriančiais robotais (engti, prievartauti, žudyti), kurie savo ruožtu veikia pagal šio makabriško disneilendo kūrėjų griežtai sukurptą scenarijų. Kiekvienas robotas determinuotas: turi tik vieną dieną, kol jį nužudo arba po saulėlydžio jam perkrauna atmintį, o ryte vėl grąžina vaidinti savo vaidmens kitiems „svajonių“ parko lankytojams.

O jeigu po tūkstančių atnaujinimų androidai išsiugdo savitą sąmonę?

Antrajame sezone ir pasakojama iš šitos perspektyvos – savarankiškai ar savo tikslų siekiančių žmonių pagalba praregėjusių robotų akimis. Bet kažkokia sušvinkusi maita išeina, žinokit. Trina ir trina, vynioja, vynioja, kad štai dabar mašinos išsivaduos ir atkeršys jas taip skriaudusiems žmonėms. Skerdžia vieni kitus lyg pupas lukštendami, kad net neaišku, kuris yra mechanizmas, o kuris – organizmas, intriga tokia, ūūū. Kaip turintis tik vieno šiuolaikinio kompiuterinio žaidimo „Worms“ kvalifikaciją, sakyčiau, iš geiminimo kultūros pasiskolinta perėjimo iš vieno levelio į kitą logika šiame seriale ūūūžknisa. Žiūrovas paliekamas vienas su paslaptimi, bet ir veikėjai nežino, ką daryti. Lieka tik skerst.

Negali sakyt, kad vilkams nepatinka. Tačiau net vilkams skerdykla Nr. 3000 šiaušia nušiurusį kailį. Niekur neveda tas vanojimas, vyniojimas, nes robotams nejunti empatijos. Vos viena serija pasirodė žmogiška – mane, vilką, lyg kokį paršelį sugraudino. Sunku patikėti, kaip galima per 10 valandų parodyti tiek nežmogiškumo. Jeigu būtų pilnatis, galėtum pamanyti, kad „Vestvorldo“ scenarijaus autoriai Jonathanas Nolanas su Lisa Joy, kurie yra ir gyvenimo partneriai, varo slaptą perversmą rengiančių robotų propagandą. O gal jau patys autoriai – robotai... Serialas patiks tiems, kurie įsitikinę, kad žmogus žmogui – vilkas. Argi ne?

Vokiečių serialas „Tamsa“ („Dark“), kurį, kaip ir „Vestvorldą“, kūrė scenaristų pora, Baranas bo Odaras ir Jantje Friese, naratyvo principu primena minėtą kiborginę antiutopiją. „Tamsoje“ pragarą sukelia irgi tamsioji žmogaus sielos medžiaga. Tik čia žmogaus pasirinkimai nepriklauso nuo jo paties valios kaip „Geroje vietoje“ ar „Vestvorlde“.

Pasirodo, gyvenimus šitoje tikrovėje lemia laiko kilpų paradoksai. Visi vaizduojami nedidelio fikcinio Vokietijos miestelio gyventojai (kelios šeimos) yra pažymėti lemties ženklu – jie netyčia prisižaidė keliaudami laiku. Tai einšteiniška klasika: jeigu individas ką nors pakeičia praeityje, tai turi negrįžtamų padarinių dabartyje arba ateityje – stauk tu prieš Mėnulį nestaugęs.

Įdomu, kad begalinis laiko kilpų nėrimas atveria neribotų siužetinių galimybių, todėl žiūrėti serialą – tai lyg spręsti galvosūkį. Vienas smagumas, kai pavyksta anksčiau už veikėjus išsiaiškinti, kad (dėmesio – švankalas!) vienos rūsčios moters dukrelė kartu yra ir tos rūstuolės mama, ūūū! Tiesa, urzgesį kelia ta pati minorinė paslaptinga nata, nuo kurios nė krust į šalį: žmonės tik kenčia nuo savo atsiminimų ir šeiminių paslapčių, niekada neišgyvendami nieko šiaip kasdieniško ar net malonaus. Ir vis tiek tu linki tiems laiko varguoliams gero (kitaip nei robotams).

„Vestvorldas“ ir „Tamsa“ turi vieną ryškią bendrybę – abiejuose kuriamas ryškus herojus ir antiherojus, kurių vaidmenys serija po serijos pasikeičia vietomis, mat scenaristai mus muilina kognityviniais disonansais ir moraliniu reliatyvumu.

Nedidelis šešių dalių serialas „Metų metai“ („Years and Years“) apsieina be šitos geriečių ir blogiukų klišės. Vienintelis tikrai nedoras žmogus – vyriausias brolis šeimoje, iš pradžių bankrutavęs, paskui palikęs šeimą dėl meilužės. Tačiau ne tai padaro jį amoralų – vėliau jis priima sprendimą į koncentracijos stovyklą išsiųsti žmogų, kurį kaltina dėl savo brolio netekties.

Teisingai: į koncentracijos stovyklą. Tasai suvargęs klerkelis netolimoje ateityje pelės klavišo paspaudimu sprendžia, kuriuos asmenis paskelbti už visuomenės ribų. Grakšti nuoroda į Adolfą Eichmanną.

Scenaristo Russello T. Davieso sukurta kompaktiška antiutopija „Metų metai“ vaizduoja vienos britų šeimos gyvenimą 2019–2036 metais. Spręsdami savo asmenines problemas, jie kartu išgyvena su pagreičiu nuprotėjantį pasaulį, kuriame antrajai kadencijai išrenkamas Donaldas Trumpas, vėl žlunga bankai, o britų premjere tampa agresyvi demagogė, Anglijos žemėse įkurianti koncentracijos stovyklas. Ir net tokiame politiniame dumble įmanoma toliau gyventi, džiaugtis šeimyniškomis smulkmenomis, kad ir kiek jų likę. Viltingas serialas, dargi jautriai, neprikišamai užkabinantis socialines stigmas – homofobijos, pabėgėlių baimės (švankalas: laiminga gėjų pora – britų piliečio ir ukrainiečių pabėgėlio – po d\augybės nesėkmingų bandymų bando nelegaliai persikelti per sąsiaurį, bet žūsta ne pabėgėlis, o „kilmingas“ mylimasis).

Robovulfas XVII


Drukteini, ačiū!

Šnirpščiau ir kosėjau, buvau pririšta prie televizoriaus, todėl apgraužiau visas jo laidų šakeles. Ėmiau susigaudyti tos savaitės politikoje. Papuoliau į tą TV savaitę, kai tiesiamas premjero keliukas, o negražus lenkas valgo ir nesusimoka, gyvena ir nesusimoka, blogai lietuviškai kirčiuoja. Istorinis įvykis. Jo didenybė Gitanas iš savo dvimetrinės aukštybės pareiškia nematantis šito ryžo lenko ministrų eilutėje prie savo kabineto durų. Visi apžvalgininkai, visi očkarikai tadai ignatavičiai ir netgi marmurinės daivos žeimytės visiems šalia pasisodintiems kaip prisukti užduoda vienodus klausimus ir sulaukia vienodų atsakymų. Ne-geeee-ras leeen-kas...

Ak, ne ne, ne visi, nustebau išgirdusi vieną blaivesnio proto – tą, kuris rankomis mosikuoja ir nešioja keistą Drukteinio pavardę. Jis vienintelis šūktelėjo paklausėjui: „Ignai, neee, yra ne taip, o visai kitaip!!!“ Ačiū, Drukteini, tu esi mano viltis, žaliasis lapelis ant sudžiūvusios šakelės.

O paskutinę dieną prieš pasveikstant man gimė vizija. Jeigu ėmus ir sukeitus Jakilaitį, Pumprickaitę, Makaraitytę, Miliūtę su... Unikausku, Žičkum, Bareikiu... Kas tada išeitų?

Hm... Išeitų tada, gerbiamoji, Tapinas... Tai blogiausiu atveju. O geriausiu – „Dviračio žinios“.

Na, neilgai mums laukti beliko. Po metų kai ką juk imsim ir sukeisim... Ir pažiūrėsim, kokios tuomet bus žyyynios.

Ožka Ragožka