Vilkas su ožiukais renkasi pranašus

Medžiotojai ir rinkėjai

Tai ką, rinkėjai... Pririnkot? Aš tai rūdim apėjusiuose laukuose, miškeliuose šakneles rinkau, rudmėses ir ėriukus vaikiausi. Dabar tie prie Seimo durų belūkuriuojantys visi karakuliniais kailinukais, mekena, meilinasi... Paskui išsiners – pamatysim tikruosius veidus.

...ir visi viešoj erdvėj politologai – ir gerai – man patinka. Reiškia – rūpi. Vilkai iš esmės yra kairiųjų pažiūrų, bet jie Lietuvoj, matyt, ir yra vieninteliai kairieji. Lietuvos politinėj pievoj – pripažinkim – kairiųjų nėra. Jau seniai. Vilties buvo šiemet, bet kai paluckiukas skudurus meta krūvon su valstiečiais – tai jau humana išeina tokia... Kokie valstiečiai yra kairieji? Juokinga. Čia kaip Čiurlionį melioratorium pavadinti. AMEN. Jei būčiau žinojęs – nebūčiau, socialdemokratukai, už jus balsavęs. Mane išdūrėt? Greičiau išsidūrėt patys. Tai va, kol nebus normalaus politinių jėgų balanso, poliarizacijos – tol bus bieliberda, guogos, gogel mogel, politiniai migrantai bei kitas radžviliškas marazmas...

Valstietis aplinkos ministeris Mažeika dar, matai, trinktelėjo durimis (gal drąsos įkvėpė pirmame ture laimėtas mandatas?): vilkų medžioklės kvotas pakėlė iki 175. Neprisišaudykit tik, pirtelių ir šautuvėlių mėgėjai, nes paskui reiks patiems į tą vamzdį ir pūsti, kaip dabar atsivadėję pučia socialbebriečiai... Pučia, o plaučiai jau kvit... nebeišneša. Turbūt nuo kubietiškų cigarų... Galvokit, vilkų galvų ridentojai. Patys paskui kauksit žiūrėdami į mėnesieną. O tada jau mes juoksimės. Jau juokiamės.

Norite recepto iš avienos? Prašom: avienos kauliukus (šonkaulius, stuburėlį etc.) pusdienį palaikai rūgpienyje ir kepi ant grotelių. Viskas. Paprasta. Ir dar atminkit: mažiau – nereiškia blogiau, kukliau – nereiškia prasčiau.

Kaip šūktelėjo praėjusiame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ dabar jau a. a. Kęstutis Navakas: „Motörhead“!

 

Kiaura vilko galva

 

Motörhead „Ace Of Spades“

 

Šlovė Mozei ir Railai!

Turbūt dauguma nori nenori skaito prieš- ir porinkiminius įvairiaplaukius tekstukus, įsismelkiančius į tave dar greičiau už virusą. O aš skaitau Jono Basanavičiaus biografiją.

Pati negaliu tuo patikėti! Nesu nei istorikė, nei megzta beretė. Pasiėmiau knygą pavartyti savo Antakalnio bibliotekoje, nes pamačiau, kad ant viršelio parašyta: Eligijus Rai­la. Aha...

Na, vartau, skaitau ir negaliu atsitraukti. Įdomu!

Pasigrobiau knygą į namus, ieškau ko nors apie ją internete, nes išleista dar pernai, 2019. Nieko nėra.

Hm, pataikiau ant pogrindinės (skaityk p. 347 su V. Kapsuku), o gal netoleruojamos kolegų, neįkandamos, gal tiesiog niekur per jėgą nekištos, nerek­lamuotos pagal autoriaus pageidavimą? Raila taip gali... Ak, koks balzamas dūšiai...

Ooo, jeigu aš parašyčiau knygą, tai irgi jos niekur nerek­lamuočiau!

Knygos paantraštė „Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“, sakyčiau, labai dera su žmogiško ūgio Basanavičiumi greta Filharmonijos. O aplink jį vaikšto, stovi, sėdi vilniečiai, europiečiai, netgi tie nelemtieji bulgarai...

Mūsų Mozės gyvenimo kroniką knygos skyriai atskleidžia ne tik laikiškai, geografiškai (Rusija, Bulgarija ir Aust­rija-Vengrija, Vilnius), bet ir kūniškai, mediciniškai, netgi lotyniškai (Amor platonicus; Pleuritis; Tuberculosis; Neurasthenia cerebralis; Arrhytmia). O, net šilta darosi.

 

Vilkas su ožiukais renkasi pranašus

 

Žinote, kiškiai broliai, nuo to kūniškumo ir iki sielos, iki idėjų netoli.

Bet viskas čia surašyta be lašo patoso ir plepėjimo, anatomiškai intelektualiai, Railos stiliumi čiotkai ir neprikišamai, su išnašom, bet be jokių vertimų (oi, ieškojau, kas ta jo paraestezija, hyperosmia).

Išsinagrinėjau personą po kaulelį, po raumenėlį – taip, kaip daktaras J. Basanavičius pats save dienoraštyje nagrinėjo. Prakeikiau Bulgariją pirmoje knygos pusėje, kuičiausi lietuvių inteligentų visuomeninėje kronikoje antroje. Užjaučiau vienišą daktarą Joną...

Na, žodžiu.

Manau, Vilniuje, užėję Pilies g. 8 į „Naujojo Židinio-Aidų“ redakciją galėsite tą storą knygą ir už kokius 10 eurų nusipirkti (atsiprašau autoriaus už nekaltą vaizdinę reklamą).

 

Ožka Ragožka

 

...tai gal lietuviška politika yra viena iš -izmų?

Stebint Seimo rinkimams surengtas debatų laidas vis kildavo vidinė sumaištis. Mat debatai labiau panašėjo į meno performansą nei politinį aktą. „Gal mes tikrai visi stebime beužgimstančios distopijos aušrą?“ – galvojau ir darėsi vis neramiau... Po kelių dienų, štai visiems nubalsavus su asmeniniais #tušinukaisvisagaliais, atsiranda liaudies išrinktų partijų sąrašas. Kas jie tokie, atsakymų bandžiau ieškoti meno istorijos knygose...

Ko gero, nenuostabu, kad nelengvuose pasirinkimuose dažniausiai laimi klasika, tad nenuostabu ir tai, jog TS-LKD susirinko daugiausiai liaudies balsų. Mat šioji, kone neoklasiczmo gairių vedama, partija kalba apie bendrą klasikinės minties atgimimą. Panašu, pagrindinis TS-LKD įsitikinimas – politika ir jos veikėjai turėtų išreikšti idealias gyvenimo dorybes ir galėtų patobulinti žiūrovą, skleisdami moralizuojančią žinią. Lygiai taip pat apie meną manė ir neoklasicistai, mat jis turėjo galią civilizuoti, reformuoti ir pertvarkyti visuomenę. Tad didelio skirtumo tarp TS-LKD ir neoklasicizmo nematau. Ir jei pasakysite, kad pažiūrėję į bet kurį Jeano-Auguste’o-Dominique’o Ingreso, Jacques’o Louis Davido ar Benjamino Westo paveikslą nematote šios partijos užmačių – jumis nepatikėsiu ir į gimtadienį tikrai nekviesiu...

Jei reiktų nuspręsti, kas geriausiai spintoje skeletą pakabino ir sugebėjo ne tik nieko neparodyti, bet kartu ir gerai išgąsdinti, tai tikrai buvo Darbo ir Lietuvos socialdemokratų partijos. Pastarieji, kaip tikras rusiškas konstruktyvizmas, beveik rusiškos dvasios, tačiau keistoku, lyg ir Šiaurės Europos tonu bandantys atskleisti naują savo turinį. Pasiskolinusios idėjų iš kubizmo, suprematizmo ir futurizmo, Darbo ir Lietuvos socialdemokratų partijos stengiasi lyg ir keisti tradicinę ir konservatorišką piliečių mąstyseną, išardyti jos kompoziciją ir suręsti absoliučiai naujas konst­rukcijas... Kurios, deja, gula ant senų spyruoklių. Abi šios partijos įsivaizduoja, kad jų politikai naujos visuomenės konstruktoriai – kone kultūros darbuotojai, prilygstantys mokslininkams, kurie ieško šiuolaikinių problemų sprendimo būdų. Nieko jie neieško.

Tam tikra prasme norėtųsi sakyti, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra Arte povera, arba žemės menas, bet, deja, deja, jiems tokio avangardinio pjedestalo niekada neatiduočiau. Kas jie? Kodėl taip sunku suprasti, apie ką jie kalba ir kam viską transliuoja?.. Gal tai optinis menas, kuris dumia mums akis ir klaidina? Ne, taip būti irgi negali, nes optinio meno kūrėjai buvo labai geri technikai, o to apie šios partijos atstovus nepasakysi... Nežinau, tiesiog nežinau, kas jie tokie. O gal jūs turit minčių?..

Ir galiausiai Laisvės partija, kuri laviruoja kažkur tarp institucinės meno kritikos ir DADA judėjimo. Laisvininkai ir jų estetika pasižymi liberalumu, tačiau ir savotišku tarpeilutiniu pasityčiojimu iš materialistinių bei nacionalistinių nuostatų ar vertybių (jei tokios įmanomos...). Panašu, ši partija, jos judėjimas bei keliamos idėjos (o, pasirodo, jauni žmonės balsuoja!) taps įvairių šiuolaikinio pseudopartijų idealu bei met­meniu.

Kaip išmintis byloja: „Kokios partijos – tokia ir liaudis.“

 

Ožkelė su balta apykakle

 

Draugai