Vytautas Juršėnas

Šiemet per Jonines virš Europos pakibus karščio banga – ja sunkiai alsuoja draugai, šiaip ne taip judantys Lietuvon dviračiais iš Slovėnijos, nuo jos rasoja prakaitu mano paties pakaušis dar Vilniuj, laukiant prie lėktuvo trapo; todėl nusileidęs nesistebiu, tik prisimenu: Tėgely – pirmąjį skrydį gyvenime kepančion Romon (dar „FlyLAL“ avialinijomis), Berlyne – pirmąją Teherano popietę (išlipus iš apytvankio autobuso nė kiek nepagerėja). „No Pasaran!“ – paskelbiu karščiui, užsimaukšlinu kepurę su snapeliu ir strategiškai lakstau nuo pavėsio iki pavėsio (jei čia būčiau mėnesiu vėliau, visi manytų, kad gaudau pokemonus). Penktadienio popietės saulėj žvilga dviračių rėmai, tramvajų bėgiai, o žmonių aplink mažai, tiek, kad, dingojas, didžioji jų dalis jau pavirto raudonais arba žaliais Ampelmännchen, ikoniškais šio miesto žmogeliukais, gyvenančiais šviesoforų laktose – nuo saulės juos čia saugo stogeliai. Keliaudamas į Berlyną prisigaudau patarimų kaip į niekur kitur – ką pamatyt, kaip važinėt, ko paragaut. Visi, žinoma, vardija mėgstamiausias kebabines, vietnamietišką ar arabišką maistą (kai pastebiu, jog visa tai esą labai šaunu, bet gal ir ko vokiško paragautino esama, pasidaro panašu, kad mano klausimas nelauktas: apie negausias autochtoniškos virtuvės ypatybes, currywurst dešreles ir Berliner spurgas, internete tenka susirasti pačiam. „Pfannkuchen“, – vėliau kreipsiuos susižinojęs, kad jų, kaip ir Kijeve kotletų, čia nevadina miesto pavadinimu).

Lokys prie „vokiečių ateities banko“

Nuo šilumos tradiciškai geriausia slapstytis požemy, tad neriu į pirmąjį U-bahn ir nustembu – šie čia visiškai negilūs, vagonų dundėjimas girdėti dar kone gatvėje. Išlipu nepažįstamoj met­ro stoty – nedidukė, neįmantri, tačiau visad garantuota atradimo džiaugsmo porcija. Pirmąjį atodūsį, pajutus, kad sunki kuprinė vėl prislegia prakaituotą nugarą, netrukus keičia intriga, su kuria srauto dalim pasukti; kišenėj ranka paliečia ir vėl nuslenka nuo vis dar bežadžio telefono, ima rūpėti atprastos rodyklės ir ženklai su užrašais ir minios elgesys, po kojom klojasi ilgi koridoriai, kuriuos visada noris lyginti su atitinkamom Maskvos ar Sankt Peterburgo menėm, ir galop skliaute išryškėja artėjantis dienos ar gatvės žibintų šviesos lopinėlis, didėjąs, kol kūną apgaubia nauja gatvė, kvartalas, rajonas (akimirksnį atrodo – naujas pasaulis) su savo garsais, dinamika ir kvapais. Šį kartą išnyru Mehringdamm stoty, kur susitelkę, regis, paskutiniai gyvieji, nepavirtę į šviesoforų žmogeliukus. Bene visi jie spiečiasi kone pusvalandžio eilėj prie didelio kebabų kiosko, kurį man taip pat pareklamavo prieš išvykstant. Kodėl gi jiems to nedaryti – svarstau –­ jei kokybė vokiška, o kainos – lietuviškos? Apskritai Berlyne nėra taip brangu, banknotai piniginėj maloniai šiugžda, užuot paskubom plevenę lauk, tad bene didžiausias monetarinis akibrokštas, supurtantis trapią euroturisto figūrėlę yra tai, kad (vėlgi kaip Irane!) daug kur nepriima „MasterCard“.

Berlynas, sakydavo jame apsilankiusieji, tikras grafičių miestas, tad ir pats netrunku pastebėti kelis užrašiūkščius, užsiropščiusius net į fasadų viršų, žvelgiančius į kapines kitapus gatvės, kybančius pramaišiui su Bundesflagge, nuleistom iš balkonų. Kabo viena, ir, ko gero, kaip niekad vieniša vėliava geltonom žvaigždutėm mėlynam fone: šiandien ta diena, kai paskelbti britų referendumo dėl išstojimo iš ES rezultatai. Pačiupinėju savo Tageskarte, dėl kurios sutarė visi patarėjai, ir baugščiai lipu į S-Bahn – traukinys visada labiau siejasi su rūstesne, sunkiau perprantama tvarka ir stotelėmis, negu vėjavaikis metro, tačiau greit pamirštu visus rūpesčius, ištuštėjusią vandens tarą ir neišvengiamas adatėles šonkauliuose pasirodžius kontrolei. Važiuojam aukštyn iškeltais bėgiais, it kadaise Tokijuj, ir vienoj pusėj pro švarples tarp pastatų didingai šypsosi žavūs – bent urbanofilui – vaizdai, o kitoj – akinančiai blizga, artėjant prie Alexanderplatz, vis augantis TV bokštas, aukštesnis už Vilniaus, nors atrodo žemesnis, mat neturi po savim didžių Karoliniškių šlaito pečių; netrukus įsisvarstai, kiek panaši į visa tai būtų buvusi Speero „pasaulio sostine“ planuota Germanija.

Į vakarėjantį miestą lyg apdujusių vabzdžių spiečiai jau ima slinkti ir būreliai žmonių. Šprė krantinėj žvilga voratinkliai, vandenimis prašniokščia vienas kitas turistų privirtęs laivas, o aš, ištaikęs tylos akimirksnį tarp Reichstago pašonėj lakstančių motociklų, į telefono kamerą čionykščiam fone skaitau Goethe’s „Der Erlkönig“ (bus staigmena vienam žmogui). Buvusio parlamento pastatą jau visai nurudinusi besileidžianti saulė; dehidratacijos paveiktu protu skiemenuoju „Dem deutschen Volke“ ir jį praėjęs įgriūvu suvenyrų krautuvėlėn nusičiupęs keletą atvirukų. „Gal ir pašto ženklų reikia?“ – klausia pardavėja. „Būtinai, danke, – pratariu sukepusiom lūpom, – siuntimui į Europą. Jei Britanija vis dar Europa?..“ Pardavėja šypteli ir trūkteli pečiais, taip atskleisdama, kad ekspromtu sugalvotas paneuropinis juokelis – dar nenuvalkiotas. „O parduotuvių nusipirkt vandens aplink nėr? Artimiausia kažkur ten. Už kelių kvartalų?“ Apačioj – izoliuota ir trumpiausia mano matyta metro linija, susidedanti iš trijų stotelių, iš kurių viena dar ir uždaryta, tad keliauti ir vėl teks pėsčiom.

Praeinu Brandenburgo vartus, apsuptus renginio laukiančių tvorelių su kokakolos stendais – visiškai nuoseklu, kad kitapus jų aptinku JAV ambasadą. Šalia jos vartų vis dar daug išdegusių žvakučių, sudžiūvusių gėlių ir vaivorykštinių vėliavų Orlando šaudynių aukoms. Po liepaitėmis primigęs Mitte atrodo tuščias kaip Gedimino prospekto dalis tarp Lukiškių aikštės ir Seimo, mėlynas die Deutsche Bank der Zukunft (suprask, vokiečių ateities banko) lokys stovi iškeltom letenom. Šviežių žinių apie „Brexit“ ir rinkų svyravimų kontekste jis atrodo tragikomiškai rezignaciškas. Bet tuoj jį pamirštu – krapš­tau monetas požeminiam kioske, „Vandens, –­­ šnabždu. – Ne, didelį.“ Ir kioskininkas prajunka. Vagone vandenį geriu tik aš; likusieji – jaunimas ir pagyvenę džentelmentai – atsidarę alaus: Berlyne viešoj vietoj tai legalu, ir, nors neplanavau, pasitaikiusiam „Lidle“ vieną pasičiumpu ir aš. Ant Elsenbrücke, kažkur perskaičiau, geriausia atsidurti jau šiek tiek sutemus, tad pereinu anarchistiškai atrodantį rajoną – nuo čia matyti „Molecule Man“ skulptūros, šiek tiek primenančios Ali ir Nino Batumyje, tad stypsau ir spoksau į jas gerdamas alų – jau atšilusį, sprangų, putotą.

Kai pasiekiu Neukölln, jau nusileidus tamsa. „Alkaniausiam keliautojui pasaulyje būtinai reikia eiti ten ir griebti mussabaha“, – tikina mane vienas patarimas. Skinuosi kelią sociologiškai keistoj tirštymėj: gausios ir pilnos lankytojų Artimųjų Rytų stiliaus užkandinės čia supamos gausybės ant kelkraščio sėdinėjančio, besišnekučiuojančio ir kvatojančio vakariečių jaunimo, kurių rankose, visai ne Artimųjų Rytų stiliumi, alkoholio buteliai. Mussabaha – avinžirnių košė – pasirodo tokia soti, kad greta pridėtą lavašą su alyvuogėm ir daržovėm tenka susivynioti pusryčiam. Paršlitiniavus nakvynės vieton, tvoskia karštis, trenkia penktadienio muzika; prasistumiu pro šokančių kūnų ir šviesų margumyną į lauke esantį dušą – miegoti, kad būtų tyliau, teks tvankiai, prisikišus ventiliatorių prie nosies.

Berlynas pasižymi atvirais baseinais. Man, jų mėgėjui, apsistojusiam šalia vieno tokio, bet negalinčiam išsimaudyti (dar vis nesu įgudęs apsieiti su kontaktiniais lęšiais lauko sąlygomis), – apmaudu, tad ryte greitai dingstu savais keliais. Žygiuoju erdviu buvusio Tempelhofo oro uosto lauku – kadaise kalbas čia sakė Hitleris, vėliau, per Berlyno blokadą, kas kelias minutes leisdavosi lėktuvai su atsargom, o dabar sportuoja ir piknikauja miestiečiai; po kelionės sužinosiu, kad šalia, dideliam, menkai pažymėtam pastate, įkurdinta aibė pabėgėlių. Saulė kyla aukštyn sužadindama mano planą vidurdienio karštymečio išvengti pasislėpus muziejuose, tad nykstu iš lauko, tampančio keptuve, kieme tarp kažkokių oranžinių daugiabučių nusilupu iš gatvės prekeivio nusipirktą apelsiną –­ atsitiktinė spalvų dermė – ir įžengiu į gaivinančiai vėsias Žydų muziejaus gelmes. Po kojom kurtinančiai grikši plieninių veidų – „nukritusių lapų“ instaliacija, ant medelių kabo lapukai su palinkėjimais – ir likusioj ekspozicijoj džiugesni tautos istorijos laikotarpiai sumišę su tragiškesniais, tačiau dar daugiau joje tiesiog zigzagais išdėstytų tuščių erdvių, simbolizuojančių tuštumą, atsivėrusią nelikus gausybės žydų Berlyne. Dizainą čia sukūrė Libeskindas, kuris, regis, jau pakviestas ir Vilniun ir kurio atžvilgiu labai kritiškai nusiteikusios visos mano pažįstamos architektės (aš jį gal ir užtarčiau, jei sugalvotų, kaip išradingai savo architektūroj atspindėti Vilniaus ar Lietuvos gyventojų istoriją – lėtą kaitos sruvenimą Rzeczpospolitoj ir prie caro, siaubingai šlavusias audras XX a. vidury, pildymąsi naujais žmonėmis sovietmečiu, vėliau štilį ir emigraciją).

„Nukritusių lapų“ instaliacija Žydų muziejuje

Kad Berlyne daugiausia turistų spiečiasi prie Checkpoint Charlie, matyti iš tolo – čia grūdasi bene daugiausia ilgų turistinių autobusų, pardavinėjami Rytų Vokietijos uniforminio stiliaus švarkai ir kitos dekoratyvinės regalijos, žinoma, būtent čia įsikūręs ir „McDonalds“. Iš vienos pusės smagų šurmulį stebi sovietinio, iš kitos – amerikiečio kareivio veidas, šią vietą tarsi paversdami paminklu visokių žmogiškų tvarkų laikinumui. Pasuku iš Friedrichstraße link Topographie des Terrors, kurio kondicionierių šaltukas lankytojams netrukus ima maišytis su čionykštės ekspozicijos keliamu šiurpu – čia publikuojamos nacių veiklos nuotraukos, kategorizuotos pagal Europos šalis, kuriose tai vyko (įdomu, kad šis muziejus – nemokamas ir tuo jis panašesnis į muziejų bombardavimo pasekmėms Hirošimoj, kainavusį apie litą, nei genocido aukų su KGB kalėjimu Vilniuj, kainuojantį keturis eurus). Čia pamatau ir pirmuosius Berlyno sienos likučius. Daugiau jų išvysiu šiauriau, Bernauerstraße, kur buvo populiaru bėgti leidžiantis iš langų ar kasant tunelius, o kadangi yra ir antrosios, vidinės sienos fragmentų, vis dar matyti buvęs tarpas tarp jų – „mirties ruožas“. Ironiška, mat jį formuojant prireikė iškeldinti vietines kapines (dabar ten ramu –­ tarp memorialų veši žalia veja, o ant sienos kraštų laipioja abejingos boružės).

Į lankomus miestus mėgstu žvilgtelti iš aukštai – čia užsikariu į Siegessäule, Bismarcko laikais sukurtą koloną Vokietijos pergalėms, apsuptą žiedu su daug atsišakojimų, ir tuo kiek panašią į paryžietišką Triumfo arką. Tai nutinka kiek netikėtai, mat kūnas mirksta prakaitu, tvinsta abejonėmis, ir jau manau, kad užteks apatinės, medžių viršūnių nesiekiančios aikštelės (ta kuprinė, ta tvankybė), tačiau kojos pačios pasuka laiptų viršun link, lyg prisiminusios kopimą dar sunkesnėm sąlygom į dar aukštesnį bokštą Bolonijoj. Siaurutėlėj apžvalgos aikštelėj prieš akis ima vilnyti Tiergarteno parko medžių viršūnės, matyti upės kraštelis, bet svarbiausia – horizontali Berlyno centro perspektyva su kyšančiu TV bokštu, tartum būtum šachmatų figūra ir žiūrėtum į kitą lentos pusę partijos pradžioj. Nepaisant aukso spalvos grotelių, mano aukščio baimė čia kažkodėl itin intensyvi –­ atsigaunu tik praėjęs Tiergarteno takeliu („Dieser Baum ist Lebensraum!“ –­ sumaniai adaptuoja ekologijai kontroversišką žodį autoriai), tačiau vėl atsiremiu į tvoras – memorialas su T-34 tanku neprieinamas, tad į likusius planus greit įpaišau kitą, tik jau esantį buvusiam Rytų Berlyne, Treptower parke. Paskubom pereinu atvirukišką Muziejų salą (o šit Frankfurte prie Maino – Muziejų krantinė, prisimenu). Alternatyvusis karo memorialas apsiniaukus atrodo dar rūstesnis –­ dideliems stojiškiems paminklams čia kompaniją palaiko platutėlės erdvės, galingi medžiai ir, panašu, nemaži pinigai, užtikrinantys gerą priežiūrą. Iškilmingi užrašai vokiečių ir rusų kalbom ant vartų arkos net nemini Vokietijos, kalba tik apie socialistinę tėvynę – jie skirti mūšyje dėl Berlyno žuvusiems TSRS kariams.

S-Bahn stotelėje manęs laukia kelionė žiedu aplink pusę miesto, pradeda augti įtampa ir nuovargis. „Prie kurių bėgių laukti, jei man reikia ten ir ten?“ –­­­ prišoku prie atsitiktinės merginos. „O toj stotelėj reikės persėsti, nes žiedinis traukinys pajudės atgal?“ Gavęs atsakymus atsipučiu – laiko esama, tad pas­kutinė kelionės dalis lengvai maloni –­ ramiai užrašau atvirukus (vargu ar tam yra tinkamesnė vieta nei žiediniam traukiny), greta vaikinas atsisėda draugei ant kelių (ši tik atsidūsta, it šis būtų išdykęs vaikas), o keičiant traukinį iš minios vėl atsiskiria anos stotelės mergina ir užtikrina, kad įsėsčiau, kur reikia. Sėdėti, tiesą sakant, nelabai norisi, todėl, kiek galiu, vaikštau, stoviniuoju, kraipausi, nes artėja 17 valandų pilnam autobuse į Vilnių ir netrumpesnis dialogas su vietą prie lango užėmusiu kalbiu senuku iš Paderborno. „Ar į Lietuvą vykstat pirmą kartą?“ –­ „Ne, – pokalbiui paduoda toną 1937 m. Gdanske gimęs vokietis, –­ važiuoju darbo reikalais. Būsiu ten jau šešiasdešimt antrą kartą.“

Šprė nuo Friedricho tilto. Autoriaus nuotraukos