Retam europiečiui nerūpi priliesti žemyno ciferblato rėmelio, tačiau tik Europos centrą apglėbusios šalies gyventojui dėl to tenka nušliuožti per bemaž visą kūną menamos švytuoklės, įtaisytos jos sostinės paširdžiuos. Tai, kas piliečiui iš senojo Šengeno ar NVS glūdumos tėra paprastas magėjimas, pas mus tampa visa magija. Svyruojama ne tik erdvės, bet ir laiko dimensijoj: prieš keliasdešimt metų populiari Užkaukazės kryptis vėliau užsivėrė, inertiškai nusviesdama ne tik šilumą mėgstančius keliautojus į Pirėnų pusiasalį, tačiau dar po kiek laiko vėl grįžo senojon žemėlapio pusėn.
Ekonomiškieji lietuvių vartai – Kutaisio oro uostas – iš pirmo žvilgsnio dar vienišesni už karmėlaviškąją stovylą; tačiau keliautojas išsyk apgaubiamas dėmesiu, iš pradžių intravertui dar visai pakenčiamu (darbuotojai sveikinasi tavo gimtąja, dovanoja mobiliojo operatoriaus kortelę, prašo teirautis visko, kas tik domina), tačiau netrukus, metęs žvilgsnį į pagrindinio išėjimo stiklą, jis žingtels atatupstas – pagrindinį išėjimą debesiu apgulę kovingi taksistai – ne prasčiau nei žurnalistai teismų pastatus per garsias bylas – griebs nerangų bagažą tempiantį atvykėlį, vos šis atsidurs lauke, ir čia atsispirti jau reikės bene biblinės stiprybės ir wikitravel erezijom paremto skepsio. Internete rašoma, jog mikroautobusai (štai kur jie apsigyveno, tremtiniai iš Vilniaus!) į miestą vežą kur kas pigiau; o kas neišsakoma – kad transporto sektorius šioj šaly aplink tave vyniosis it vijoklis: vežantysis iš oro uosto siūlysis po valandos kitos atvykti pavežioti toliau, sutiktas taksistas mielai parsiduos visai dienai – turistai čia rūpi, nors, sako, labiausiai mėgstamas lėktuvas – iš Varšuvos. Netrukus pradedi įtarti, kad čia jau kas antras dirba turistams, bet tai daro išmaniau nei anam ciferblato krašte (įkyrūs tamsių akinių siūlytojai Lisabonoj ar begaliniai kioskeliai su Barselonos „Qatar Airways" marškinėliais ir rankinėm ant patiesalų La Rambloj).
„Večer?" – jau mieste kelintąsyk tikslinasi besisiūląs senukas netikėtai silpnoka rusų kalba. „Večer, вечер", – kartojam, sakydami, kad jo, žiguliuko vairuotojo, labiau reikės vakare. Tačiau jis vis tiek nusliūkina vertėjo, o šis užsikvatoja, aiškindamas nesusikalbėjimą: „Nepatikėsit – jį čia visi vadinam ne vardu, o Večer." Viešąsias erdves (gatves, užeigas, turgelius, pakeles), regis, apgulęs tas pats laikmetis, kaip ir Rusiją su Baltarusija – nesibaigianti paskutinė XX a. dekada, tik čia, žinia, su šiokia tokia pietietiška rūgštele. Kiti niuansai – nepagarbus, bet nepaliestas užrašas apie pagrindinį kaimynų politiką pačiame centre; pakrašty – modernus šalies parlamento pastatas, atrodąs bendrame fone taip keistai, kaip, matyt, savo laiku galėjo Vilniuj atrodyt „Hanner"; gatvėse – daugiausiai vyrai (paskutinįsyk tokią pastabą įsidėmėjau lankydamas kitą, tiesa, netolimą kontinento rubežių – Stambulą), o vėliau, išvažiavus iš miesto, paaiškėja, kad reljefui pakilus savarankiškumas irgi išauga: „Tai kas čia ypatingo, karvės pačios ryte išeina, per dieną paėda, vakare sugrįžta kiekviena į savo kiemą", – žiopsojimu į pakelėmis cimpinančias bandas stebisi vairuotojas. Objektai Kutaisy daugiausia įsikūrę užmiesty ar bent jau ant kalno, tolimiausias – Prometėjo urvai, svarstyti kaip slėptuvė per Šaltąjį karą. Nepratusį prie tokių vietų jie iškart patraukia požeminėm upėm, spalvingom šviesom aplietais stalagmitais, stalaktitais, kurių labai pažįstamos formos švysteli į kitą žemyno pakraštį: „Čia auga naujos mažutės Sagrados Familijos", – konstatuoju pats sau, ir pasirodo, kad olos skliautai Gaudí garbei net truputį sugaudžia. Gal kad urvai atvėsina, gal kad diena netrūksta prisigręžti įspūdžių, Gelati vienuolyną, itališkai turintį reikšti ledus, apžiūrinėju be didelio apetito (o mane, nežinia, su apetitu ar be, stebi palubėse skraidantys paukščiai), kitką jau irgi. Tad vakare, miesto šviesas pamačius nuo kalno, įsmeigus, kaip čia įprasta, pikiu kvepiančią žvakutę į smėlį bažnyčioj, žemyn akmenimis trūkčiojant automobiliukui ir grojant gruzinų dainoms, atrodo, prieš miegą tiek ir užtenka.
Bet dieną užversti ne taip paprasta; viešbutį apstojusi galybė jaunimo, vėliau išaiškėja, kad vis dėlto gretimą pastatą: policija pašovusi jų neturtingą ir be šeimos bendraamžį, šis greta ligoninėj kovojąs dėl gyvybės, o jie ištikimai budėsią ir lauksią, kas bus. Miegas pakimba tarp Scilės ir Charibdės: arba užsidarai langą ir dūsti, arba praveri, bet tuomet į akustinį glėbį suima laukas – šūksniai ir muzika iš mašinų. Ryte lanko malonios fantazijos apie numigimą pakeliui į Batumį, tačiau išvykti vos telpam. Šalia sėdinti jaunumė plepa apie savo mokytojavimą; pasiekusi Juodąją jūrą, amerikietė pirmąsyk iš arti pamato tokią vandens platybę. „Na, bet jei gyvenat Indianoj, juk netoliese Mičigano ežeras", – sakau. „Taip... 5 valandos kelio", – atsidūsta, o britas draugiškai pamoko: „Ir man taip atrodydavo, kol neapsilankiau. Amerikoj nieko nėra netoliese." Nuščiuvęs svarstau: o kaipgi dėl Gruzijos „netoliese"? Atstumai kilometrais – nedidukai, spūsčių mažai, vairuotojai – ryžtingi, degalinėse aptarnaujama it formulės trasoj (vos stabteli, kombinezuoti vaikinai jau jungia kuro žarną ir beveik tiesia delną kupiūrai; palieki ją ir važiuoji), bet kelionės čia smarkiai išsitęsia.
Negruziniškai lygus Batumis, keliuose šaltiniuose išvadintas „Juodosios jūros Las Vegasu", įsižymi kontrastu: iš toli matai pakrantę, tviskančius „moderniškų" formų pastatus, tačiau išlipi priestoty ir atsiduri purvinokame, seniai betvarkytame kvartale, labiausiai tinkamame baloms susidaryti. Prie turgaus tingiai atpūškia traukinys, prekeiviai nuo siaurų bėgių trūkteli prekes, o jam pravažiavus – krauna atgal. Nieko labai nematyto, nors tokiuose rajonuose, jei neimsim domėn agoniško lagaminų ratukų girgždesio, atsidurti savaip egzotiškiau nei, tarkim, nučiustytam čionykščiam pajūrio bulvare ar Europos aikštėj; panašiai visada įsivaizduodavau Pietų Amerikos didmiesčių skirtumus, įkūnytus Agvasulio (gruziniškai skamba!) valstybėj Branerio „Šachmatų miesto kvadratuos". Švarioji miesto dalis skirta tarytum atmiešti jūros pavadinimo murzinumą. Koneveikiu besibadantį akmenų paplūdimį, tik kai įnėręs išlipu ir suvokiu – nuo kojų nereiks gramdytis smėlio, pralinksmėju – išsiunčiu žinutę į ne mažiau druskingą vietą Lietuvoj, kur kaip tik baigia aušti poetinio rudens rytas, dar linksmiau tampa suvokus, jog čia, kur esu – bene 20 laipsnių šilčiau. Tačiau popiet pradeda niaukstytis ir nuo lietaus tenka slėptis paminkle Gruzijos raštui, primenančiame laboratorinį mėgintuvėlį su skysčiu spiralėje. Jis keistai tuščiaviduris, saugo tik nuo vėjo ir lietaus, tad lieka prisėsti ant žemės, prisijungti mobilųjį čia esančiam elektros lizdan ir luktelti, kol žmonės tolumoj susiskleis skėčius.
Vakaras tęsias laively, linksmas senukas jūrininkas pasakoja apie savo lankytus kraštus – Argentiną, Singapūrą, tiesa, seniai, kai ir pats Batumis buvo ne itin lengvai tarybiniam piliečiui prieinama zona (dabar tą slėpiningą būvį perėmė Suchumis), tai būtų skambėję dar egzotiškiau. Jūreivį domina gyvenimas ES, žinoma, iš jos jis nieko gero nesitikįs, politika nesidžiaugiąs, va, net ir Batumis jau nebemielas, kai Saakašvilis pridalijęs pilietybių gausiems čionykščiams turkų imigrantams, kad šie už jį balsuotų rinkimuose. Nežinia, ar dėl to, ar dėl kitko, pasirodo, jog investicijų sočiame kurorte, lyginant su kitais miestais, turistų atžvilgiu šiek tiek mažiau širdingumo, šiek tiek daugiau vylingumo; nors paskutinieji miestiečiai stengiasi kaip įmanydami – kas parodo vyninę, kur būta pačios Clinton, kas nuveža iki tamsoj šokančių ir dainuojančių fontanų, taksistas, pamatęs, kad fotografuoju, pats išlenda į lietų ir pasivedęs baksnoja į grindiny inkrustuotus valdiškus sekretus – tai įsispiriami batukai, tai staliukai – ir narsiai nusipurtydamas lašus vis siūlosi prie jų nufotografuoti.
Rytinis šuolis į nudrengtą stoties rajoną atrodo lyg trumpas intarpas tarp dviejų sapnų – tikrojo naktinio ir antrojo, dar tikresnio: aitrūs tabakdūmiai tumuluoja mikriuko salone (čia visuotinai priimta vairuojant rūkyti), todėl rūkas, nusėdęs ant begalinių keterų aplinkui, dingojasi esantis be galo gaivus. Lietus, vertęs abejoti planais, pasitraukia, todėl stabtelim Akhaltsikhėj (ten, girdėta, filmavo lietuvišką realybės šou) palaipioti pilies kuorais – vis treniruotė prieš Vardzią, iškiliam uolėtam šlaite, visai netoli Turkijos sienos išskaptuotą vienuolių tartum skruzdėlyną, gal kurmiarausį, kur kaip niekur kitur viena kitą papildo atviro aukščio ir siaurų erdvių baimės (nors urvai svetingi – neklaidūs, sienos, į kurias karštligiškai ramsčiausi, juodos striukės nė kiek neapdengia baltuma). Fobijų sustingdytą organizmą perskalauja užrodytas karštas versmių baseinėlis, paskui jau išburzgiam Gorio link. Siurbčioju „Borjomi" mineralinį, truputį kaltai, kad praleidau pažintį su jo tėviške; tamsą tarsi pranašauja pasklidęs specifinis gėrimo aromatas, man visad priminęs kažką, galbūt svylančius elektros laidus. Miestą pridardėjus jau nusileidęs šmėklų metas; vis dėlto patiems ūbauti, prašant įleisti, netenka – tą daro atvežę gruzinai, kuriems, rodos, pabudinti nepažįstamus tautiečius dėl svetimų keliautojų yra jei ne malonumas, tai savaime suprantamas reiškinys.
Rytas čia – reto vaiskumo. Kabo juosvos vynuogės; sėdi suomė šaltu veidu, pasakojanti, kaip apvažinėjusi visą Gruziją, norinti į Pietų Osetiją ir taip toliau. O goriškių veidai – nešalti, gal net priešingai – nudeginti rūpesčių. „Va ten, kur dabar nauji daugiaaukščiai, – moja ranka vietinis (tačiau įmatyti nelengva, stovim ant kalno, pliskina saulė), – rusams atėjus, tam rajone daugiausia ir trankėsi, vis šūviai, sprogimai." Klausaisi, ir savi prisiminimai iš tų dienų atrodo nepadoriai lengvi ir gailiai birūs: greitosiom peržiūrėtos antraštės (Medvedevas, Sarkozy, vilkstinė, karinė technika, Rokio tunelis?) atminties sekcijoje sumišusios su juokais apie olimpiadą, trauktine, mostais baidarėj, žvaigždėtu rugpjūčio dangum ir kitokia bredberiškai jaunuoliška palaima. Praeities sūkurys trūkteli dar giliau, įžengus į Stalino muziejų, kur viskas palikta kaip 1979-aisiais (išskyrus nemokamo interneto bangas, kuriose tuoj puola turkštis išmanūs aparatai), ir dar giliau – į kieme stovintį jo šarvuotą vagoną. Reiktų, kad tas traukinys suvaitotų ir tariamais bėgiais nuneštų sostinėn, kurion teks vykti jau šiandien; bet vėl tenka įsitikinti, kad Gruzijoj autobusų stotys reiškia mikriukų stotis, ir vėl tenka kinkytis vieno iš jų ratų gausmą; pagaliau didelis plentas, pagaliau lekiama greitai, snaudulys baigias ženklu, keliančiu paiką miestietišką pavydą: „Tranzitinis transportas Tbilisyje draudžiamas".
Daugiabriauniškumas ryškėja iškart: pralekiam būdingą sočiai Europai, o baltų šalis – praleidusį, „Carrefour" ženklą, vežtis daiktus tenka per kvapnų turgų, metro stotis apšepusi, kortelės plastikas blizga naujai, ant jos – metro linijų schema, bet tekstas – tik neįskaitomuoju raštu, kurio paminkle ir slėptasi Batumy. „Vis geriau nei Madrido metro", – menu plūkimąsi prie bilietų automato, kuriame grynų nepriima, o kortele irgi atsiskaityti neduoda: per maža pirkimo suma (kai paskui pasiguodžiu mane su miestu pažindinančiai poetei Dovilei Kuzminskaitei, ji – ginkdie, gal ir be piktų minčių – nuveda prie Don Kichoto paminklo). Tbilisy kiekvieną mėginančią sužvilgėti modernybę stengiasi pridengti dvi trys nugairintos, dulkėm apneštos vietinės detalės: tarp apgriuvusių šaligatvių su sendaikčių turgumis įsiterpusios elektronizuotos stotelės, šiuolaikiškas italo de Lucchi tiltas sieja dvi vietom dar apmusijusias Kuros pakrantes, dažna krautuvė kilsteli toliau nuo Europos, o minia prie, regis, spontaniškų gatvės grojikų nupoliruotam Rustavelio bulvare – artyn. Architektūrinės inovacijos ir rekonstrukcijos dažnai sietinos su buvusiu prezidentu – svarstau, ar tik santykiui su aplinka apibūdinti nepritaikyti keliautojo Augustino Žemaičio žodžių apie Saakašvilį, atrodžiusį lyg keistas implantas į Gruzijos politinę sistemą, o tada, lyginti vėl panorusi atmintis, stumteli į kitą žemyno pakraščio sostinę – taip pat atvirukiniais kalneliais, stogeliais (tačiau – ir mažiau atvirukiniais grafičiais) apkibusią Lisaboną, kurios modernioji architektūra, pailsusi po EXPO '98, sutelkta vienam kvartale („ir visai sėkmingai funkcionuojančiame", – pridūrė nuostabiai maloni portugalė, neatkalbamai ėmusis gidės darbo, nors jos pačios nugara tuomet funkcionavo įtvare). Bemąstydamas prižioplinu vietinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, o tada į globą perima gruzinas, dar prieš mėnesį pasišovęs sudaryt „programą": pirmą vakarą kamšo akis Mcchetos, Trakų atitikmens (kalnai, vienuolynas, vestuvininkų grandinės), vaizdais, o skrandį – visa įmanoma virtuve: pradinis mano, pieno produktų mėgėjo, abejingo jūros gėrybėms, susižavėjimas racionu virsta panika nesibaigiant patiekalams ir raginimui ragauti – tik rašydamas šį tekstą pagaliau lyg ir suvedu, kad tai tiesiog subtilus, mūsų kraštuose neįprastas pusiausvyros užtikrinimo mechanizmas: kad nebūtų pernelyg gera nuo skonio, imamasi nuodyti kiekiu. Lieka guostis tuo, kad išragauti chačiapuriai savo pavadinimais pamoko vietinės geografijos.
Važinėjam po šaltu rūku alsuojančią Kachetiją, girdim apie tautos budintojo, poeto, vertėjo ir teisininko Chavchavadzės jaunystę, lipam į Gremi tvirtovę žvilgtelėti Čečėnijos, kuri tik už 50 kilometrų, pusėn, iš šių patirčių dvelkteli vaikyste: aptriušusios, bet pasirinkimo jau nebestokojančios parduotuvės, pasakos per radiją vakarais Karolio Dapkaus balsu ir jas keičią pranešimai apie tai, kiek rusų daliniams dar liko kilometrų iki Grozno. Mintis išbaido tik nauji maisto ritualai, skiedžiami tostais. „Pas mus šiaurėje žmonės dažnai geria, kad užsimirštų, kaip gyvena; jūs, pietiečiai, rodos, geriat tam, kad gyvenimą atšvęstumėt", – įpinu komplimentą ir, matau, pereinu vyresniųjų gruzinų filtrą. Vakare stabtelim prie čiurčchelų, sukietėjusia vynuogių mase apipiltų riešutų „žvakių", pardavinėjamų pakelėj: „Georgian snickers, Georgian snickers", – perrėkia eismą prikrypuojanti pardavėja. „Kodėl niekad nemačiau vietinių jas valgant? Tai darom vien mes, atvykėliai, o jūs tik pardavinėjat?" – klausiu Nino, mūsų kuratoriaus dukros – tai jos vairuota ir leista tėvui kelti tostus; bet ji tik paslaptingai šypso. Pažintis su Gruzija irgi baigiasi paslaptim: Tbilisy, pasirodo, net atvirukus reikia siųsti iš centrinio pašto, o susiradus pastatą iš vietinių paaiškėja, jog jis išsikėlęs. „Tiesą sakant, visi žinom, kad jis buvo čia, bet kur yra dabar?.." – teisinasi praeivė, pasitarusi su kitais susistabdytaisiais. Neaiškumo man jau per daug, tad sprunku atsikvėpti į Vilniaus skverą; bet ir nuo jo eskalatorius užkelia į didžiulį rūką. Pusiaukelėj jau aišku, jog Tbilisio pamatyti nepasiseks – telieka užsukti Samebos bažnyčion persižegnoti prieš paskutinę būsimą kelionę – 6 valandas iki Armėnijos.
Plaukti dar vienu mikriuku, it kaukazietišku kalnų garlaiviu (pro langą – vairuotojo cigarečių dūmų ruoželis), nuo vienos sostinės iki kitos, įstabu: atpratau pažinti sienų kontrolę ne oro keliu (štai naktiniam traukiny Lisabona–Madridas asmens dokumentų nė nepaprašė, užtat įjungė tokį galingą kondicionierių, kad pernakt vis tiek pradrebėjau, nors dokumentai buvo tvarkingi). Vakarietišką Gruzijos pareigūnų aprėdą pakeičia armėnų pamaina socialistinio standarto eilute; net kalnai šitoj sienos pusėj, atrodo, pakeičia spalvą iš žalsvų į rudus, galų gale lėtai besiiriantį mikriuką pradeda supti kiti artefaktai – rusiško gymio mašinos. Kartu su nevalyvais pasienio miesteliais, stendais, treningų ir odinių striukių deriniais tai sudarytų visas sąlygas nepasimesti laiko keliautojui iš 1991-ųjų; su dabartimi šias vietas, atrodo, tejungia mobilieji.
Vakarinis Jerevanas atvykėlį apsemia spūstimis (sostinėj susirinkę daugiau nei trečdalis šalies gyventojų, tuo ji pranoksta ir Rygą, ir Taliną): pirma aplinkkelyje, vėliau sostinės centre. Sovietmečiu vadintas rožiniu miestu, nūdieną jis pirmiausia oranžinis nuo žibintų, monumentų ir pastatų apšvietimo, penkiakampių žvaigždėtų girliandų virš gatvių – laukiama 2796-osios sukakties. Politinio vektoriaus skirtumą nuo Gruzijos pastebėti lengva: tarybiški metro stotelių pavadinimai, centre – kinas „Moskva" (šalia didžiulė šachmatų lenta, tarp figūrų laigo vaikai), ВТБ banko inicialai. „Ar nebaisu jum, ES'ui, kad amerikiečiai užblokuos korteles?" – nuoširdžiai stebisi armėnas, tik iš manęs sužinojęs, kad „MasterCard" nėra europietiškas. Keistoka girdėti, kai jų pačių sienas – buvusias TSRS išorines – tebesaugo rusų pasieniečiai, nors su pačia Rusija sienos nėra. Bet net ir jie kapitalui judėti netrukdo: miestas nupoliruotas labiau už Gruzijos sostinę ir, panašu, poliruojamas toliau: vitrinose staiposi itališki prekės ženklai (kai kur gal tik šiaip žodžiai); statomas Šiaurės prospektas, esantis dar mažiau šiaurėj nei planuojama Šiaurinė gatvė Vilniuje, net tamsoje skendi dulkėse, pastoliuose ir nebaigtose dėti plytelėse, primindamas Rašytojų sąjungos prieigas kokiais 2007-aisiais, prieš atidarant „Gedimino 9"; o du turistiniai taškai (nugaliu norą susieti per pirmąją raidę), Gegardo, dalinai įgremžta oloje, ir Garni, visais rakursais pozuojanti su kalnais, šventyklos – su šviežia turistine infrastruktūra: čia pažįstamos ES paramos ir mažiau pažįstamos „US Aid" vėliavėlės. Prieš septynerius metus, man sako, priėjimas čia buvo visai kitoks; pamatęs statybų įkarštį sostinėj, tikiu. Stato ne tik valdžia: Aboviano mieste pamatom šalies turtuolio neseniai užbaigtą didelę rausvą bažnyčią. Atidaryti ją naują Armėnijoje, matyt, paskutiniame prokrikščioniškam ruožely tarp Turkijos, Irano ir Azerbaidžano primena „Be2gether" dislokavimą Norviliškėse.
Nubildam iki Sevano ežero (reklamų raidės žvelgia tiesiog nuo kalnų ir sako, pvz., „Pepsi"), tačiau nuo maudynių atgraso patikimiausias sargybinis – temperatūra, tad belieka kelias aukštyn, su kiekvienu laipteliu darosi šalčiau, vėjas painiojasi plaukuose ir bangų keterose abiejose kalno pusėse (šiaurėje mėlynos, pietuose – pilkos). Iš paskos ropščiasi ir žvalus senukas jūreivio (bet šaly jūrų nėra, žodžio „ežereivis" nėra mūsų kalboj, tai gal pritiktų – upeivio?) aprėdu, pardavinėjantis sėkmę nešančio balandžių paleidimo paslaugą, tačiau baltaplunksniai, nei raginami žmonių, nei pašomi vėjo, niekur skristi neketina, tik apsuka ratą ir grįžta kalno viršūnėn (o mes – sostinėn). Bindzinu iki kaskadų komplekso, tamsoj kopinėjamo būrelių, porelių ir apsauginių; kelią aukštyn nušviečia iš skulptūrėlių krintanti šviesa, užsilipęs pasijunti kaip lietuviškai turkiškoj pirtelėj: sumirga miesto švieselės, išsidraikiusios ir spalvingos, pakaktėj surasoja prakaitas, netoli esantis apsauginis nežymiai pašnairuoja į šiek tiek kitokį lankytoją. Dieną ši vieta primins Barselonos Palau Nacional; tačiau į horizontą žvelgsiu paniuręs, mat nesimatys laukto, neretai (jei pasiseka meteorologinėj loterijoj) virš miesto įsitaisančio Ararato kalno. Panašu į pirėniškus Europos pakraščius, dingojas, tik anuose daugiau kažkokios gyvasties (o gal – maistinių dažų ir skonio stipriklių) – gal dėl čionykščio klimato, o gal – gausių statulų, nors ir smagių, mielai nerimtų, statikos, atminty sukontrastuojančios su Vakaruose išplitusia judresne jų inkarnacija – mimais.
Paskutinę dieną koliažais pritraukia Paradžanovo, nebijančio improvizuoti net su šventais paveikslais, muziejus; akim vartau nespalvotą „Spitfire" eskadrono plakatą Lietuvos ambasadoriaus kabinete; vakarieniauti, neradus vietos kruopščiai įtemintam „Kaukazo belaisvės" restorane, tenka bene gražiausiam matytam KFC su upeliu, liepteliu ir net kriokliuku. Prieš skrydį apsiperkam turguj, kuris, skirtingai nei pas mus, nekvepia sūrymu, greičiau saldėsiais – kabančias dešrų rinkes čia keičia čiurčchelų burbuolės („Armenian Snickers!" – pasigirsta kvietimas), lavašo klostės ir šafrano, aromatu man vėl primenančio „Borjomi", indeliai. Neįtikėtinai šnekus siras iš viešbučio naktį pasišauna nuvežti į oro uostą, pakeliui netgi stabtelėdamas naktį jau primigusiuose turistiniuose objektuose, trečią ryto ir pačiam atknapsi abejonės, ar pianino laukiamojoje salėje tikrai nesapnuoju, kol, galiausiai, įskaitomo kiriliško teksto gausa tranzitinėj Minsko duty-free jaujoj įskrebena mintį, kad iki namų jau gana netoli.