Žibuntas Mikšys

1923 12 12–2013 11 16

Paryžiuje, eidamas 90-uosius metus, mirė žymus lietuvių išeivijos dailininkas, intelektualas Žibuntas Mikšys. Iki jubiliejinio gimtadienio buvo likęs vos mėnuo...
Žibuntas Mikšys gimė 1923 m. gruodžio 12 d. Kaune. Dailės pagrindus būsimasis menininkas įgijo Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kur lankė Alfonso Janulio (1909–2008) vadovaujamą dailės būrelį. Nuo 1944-ųjų liepos, kai visa šeima, palikusi Kauną, pateko į Vieną, o 1945 m. vasarį, sovietų armijai artėjant prie Austrijos, iškeliavo į Vokietiją, jam teko patirti sunkią ir permainingą pabėgėlio dalią. 1946–1949 m. studijavo Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose teatro režisūrą Kuniberto Gensicheno dramos mokykloje, 1949-ųjų rudenį patraukė už Atlanto. Det­roitas, Čikaga, Niujorkas, net JAV pilietybė (1955) nesusaistė jo su Amerika, nors pritapti ten bandė du kartus (1959-ųjų rudenį antrą kartą išvyko į Niujorką ir sukūrė didžiausius savo estampus). 1962-aisiai apsigyveno Paryžiuje, 1979–1985 m. dėstė lietuvių kalbą Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (Institut national des langues et civilisations orientales), 1999 m. buvo išrinktas Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininku.
2013 m. pavasarį Dailininkų sąjungos leidyklos artseria išleistoje monografijoje menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė taikliai aptarė esminius Žibunto Mikšio gyvenimo ir kūrybos etapus Paryžiuje, kurį menininkas vadino „geriausiu pasaulyje teatru", labiausiai įkvėpė poezija ir teatras. Ir neatsitiktinai – jo motina aktorė ir režisierė Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė turėjo didelę įtaką menininko asmenybės bei meninių pažiūrų formavimuisi. Dailė, teatras, literatūra Ž. Mikšiui buvo neatsiejami, jis buvo apdovanotas ne tik dailininko, bet ir literato talentu (Jeano-Pierre'o Menthanono slapyvardžiu parašė knygą „La Lithuanie, pays entre deux Mondes" / „Lietuva, kraštas tarp dviejų pasaulių", kurią 1982 m. išleido Prancūzijos lietuvių bendruomenė). Paryžiuje Mikšys dirbo Gotthardo Johnny'o Friedlaenderio oforto studijoje, dėstė grafikos meną, o likusiu laiku kūrė.
Ž. Mikšio kūrybos palikimą sudaro linoraižiniai, ofortai, litografijos, koliažai. Pastaruosiuose jis ne tik naudojo kitų autorių vaizdus bei tekstus, bet ir mėgo juos perdirbti. Išskirtinę vietą dailininko kūryboje užima didelio formato linoleumo raižiniai su šrifto kompozicijomis. Pasak E. Grigoravičienės, kurdamas „rašmeninę grafiką", menininkas siekė poeziją paro­dyti tokią, kokia yra, ir pažiūrėti į raides, į žodžius, į sakinius kaip į vaizduojamojo meno kūrybinius elementus.
„Liko daugybė ekslibrisų ir gausus rašytinis palikimas, kurio nemenka dalis saugoma VU bibliotekos rankraščių skyriuje. Jie skirti visame pasaulyje gyvenantiems arba jau jį palikusiems artimiesiems, draugams, bičiuliams, pažįstamiems – kaip dėmesio, pagarbos, pripažinimo ir atminimo ženklas", – rašo E. Grigoravičienė. Pasak menotyrininkės, „bene svarbiausias Mikšio darbas, kuriam jis paskyrė dešimt gyvenimo metų, – tai Georgo Büchnerio komedijos „Leoncė ir Lėna" personažai: 1952–1953 m. Čikagoje sukurta litografijų, 1964–1973 m. Paryžiuje – ofortų serija". Menotyrininkės sudarytoje Ž. Mikšio monografijoje atsispindi jo kūrybos platumos ir visi svarbiausi meninio kelio etapai.
Nenuostabu, kad plati Ž. Mikšio erudicija ir originalus būdas traukė prie jo labai įvairius žmones. Jis susirašinėjo su daugeliu Lietuvos menininkų ir intelektualų, mielai susitikdavo kone su visais į Paryžių iš Lietuvos atvykstančiais kultūros ir mokslo žmonėmis. Tie, kas lankėsi jo namuose Paryžiuje, Les Gobelins gatvėje, niekada nepamirš žvilgsniu neaprėpiamų stirtų knygų, žurnalų, laikraščių, rankraščių, aplankų su iškarpomis. Dailininko pasakymas „Tėvynė ten, kur laisvė" taik­liai atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos nuostatas. Ž. Mikšys visada buvo laisvas – tiek reikšdamas savo mintis, tiek komentuodamas kitų poelgius ar kūrybą, kurioje nepakentė falšo ir labai puikiai gebėjo atskirti pelus nuo grudų.

Lietuvos dailininkų sąjunga


 

Draugai