Žym Žymas, arba Ramūno Paniulaičio avangardas. Pokalbis su Gintaru Zinkevičiumi

Ramūnas Paniulaitis apie 1981 m.

Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaryta vieno pirmųjų Vilniaus konceptualistų Ramūno Paniulaičio (1957–1982) kūrybos retro­spektyva. Netrukus bus išleista ir knyga, kurioje surinkti Paniulaičio draugų (Česlovo Lukensko, Rūtos Lukenskienės, Gintaro Zinkevičiaus, Gabrieliaus Lukošiaus, Paniulaičio sesers Violetos Pospielovos) atsiminimai.

Sovietų Sąjungoje, o ir visoje Rytų Europoje „konceptualus posūkis“ (dažnai vadinamas tiesiog Rytų Europos konceptualizmu) tenka XX a. 8 dešimtmečiui, ypač antrajai jo pusei, tačiau ir 9 dešimtmečio pradžią galėtume priskirti tam pačiam „lūžiui“. Tuo metu Sovietų Sąjungoje jau veikė keletas rimtesnių menininkų grupių, avangardo židinių – Maskvoje, Leningrade, Charkove.

Žvilgtelėjus į tuomečius jaunuosius fotografus, vadinamuosius „socialinio peizažo“ atstovus ir ypač į Algirdo Šeškaus eksperimentus su „prastos, mėgėjiškos kokybės“ fotografija, akivaizdu, kad „konceptualizmas“ 9 dešimtmečio pradžioje formavosi ir Vilniuje. Galėtume prisiminti Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinį (1981–1986)“2. Tarp rimtosios muzikos kompozitorių šiuo laikotarpiu taip pat brendo radikalios eksperimentinės idėjos, ir būtent šioje terpėje 1988–1990 m. sunoko hepeningų festivaliai.

Mūsų „konceptualiam lūžiui“ 9 dešimtmečio pradžioje, be kelių kitų pavardžių, svarbūs dar du menininkai – Lukenskas, beje, į vaizduojamojo meno sritį atėjęs iš muzikos, ir Paniulaitis. Abu menininkai tuo metu mokėsi Vakarinėje suaugusiųjų dailės mokykloje (dab. Justino Vienožinskio dailės mokykla). Joje menininkai 1981 m. surengė pirmąją savo parodą, kurioje Lukenskas eksponavo asambliažus, o Paniulaitis – aplikacijas.

Paniulaitis išskirtinis tuo, kad per palyginti trumpą laiką sukūrė savo socioestetinę konceptualizmo sistemą. Žinoma, išskyrus keletą artimiausių draugų, tada turbūt niekas nebūtų drįsęs jos pavadinti „sistema“. Vis dėlto šiandien Paniulaičio kūrybinį palikimą – daugiau kaip šimtą išlikusių koliažų – galima laikyti 9 dešimtmečio pradžios svarbia mūsų „konceptualiojo lūžio“ mene dalimi.

Su vienu iš anuomečių Paniulaičio draugų – fotografu GINTARU ZINKEVIČIUMI kalbasi Kęstutis Šapoka.

 

Taigi, Ramūnas Paniulaitis.

Jis gyveno tarp psichuškės Vasaros gatvėje ir laidojimo biuro Olandų gatvėje. Per vidurį stovėjo namelis. Buvo išsinuomojęs jį su tokiu Gabriu. Juokdavosi, kad gyvena patogioje vietoje, nes ir ten, ir ten prireiks... Tai va − ir ten, ir ten jam prireikė.
Mano pažintis su Ramūnu – apytikriai 1980–1982 metai. Iš esmės apie jį galime papasakoti tik trys ar keturi žmonės. Česka [Česlovas Lukenskas] ir aš – tiesiogiai bendravę. Dar Gabrielius Lukošius, bet jis – nebe menininkas. Paniulaitį pažinojo visa senamiesčio kompanija. Českos žmona Rūta čia irgi dalyvavo. Iš žinomesnių menininkų, kuriuos mes vertinome ir kuriuos vertino Ramūnas, tai − Algimantas J. Kuras. Ramūnas netgi paliko visą savo kūrybą pas Kurą.

Kodėl būtent Kurui?

Jie daug bendravo. Paniulaitis užeidavo pas Kurą į dirbtuvę tuometėje Gorkio gatvėje. Andriušis [Alfonsas Andriuškevičius] pažinojo Paniulaitį, bet bijojo jo, vengė. Ramūnas nebuvo mandagus ar draugiškas... dabar jis apskritai būtų laikomas pabaisa. Provokatorius, mėgo išsidirbinėti, tyčiotis iš aplinkos. Ramūnas norėjo kitus išmušti iš vėžių, padaryti kažką nauja.

Kartą nakvojo pas mane. Aš turėjau labai brangų amerikonišką Vermeerio albumą. Tais laikais tai buvo „vau“! Paniulaitis išsipjovė du puslapius. Paskui aš tas reprodukcijas pamačiau pas jį... Įsivaizduok, supjaustė Vermeerio reprodukciją va taip va, išilgai, sumėtė visiškai atsitiktinai ir džiaugiasi − o, kažkas išėjo!
Maždaug taip ir darydavo savo aplikacijas. Tai nebuvo kūryba įprasta pras­me. Buvo daug žaidimo. Kartais net ne pats tai darydavo. Sakykime, geria chebra, Paniulaitis duoda skriestuvą siūlydamas ką nors nupaišyti. Aš su tuo skriestuvu vienam psichui įdūriau. Paniulaitis sako: „Che, irgi menas.“

Visa tai stipriai susiję su kavine „Vaiva“. Tenai susirinkdavo visi psichai, kokie tik begali būti: nuo literatų iki vabšče kažkokių narkomanų, padugnių. Keistai visi susišnekėdavo. Toje atmosferoje Ramūnas tiko. Sakykime, jis pirmasis padarė tokį „nei šį, nei tą“ – poezijos skaitymą. Dabar visa tai įprasta. Tada jis pats prirašė eilėraščių, kokių pakliuvo, pusė buvo rusiškai, dalis apskritai ne eilėraščiai, bet jis surengė skaitymą. Kalbu maždaug apie 1981-uosius. Ir visą laiką griebdavosi vis naujos veiklos.

Krėsdavo tokius bajerius – pasiėmęs telefonų knygą skambina visiems iš eilės ir klausia: „Kaip gyvenat?“ Jis tų žmonių nelazdavoja, tiesiog šnekasi. Pasiima knygą, aha... A-bu-ke-vi-čius... ir Abukevičiai kokie penki. Ir visiems skambina. Visiems suranda ką pritaikyti, ką pasakyti. Prasmės jokios. O telefono būdelėje už kiekvieną pokalbį reikia mokėti dvi kapeikas!

Ramūnas Paniulaitis. Aplikacija, 24 x 32,2

Kur susipažinote?

Pažinojau Čėską. Su juo blaškėmės fotografuodami šiukšlynus. Su Ramūnu jis jau buvo pažįstamas. Jie mokėsi Vakarinėje suaugusiųjų dailės mokykloje. Abu rengė tenai parodą. Suaugusiųjų dailės mokykla tais laikais buvo sąlyginai laisvesnė erdvė. Dabar irgi panašiai: tenai laisviau negu Dailės akademijoje. Čėska rodė asambliažus, o Ramūnas –­ aplikacijas. Čėsius paprašė tą parodą nufilmuoti. Aš tada filmuodavau, fotografuodavau. Deja, ta kino juosta dingusi. Per parodos atidarymą ir susipažinome. Paskui pasirodė, kad jis ir „Vaivoje“ trinasi.

Man patiko Ramūno darbai. Tais laikais tai buvo visiškas avangardas. Žinoma, dabar be specialaus paaiškinimo nesuprastum, kas juose ypatinga. Kai 10 dešimtmetyje pradėjome leisti „Post Arsą“, jau buvo įvairių meno leidinių apie konceptualizmą. Galėjai gauti ir neiškraipytos informacijos. Atsirado „Krantai“.
O 9 dešimtmetyje nebuvo nieko panašaus. Pats Ramūnas man kartą davė tokią storą rusišką knygą „Konceptualizm“. Ji skirta informuoti partinius ir kėgėbėšnikus, kas yra supuvęs kapitalizmas. Toje knygoje įdėta kokia nors autentiška, tikra citata apie konceptua­lizmą, kokia nors vaizdinė medžiaga, o toliau – puslapio apimties interpretacija, kaip visa tai baisu. Ramūnas man davė tą knygą ir instruktavo, kaip skaityti, sako: „Va, kur ta autentiška dalis, tai ją ir skaityk. Ir kai visa tai suprasi, tada galėsim kalbėtis.“

Taigi jis buvo savotiškai negailestingas aplinkiniams. Visus provokavo. Paprovokuot profesorių, pasakyti juoką, pašiepti jo susireikšminimą? Ramūnas tai darydavo pabrėžtinai. Pristodavo, sakykime, prie Vlado Karatajaus ir iškrėsdavo ką nors. Arba kavinėje užlipa ant stalo nuogas ir šoka. Nieko niekam neaiškindamas. Aplink sėdi damos, veiverytės [Sofija Veiverytė] visokios... Tokie išsišokimai prilygo žmogaus sumušimui. Tokia buvo to meto atmosfera. Dabar sunku įsivaizduoti, kad tuomečių Parodų rūmų kavinėje buvo tamsu nuo dūmų ir visi absoliučiai girti. Kažkas mėto peilį į stalą – žaidžia „Žemę“. Dauguma – profesoriai. O čia dar atsiranda toksai, kuris visus nutrenkia, kad net tylu pasidaro...

Aš retokai lankydavausi Parodų rūmų kavinėje, nes nemėgau jos. O Ramūnui tai buvo palanki dirva šokiruoti.

Man atrodo, Paniulaitis buvo baigęs kažkokią proftechkę –­ ar tik ne kirpėjų kursus. Net juokaudavo, kad jis ne menininkas, o kirpėjas. Kažkur net pasirašęs yra, kad „Sezano paveikslą pataisė kirpėjas“.

Arba kad ir Ramūno pasirašymas prie kokių nors reiškinių. Jeigu dabar pasakysiu, kad va šitos statybos [iš VDA „Titaniko“ ketvirto aukšto balkono matyti apačioje, kitoje gat­vės pusėje, Sereikiškių parko prieigose vykstančios statybos] yra mano kūrinys, tai nebus nieko naujo – tik bajeris, kurį mes visi suprantame. O tada, kai jis taip darydavo, visi kraipydavo galvas. Bendraminčių, kurie visa tai suprastų, buvo vienetai. Kai kurie žmonės jo bijojo. Andriušis prisibijojo. Baras [Artūras Barysas] irgi sprukdavo nuo jo.

Kartą tokioje šoninėje gatvelėje, šalia Gorkio gatvės, atsirado užrašas „Dada“. Tuo metu tokio dalyko kaip grafičiai nebuvo. Tai mes su Ramūnu prie jo išsifotografavome ir šitaip, ir anaip... Įsivaizduoji, staiga ant sienos atsiranda „Dada“, kai visa aplinka – „slava trudu“ [rus. Šlovė darbui]...

O kokia Paniulaičio savižudybės istorija?

Jis visą laiką puoselėjo idėją, kad čia, Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje, būti nenori. Visą laiką turėjo mintį kažkur sprukti. Susipažino su kažkokia amerikone, paskui mes jo nematėme gal pusmetį. Neaišku, kur dingęs, gal kur važinėjasi? Paskui grįžo. Atgulėjo durnyne. Mes dar jį vasaruškėje lankėme. Atėjome su Česka, o Ramūnas – storas visas. Sako: „Aš tai nebenoriu gyventi. Nebėra jokios prasmės.“ KGB jam kažką padarė. Daug žmonių staiga dingdavo. Paskui atsiranda –­ stori, išpurtę, ir nesupranti, ką šneka...

Paskutinis mano pasimatymas su Ramūnu buvo prie Akademinio teatro. Jis sako man: „Tu fotografas, vadinasi, turi visokių nuodų!“ – „Tiek turiu, kad net galima juos miksuoti“, – sakau. Man visa tai atrodė eilinis bajeris. O paskui, pasirodo, Ramūnas pasikorė ‒ 1982 m. pabaigoje. Bet mes nei laidotuvėse buvome, nei ką. Taip viskas ir dingo.

Iš tiesų tų laikų prisiminimai nėra geri. Visą laiką aplink trynėsi kažkokie komsomolcai, kėgėbėšnikai, nežinodavai, ką su kuo gali kalbėti. O Ramūnas buvo tikras drąsuolis. Tyčiojosi, išsidirbinėjo iš visų. Rėždavo visiems į akis, ką manąs. Todėl ir baigėsi taip, kaip baigėsi. Jam buvo, kiek pamenu, 25-eri.

Aš tokio amžiaus jaučiausi viską žinantis, viskas buvo aišku, o aplink – vien debilai. 27-erių man atrodė, kad menuose nebėra ką veikti... Sunku apie tai kalbėti, nes laikai buvo visai kitokie. Reikia daug aiškinti, nes į dabartines kategorijas neišversi. Tokio pasaulio nebėra. Man kartais atrodo, kad visa tai net ne mano praeitis, o kažkieno kito.

 

1 Paniulaičio mėgstamas posakis, reiškiantis stresinę situaciją, depresiją ir pan.

2 Koliažai ar koliažų „sąsiuviniai“, tokie populiarūs tarp Maskvos ar Charkovo konceptualistų, buvo svarbūs ir mūsų „konceptualiojo lūžio“ kartos atstovams. Kalbant apie vyresniąją „tyliųjų modernistų“ kartą, galima prisiminti Vinco Kisarausko koliažų knygas ir ypač (tuo metu niekam nežinomą) Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus „Žaliąjį sąsiuvinį“, į kurį menininkas nuo 6 dešimtmečio klijavo įvairius sovietinės tikrovės artefaktus (atvirukus, etiketes, bilietus, pinigus ir t. t.).