Pradėti, žinoma, reikia nuo paties žodžio, nuo sąvokos: kas yra barbarybė, kas šiuo žodžiu vadinama? Barbarybę apibūdina tai, kad ji priešinga civilizacijai. Viena apibrėžiama per kita. Kol civilizacijos nebuvo, nebuvo ir barbarybės, o egzistavo žmonių bendruomenės ar kultūros, vadinamos pirmykštėmis. Paskui atsirado tam tikro sudėtingumo, tam tikro lygio kultūros, vadinamos civilizacijomis. Joms būdinga žemdirbystė, miestai, sudėtinga socialinė organizacija ir kita. Pirmosi...
Naujasis koronavirusas (COVID-19), žaibiškai plisdamas pasaulyje, audrina mūsų mintis ir drumsčia kasdienybę. Italija tapo pirmuoju šio viruso židiniu Europoje. Pakako vos 3 savaičių šalies ekonomikai parklupdyti, sustojo švietimas ir kultūra, socialinis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę. Miestai tartum išmirę, be praeivių, vos vienas kitas gatvę nedrąsiai skrodžiantis pustuštis autobusas. Didmiesčiai netikėtai prisipildė tylios tuštumos,...
× Marijus Gailius Apie laisvę galime porinti iš tribūnų, bet šįkart geriau prie bokalo. Bohemiškų erdvių ištikimojo vietininko Norvydo Birulio, žinomo šviesos efektų režisieriaus, rutina tokia: iki išnaktų dirba renginiuose, koncertuose, teatruose, o tada užeina vieno kito stiklo alaus. Ypatingi naktinio gyvenimo sargo požymiai: garbus amžius, solidi barzda ir, žinoma, geltonasis lagaminėlis.Jau tada, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis...
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui Lietuvos Respublikos Finansų ministrui Viliui Šapokai Lietuvos Respublikos Finansų viceministrui Dariui Sadeckui 2020 m. kovo 11 d., Vilnius, Nr. 3 Kultūros periodinė spauda užsiima nuoseklia Lietuvos elitinės kultūros stebėsena ir analize, ji taip pat yra terpė atsirasti ir augti meno kritikos ir literatūros talentams. Pirmiausiai šios leidybos vertinimais remiasi Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, Lietuvos kultū...
Sovietų laikais knygos buvo deficitas. Ištroškusiam raidžių išminties tekdavo skaityti keisčiausius kūrinius. Kalbu ne apie Brežnevo knygas, kurios buvo literatūrinių negrų pusėtinai parašytos. Buvo keistesnių. Viena tokia knyga, kurios paistalai man įstrigo, buvo apie Čemulpą ar Čelpoalą – labai korėjietišku vardu, – bet ši santrumpa rusiškai reiškė alkoholį vartojantį žmogų. Juk socialistinės superfantastikos kūrinyje fantast...
× Nikodem Szczygłowski Paskutinėmis sausio dienomis Zagrebą gaubė tirštas rūkas. Priešais senojo istorinio geležinkelio stoties pastatą iš miglos išnirdavo raito karaliaus Tomislavo paminklas, už jo matyti secesinio stiliaus Meno paviljono siluetas, dar toliau tęsėsi rūke neregima parko zona, buvo girdėti mėlynų tramvajų, sukančių link Strossmayero aikštės, garsai. „Zagreb te zove“ („Zagrebas tave šaukia“), –...
Galėtų suprasti kiekvienas: mokytojai reikalavo, kad algas jiems pakeltų 6 proc. ir jų pajamos būtų pamažu suvienodintos su aukštąjį išsilavinimą turinčių viešojo sektoriaus darbuotojų pajamomis. Iš pradžių Ministras pirmininkas Plenkovićius jų reikalavimus atmetė, ciniškai paklausęs, kodėl šie nereikalauja atlyginimą pakelti 100 proc., o po, neįtikėtina, vienintelio streiko (tiesą sakant, neatsirado ir streiklaužių) nepraėjus nė savaitei visiems vi...
Priimdamas tikėjimą žmogus esą turįs valingai jį išpažinti, pasakyti „tikiu“, pavyzdžiui: „Tikiu tą, tą ir aną.“ Esą šitaip tampama tikinčiuoju. Bet iš tikrųjų žmogus negali tikėjimo pasirinkti ir priimti. Tikėjimas nėra savavališkos užgaidos, apsisprendimo reikalas, nėra tai, kas priimama iš išorės. Todėl visi, kas sako: „Tikiu tą, tą ir aną“, iš tikrųjų tik apsišaukia, taigi yra ne tikintieji, o a...
Apie koronaviruso epidemiją jau nemažai prirašyta, tad ką dar galėčiau pridurti nebūdamas šios srities specialistas ir turėdamas ribotą prieigą prie informacijos? Vis dėlto vertėtų paklausti: kur baigiasi informacija ir prasideda ideologija? Pirmoji akivaizdi mįslė: kodėl mums taip rūpi būtent šis virusas, kai pasaulyje esama gerokai baisesnių epidemijų ir tūkstančiai žmonių kasdien miršta nuo įvairių užkrečiamųjų ligų? Nebūtina priminti 1918–1920 m. siautėjusi...
2013 m. pavasarį jaunas ir bebarzdis pirmakursis įžengia į Istorijos fakulteto skaityklą ir pamato vaizdą: skaitytojai ne skaito, o stovi ir stebi. Stebi vieną vienintelį tuo metu skaitantįjį – prof. Edvardą Gudavičių. Laikas, atrodo, sustojęs, o atmosfera skaitykloje – kaip iš pasakos. Tik paskui pirmakursis perskaitys Marco Blocho mintį: „The good historian is like the giant of the fairy tale“ („Geras istorikas yra kaip milžinas pasakoje“). Bet tik po...