Dieną, kai ateina pasaulio pabaiga, aš valgau alyvuoges. Iš pradžių planavau picą, bet atėjęs į parduotuvę ir pamatęs tas tuščias lentynas supratau, kad picos padą ir pomidorų padažą galiu pamiršti. Pabandžiau pakalbinti vyresnio amžiaus pardavėją iš greito aptarnavimo kasos, kuri kaip tik su kažkuo ispaniškai kalbėjo per skaipą telefonu, ji man atsakė nė nepakeldama galvos. Atrodė priblokšta.
– Viską išpirko, – sumurmėjo. – Liko tik tamponai ir marinuotos daržovės.
Lentynoje iš tiesų likęs vienas stiklainis su alyvuogėmis, įdarytomis raudona paprika, – kaip tik tokias mėgstu labiausiai.
Kai grįžau prie kasos, pardavėja jau buvo apsiašarojusi.
– Jis kaip šiltas kepalėlis, – pasakė, – tas mano meilutis anūkėlis. Jau daugiau nebepamatysiu, nepajusiu jo kvapo, niekada gyvenime daugiau nebeapkabinsiu to mažylio.
Užuot atsakęs, pastačiau stiklainį prie kasos ir iš kišenės išsitraukiau 50 šekelių banknotą.
– Gerai, – pasakiau suvokęs, kad ji nė neketina iš manęs paimti banknoto, – grąžos nereikia.
– Pinigai? – purkštelėjo pardavėja. – Pasaulis griūna, o tu siūlai man pinigus? Ir ką gi turėčiau su jais daryti?
Gūžtelėjau pečiais.
– Iš tikrųjų norėčiau nusipirkti šias alyvuoges. Jei 50 neužtenka, galėčiau sumokėti daugiau, kad ir kiek kainuotų...
– Apkabinimą, – nutraukė mane apsiverkusi kasininkė. – Tai kainuos apkabinimą.
Sėdžiu dabar balkone, žiūriu televizorių ir valgau sūrį su alyvuogėmis. Išvilkti čia televizorių buvo sudėtinga, bet jei tai pabaiga, verta viską užbaigti po žvaigždėtu dangumi ir su pigia argentiniečių muilo opera. Rodo 436 seriją, herojų neatpažįstu. Jie gražūs, jausmingi ir vieni ant kitų rėkia ispaniškai. Be vertimo, sunku suprasti, kas vyksta. Užsimerkiu ir prisimenu moterį iš parduotuvės. Kai apsikabinome, aš stengiausi būti mažas, šiltesnis nei iš tikrųjų, stengiausi kvepėti taip, lyg būčiau ką tik gimęs.
Iš anglų kalbos vertė Nikodemas Szczygłowskis
Etgaras Keretas: „Rašymas yra kaip sprogimas, nemoku sprogti iš lėto“ ČIA