Ir kai šv. Pranciškus ištiesė ranką, vilkas taip pat pakėlė savo priekinę leteną ir romiai bei švelniai įdėjo ją į šv. Pranciškaus delną, duodamas ženklą, kad jis laiduoja už savo pažadą. „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“ Gyvūnai – unikali istorijos veikėjų kategorija, nes yra visur ir niekur. Gyvūnai nepalieka apie save rašytinių pasakojimų, todėl mums tenka atrasti juos santykyje su žmonėmis. Lisa Cox &...
Vaikydamasis studijų sentimentus, Stokholme aną sekmadienį užsukau į „Hötorgshallen“ prekybcentrį prie pat Sergelio aikštės, kur tuo metu irakiečių grupė mušė būgnais siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į padėtį Irake. Nežinau, kas dabar ten vyksta: neturiu laiko gilintis. Girdėjau, kad ir Irane neramu. Ir Balkanuose, ir Libane problemų netrūksta, jau nekalbant apie Čilę, kur dėl masinių protestų buvo atšaukta klimato kaitos konferencija. Madridas prig...
Iš ciklo „Kultūra ir kultūros psykhē“ Ne pirmas vakaras jie nesusikalba. Rodos, viskas prasidėjo nuo neišplauto puodelio, kuris įkyriai juokėsi kriauklės įduboje. ,,Ar tau taip sunku išplauti tą prakeiktą puodelį?“ – paklausia ji, ir klausimas nuskamba kaip egzistencinė dilema. Jis tyliai suurzgia, bet į atvirą konfliktą nepuola. ,,Matyt, reikės imtis partizaninės taktikos“, – pagalvoja ji. Užpliko kavos ir pasmailinusi liežuvį pakviečia...
Ne paslaptis, kad Umberto Eco skelbėsi esąs pasauliečiu, netgi apostatu, arba ateistu, ir į religiją žvelgė pirmiausia kaip į kultūrinio lauko komponentą. Kiek mažiau žinoma, jog pirmieji jo darbai sukosi apie dvi iš pažiūros tolimas figūras – Jamesą Joyce’ą, taip pat nuo krikščionybės atsiplėšusį apostatą, kuris atvedė U. Eco į avangardinį meną, ir Tomą Akvinietį, kurio raštuose semiotikas įžvelgė tvarkos modelio (pasaulio, kaip viseto) paieškas. A...
Kietai sučiauptos lūpos, griežtas žvilgsnis į kamerą. Net ir apranga Simone de Beauvoir kratosi klasikinio moteriškumo inscenizacijos: ji vilki švarką, su kaklaraiščiu, plaukus paslėpusi po skarele. Tai, kas kilo iš nepritekliaus – Paryžiuje per karą apsilankymai pas kirpėją buvo tapę retenybe, – galima suprasti ir kaip jos filosofijos išraišką. Pasak S. de Beauvoir, mada moteriai suteikia „pasyvaus apatiško objekto ypatybių&ldq...
× Marijus Gailius Architektūros semiotikas Justinas Dūdėnas klausia, ar kultūros paveldo reikšmės nėra kuriamos dirbtinai. Vis dėlto Zapyškio bažnyčios atvejis – tikrai ne toks. Jo vertinimu, taisyti šį nepavykusį projektą yra ne vietinės bendruomenės reikalas, o valstybinis interesas. Pats, kaip architektas, J. Dūdėnas darbuojasi nedidelio masto, užtat išraiškingo mosto projektuose: pridėjęs savo ranką prie Valstybės pažinimo centro ekspozicijos,...
„Mes nebrangūs antrų rankų drabužiai“ ...vis galvojau, kaip rašysiu apie šmutkes, škurlius, drapanas... Taip iš esmės. Apie sumautą žmogaus skudurų pasaulį, ir aną savaitę per LRT matytą Arturo Jevdokimovo filmą „Second Hand“, o ir apie Aleksandrą Vasiljevą parašysiu, apie Juozuką, kuris su skudurais tuoj okupuos „Litexpo“... Bet nėra ką rašyti, o siaube, taip nėra ką. Taip suspaudžia širdį, apie žmogų vis galv...
2018-ieji Lietuvai atnešė ne tik šimtmečio minėjimo iškilmes bei įvairius smagumynus, bet ir savotišką dilemą. Dabar kiekvieni metai po 2018 m. bus šimtmečio metais (ir taip bus iki 2040 m.). Vadinasi, kiekvieni metai bus nenumaldomai susiję su tarpukario Lietuvos Respublika. Tai aiškiai parodo ir kasmet Seimo paskelbti atmintinų metų sąrašai. Žinoma, nereikia šių eilučių autoriaus žodžių priimti pernelyg rimtai. Seimo paskelbtieji atmintin...
Lapkričio 9 d. Europa paminėjo dvi reikšmingas datas: Berlyno sienos, Šaltojo karo simbolio, griuvimo 30-metį ir 1938-ųjų Krištolinės nakties pogromą. Datos ženklina represijų, spygliuotų vielų ir organizuotos kolektyvinės neapykantos laikotarpio pradžią ir pabaigą. Jei Berlyno sienos griūtis plačiai minėta koncertais ir institucinėmis iškilmėmis kaip džiaugsmo ir išsilaisvinimo šventė, tai 1938-ųjų pogromas, po kurio prasidėjo pirmosios deportacijos į i...
× Nils Markwardt „Rašyk! – XX a. 8 dešimtmetyje straipsnyje „Medūzos juokas“ ragino viena įtakingiausių dekonstruktyvizmo rašytojų Hélène Cixous. – Rašymas yra tavo, tu esi pati sau, tavo kūnas priklauso tau. Rašyk!“ Ji – ir feministė, ypač išgarsinta moteriškojo rašymo (écriture feminine) teorijos, anot kurios, kalba nėra neutralus mediumas, dėl to nuo seno tarnavo kaip...