Michel Houellebecq. Išlikti gyvam. Metodas

Kodėl Michelis Houllebecqas? Kodėl būtent ši esė ir kodėl būtent dabar? Nes literatūra perdėm išvėsusi. Bekraujė. Niekas nebenori dėti galvos ant trinkos, o ką jau kalbėti apie širdį. Dar blogiau, toks požiūris tapo marginalus ir nepriimtinas. Blogo tono ženklas. Viskas pernelyg saugu ir sumontuota. Krentantis prieš šuolį visada pirmiausia pasirūpina minkšta pagalve. Užsimanius būti rašytoju, juo gali tapti bet kas. Kurdamas niekuo nerizikuoji ir nieko neprarandi. Jei nepavyksta, gali sėkmingai pereiti prie kitos veiklos. Iš kūrybinio proceso balos visada išlipi sausas. Rašymas tapo tokiu pat darbu, kaip ir visi kiti darbai. Kaip galima parašyti gerą eilėraštį, jei šaudai tuščiais šoviniais? Tik nukreipdamas ginklą į save. Štai kaip. Todėl M. Houllebecqas. Todėl būtent ši esė dabar.

Mantas Balakauskas


Ištraukos


Pirmiausia kančia

Visata rauda. Betono blokai paženklinti įrašais smurto, kuriuo jie ir buvo sulipdyti. Betonas verkšlena. Žolė virkauja gyvūnų tarpudančiuose. O žmogus? Ką galime pasakyti apie žmogų?

Pasaulis – tai besiskleidžianti kančia. Pirminis šaltinis yra kančios mazgas. Visa egzistencija – plėtra ir traiškymas. Viskas, kas egzistuoja, kenčia. Niekis vibruoja skausmu, kol pasireiškia būtyje, staigaus priepuolio pavidalu.

Būtybės įvairuoja ir tampa sudėtingos neprarasdamos originaliosios prigimties. Kai pasiekiamas atitinkamas sąmoningumo lygis, gimsta rauda. Iš to ir kyla poezija. Lygiai taip pat artikuliuota kalba.

 

Michelis Houellebecqas. Arturo Aliuko piešinys
Michelis Houellebecqas. Arturo Aliuko piešinys

 

Pirmas žingsnis poetui – sugrįžti į savąją prigimtį, prie kančios ištakų.

Kančios ypatybės svarbios, bet neesminės. Visos kančios naudingos. Visos kančios geros. Visos kančios duoda vaisių. Kančia yra visata.

Henriui vieneri. Jis guli ant grindų. Sauskelnės pridergtos. Jis muistosi. Motina vaikšto iš kampo į kampą, jos batų kulniukai kaukši į grindinį, ji ieško liemenuko ir sijono. Ji skuba į vakarinį pasimatymą. Mažytis padaras, aplipęs šūdu, besirangantis ant plytelių, ją erzina. Ji ir pati ima verkti. Henris dar šiek tiek pasimuisto. Tada ji išeina.

Henris puikiai pradėjo savo poetinę karjerą.

Markui dešimt. Jo tėvas ligoninėje miršta nuo vėžio. Šita krūva susidėvėjusios mašinerijos, žarnelės, sukištos į gerklę, ir intraveninės lašelinės yra jo tėvas. Tik akys dar gyvos, jose – kančia ir baimė. Markas taip pat kenčia. Jis myli savo tėvą. Ir kartu trokšta, kad jis pagaliau mirtų ir dėl to jaustųsi kaltas.

Markui reikia nuveikti daug darbų. Jis turėtų kultivuoti šią savo kančią smulkmeniškai, vaisingai, tai pati švenčiausia kaltė.

Mišeliui penkiolika. Jo dar niekada nebučiavo mergina. Jis norėtų pašokti su Silvija, bet Silvija šoka su Pat­riu ir tuo atvirai mėgaujasi. Jis suakmenėjęs. Muzika jį veria iki būties šaknų. Jis nenumanė, kad gali patirti tiek daug kančios. Jo vaikystė iki tol buvo laiminga.

Mišelis niekada nepamirš kontrasto tarp sustingusios nuo kančios širdies ir užvaldančio muzikos grožio. Jo pajauta suformuota.

Pasaulį sudaro kančia, taip yra todėl, kad iš esmės jis visiškai laisvas. Kančia – būtina laisvųjų sistemos dalelių žaismo pasekmė. Jūs privalote tai žinoti, privalote tai išsakyti. Nebus įmanoma šios kančios transformuoti į tikslą. Kančia yra pasekmė ir todėl negali tapti tikslu.

Mus sužeisdamas gyvenimas balansuoja tarp brutalumo ir klastos. Perpraskite šias formas. Detaliai jas išnagrinėkite. Išnarstykite. Išskirkite, kuo jos skiriasi ir kuo tapačios. Tai išspręs daugybę prieštaravimų. Jūsų balsas įgaus jėgos.

Prakalbus apie modernaus pasaulio charakteristikas, kažin ar meilė dar gali pati pasireikšti. Meilės idealas nė kiek nuo to nesumenksta. Meilė, kaip ir kiekvienas idealas, iš esmės belaikė, ji negali nei sumenkti, nei išnykti.

Kyla ypač stulbinantis disonansas tarp realybės ir idealo, iš ten veržiasi itin turtinga kančios versmė.

Paauglystės metai labai svarbūs. Tada, kai išvystysi idealų, kilnų ir tobulą meilės jausmą, viskas baigsis. Nuo tos akimirkos niekas nebetenkins.

Jei nesusitikinėsite su moterimis (nesvarbu dėl kokios priežasties – drovumo, bjaurumo ar ko kito), skaitykite moteriškus žurnalus. Patirsite beveik lygiavertę kančią.

Nerkite į patį nemeilės dugną. Kultivuokite neapykantą sau. Neapykantą sau ir panieką kitam. Maišykite tarpusavyje. Sukurkite sintezę. Gyvenimo triukšme visada būkite nevykėlis. Visata yra kaip diskoteka. Sukaupkite milžinišką kiekį frustracijos. Kad išmoktumėte, kaip būti poetu, turite užmiršti, kaip gyventi.

Mylėkite savo praeitį arba nekęskite jos, bet leiskite jai egzistuoti jūsų dabartyje. Turite save iki galo perprasti. Taip žingsnis po žingsnio jūsų gilioji vidinė valia atsiskirs ir pranyks už saulės, kol kūnas liks ten pat sutinęs, pūslėtas, suirzęs ir prisirpęs naujos kančios. Gyvenimas yra krūva destrukcijos testų. Pirmąjį išlaikykite, o visus kitus – susikirskite. Sugriaukite savo gyvenimą, bet ne iki galo. Ir kentėkite, visada kentėkite. Turite išmokti jausti skausmą visa savo esybe. Kiekvienas visatos fragmentas turėtų būti kaip asmeninė trauma. Ir vis tiek turite likti gyvi, bent jau kurį laiką.

Į drovumą nereikėtų žiūrėti neigiamai. Buvo manoma, kad jis vienintelis yra vidinių turtų šaltinis ir tai nėra klaidinga. Išties pradėjus kilti momentinis delsimas tarp valios ir veiksmo yra įdomus mentalinis fenomenas. Šio delsimo nepatiriantis žmogus lieka tik kiek daugiau nei gyvulys. Poetui drovumas yra puikus atspirties taškas.

Ugdykite savyje stiprų nepasitenkinimą gyvenimu. Šis nepasitenkinimas reikalingas bet kokiai tikrai meninei kūrybai. Tiesa, kartais gyvenimas pasirodys paprasčiausiai nesuderinamas su patirtimis. Bet jūsų nepasitenkinimas neturėtų atsitolinti, jis visada turėtų būti šalia, net jei pasirinkote jo neišreikšti.

Ir visada grįžkite prie esmės, kuri yra kentėti. Kai provokuosite kituose siaubingo gailesčio ir paniekos mišinį, žinosite, jog esate teisingame kelyje. Tada galite imtis rašymo.


Artikuliuoti

Vos pradėjusi veikti, energija tampa judesiu ir laikui bėgant kinta.

Jei nepavyks sėkmingai artikuliuoti savo kančios tinkamai apibrėžtoje struktūroje, jums galas. Kančia praris iš vidaus, dar iki spėsite kažką užrašyti.

Struktūra – vienintelis būdas pasprukti nuo savižudybės. Savižudybė nieko neišsprendžia. Įsivaizduokite, jei Baudelaire’o bandymas nusižudyti dvidešimt ketverių būtų buvęs sėkmingas.

 

Michelis Houellebecqas. Agnės Juškaitės piešinys
Michelis Houellebecqas. Agnės Juškaitės piešinys

 

Tikėkite struktūra. Tikėkite senovine metrika. Eiliavimas yra galingas įrankis vidiniam pasauliui išlaisvinti.

Nesijauskite įpareigoti išradinėti naujas formas. Naujos formos – retenybė. Viena forma per šimtmetį yra gana spartus žingsnis. Ir nebūtinai didžiausi poetai yra jų išradėjai. Poezija nėra kalbos perdirbimas, bent ne iš esmės. Žodžių visuma yra visos visuomenės atsakomybė.

Dažniausiai naujos formos nekuriamos nuo nulio, jos atrandamos krypstant nuo pirminės formos. Įrankis įvaldomas pamažu, jis patiria lengvas modifikacijas, naujoviškumas, kylantis iš sujungtų efektų, dažniausiai neatsiskleidžia iki pat pabaigos, kol darbas neparašytas. Galima lengvai palyginti su rūšių evoliucija.

Iš pradžių liesi neartikuliuotas raudas. Ir dažnai jausite trauką prie jų grįžti. Tai normalu. Poezija tik šiek tiek priekyje artikuliuotos kalbos.

Pulkite neartikuliuotai raudoti kaskart pajutę poreikį. Tai veikia kaip gaivinantis dušas. Bet nepamirškite, jei nesugebėsit iš šios būsenos kartkartėmis išeiti, jūs mirsite. Žmogaus organizmas ribotas.

Kančios viršūnėje negalėsite rašyti. Jei jausit, kad tai reikia padaryti, bandykit kiekvieną kartą. Rezultatas greičiausiai bus blogas, greičiausiai, bet nebūtinai.

Niekada nedirbkite. Rašyti eilėraščius nėra darbas, tai staigi ataka.

Jei specifinės formos (pavyzdžiui, aleksandrinas) reikalauja pastangų, išsižadėkite jų. Tokios pastangos niekada neatsiperka.

To paties negalima pasakyti apie besitęsiantį ir nuolat pastangų reikalaujantį bandymą nugalėti apa­tiją. Tai būtina.

Kalbant apie formą, niekada nebijokite sau prieštarauti. Plėskitės, keiskit kryptį tiek, kiek būtina. Per daug nesistenkite būti koherentiška asmenybe, ši asmenybė ir taip egzistuoja, patinka jums ar ne. Neatmeskite nieko, kas galėtų suteikti šiek tiek pusiausvyros. Bet kuriuo atveju laimė ne jums, tai jau aišku. Bet jei galite griebtis jos simuliakro, griebkitės. Be jokių dvejonių, nes ji ilgai netruks.

Jūsų egzistencija – nieko daugiau, tik kančios audinys. Manote galįs tai išdėstyti koherentiška forma. Jūsų tikslas yra gyventi pakankamai ilgai, kad galėtumėte tai padaryti.


Išgyventi

Literatūrinė karjera yra tokia pat kaip visos, bet ji vienintelė, kurios ėmęsis ir nieko neuždirbdamas neatrodysi juokingai. (Jules’is Renard’as)

Miręs poetas nerašo. Iš čia kyla svarba likti gyvam.

Pritaikyti tokį paprasčiausią samprotavimą kartais gali būti per sudėtinga. Ypač ilgais sterilumo periodais. Kabinimasis į gyvenimą kartais atrodys skausmingai beprasmis, bet kuriuo atveju jūs nerašysite.

 

 

Į tai yra vienas atsakas: jūs apie gyvenimą nieko nesuprantate. Jei sąžiningai save išnarstysite, privalėsit su tuo sutikti. Žinoma, būta ir keistų atvejų.

Jei daugiau neberašote, tai gali būti įžanga į būtinybę pakeisti formą. Arba tematiką. O gal ir viena, ir kita. Gali būti, kad tai įžanga į kūrybinę mirtį. Bet jūs apie ją nieko nesuprantate. Iki galo niekada nesuprasite, kas stumia jus rašyti. Suprasite tik per nesuderinamas formas, kurios vos prisiartins. Egotizmas ar pasišventimas? Žiaurumas ar atjauta? Dėl kiekvieno varianto galima ginčytis. Tai įrodymas, kad to nesuprantate, tad ir nesielkite taip, lyg suprastumėt. Nepaisydami savo neišmanymo, šios paslaptingos pusės, išlikite sąžiningi ir kuklūs.

Sulaukę senatvės poetai paprastai ne tik parašo daugiau, bet ir jų garbus amžius pasitarnauja tam tikriems fiziniams ir mentaliniams procesams, kurių būtų apmaudu neišmanyti.

Išgyventi neįtikėtinai sudėtinga. Galima būtų priimti vadinamąją Pessoos strategiją: susirasti paprastą darbą, nieko nepublikuoti ir ramiai laukti mirties. Praktikoje judėdamas pirmyn asmuo susidurs su rimtais sunkumais: jausmu, kad švaisto savo laiką, kad yra ne savo vietoje, kad nėra pakankamai vertinamas... Visa tai labai greitai taps nepakeliama. Girtuok­lystės bus sunku išvengti. Galiausiai kelio pabaigoje lauks kartėlis ir dygulys, iš paskos seks apatija ir nepataisomas kūrybinis sterilumas.

Šis sprendimas turi trūkumų, bet apskritai yra vienintelis. Nepamirškite psichiatrų, kurių galioje nedarbingumo išeitis. Tačiau ilga viešnagė psichiatrijos ligoninėje vengtina, nes pernelyg naikinanti. Jos reikėtų imtis tik kraštutiniu atveju, kaip alternatyvos visiškam skurdui.

Gerovės valstybės mechanizmu (bedarbio pašalpos ir pan.) reikėtų naudotis visomis išgalėmis, kaip ir paprastesniu finansiniu draugų palaikymu. Dėl to nepasiduokite savigraužai. Poetas yra šventas parazitas.

Poetas yra šventas parazitas kaip skarabėjas Egipte. Jis, būdamas puvimo būsenos, gali klestėti turtingos valstybės kūne. Taip pat jis turi savo vietą kuklių ir tvirtų bendruomenių šerdyse.

Nereikia kovoti. Kovoja boksininkai, o ne poetai. Vis dėlto būtina šiek tiek publikuotis, tai svarbi sąlyga siekiant pomirtinio pripažinimo. Jei nepublikuosite bent minimalaus kiekio (net jei tai tekstai antrarūšiuose žurnaluose), liksit nepastebėtas palikuonių, kaip buvote nepastebėtas dar būdamas gyvas. Net ir didžiausias genijus turi palikti pėdsaką, palikite jį literatūros archeologams, visa kita jie ekshumuos.

Tai gali nesuveikti, dažniausiai nesuveikia. Turėtumėte kartoti sau kiekvieną dieną, kad svarbiausia viską padaryti kaip galima geriau.

Studijuoti mėgstamų poetų biografijas gali būti naudinga, galbūt padės išvengti tam tikrų klaidų. Niekada nepamirškite bendrosios taisyklės: išgyvenimo problemai nėra tinkamo sprendimo, bet yra daugybė labai blogų.

Gyvenamosios vietos klausimas neiškils, gyvensite ten, kur galėsite. Stenkitės išvengti per daug triukšmingų kaimynų, kurie patys savaime gali sukelti galutinę intelekto mirtį.

Šiek tiek profesionalios patirties, kaip veikia visuomenė, gali būti naudinga vėlesniuose darbuose. Bet skurdo periodai, kai pasinersite į marginalijas, gali suteikti ir dar kitokių žinių. Būtų idealu atrasti balansą.

Kitos gyvenimo realijos – harmoningas seksualinis gyvenimas, vedybos ir vaikai – yra naudingos ir vaisingos. Bet to pasiekti beveik neįmanoma, bent tiek, kiek jos susijusios su menais, tai visiškai nepažintos teritorijos.

Apskritai blaškysiesi tarp kartėlio ir kančios. Abiem atvejais padės alkoholis. Svarbu susikurti keletą remisijos momentų, leisiančių suvokti savo darbą. Jie bus labai trumpi, įdėk pastangų juos sugriebti.

Nebijokite laimės, ji neegzistuoja.


Smūgiuoti ten, kur verta

Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį. (2 Tim 2,15)

Nesiekite pažinimo dėl pažinimo. Visa, kas nekyla tiesiogiai iš emocijos, poezijoje neturi vertės.

(Žodis „emocija“, žinoma, turėtų būti suprantamas plačiąją prasme, tam tikros emocijos yra nei teigiamos, nei neigiamos, iš esmės šis atvejis susijęs su svetimumo jausmu.)

Emocija sugriauna priežastinę grandinę. Ji viena pajėgi daiktų suvokimą paversti realybe juose pačiuose. Šio suvokimo perdavimas – pagrindinis visos poezijos objektas.

Bendras filosofijos ir poezijos tikslas yra slaptas bendrininkavimo šaltinis, kuris jas ir jungia. Bet tai iš esmės neatsiranda rašant filosofines poemas. Filosofija, išreikšta poetinėmis formomis, dažniausiai niekas kitas kaip apgailėtina apgavystė, o poezija turi atrasti savąją realybę visiškai pasikliaudama intuicija ir neperžengdama intelektinės pasaulio rekonstrukcijos filtro. Bet būtent tarp poetų naujoji filosofija randa rimčiausių, atidžiausių skaitytojų ir tik tam tik­ri filosofai geba perprasti, kaip atskirti ir panaudoti poe­zijoje slypinčias tiesas. Poezijoje jie ras medžiagos naujam pasaulio vaizdavimui beveik tiek pat, kiek tiesiog mąstydami ir dar daugiau nei prieš tai vyravusiose filosofijose.

Gerbkite filosofus, bet jų neimituokite. Jūsų kelias, deja, yra visai kitas. Jis neatskiriamas nuo neurozės. Poetinės ir neurotinės patirtys – tai du susikryžiuojantys, vienas kitą kertantys ir susiliejantys keliai. Tai poetinės rūdos tirpimas kruvinoje neurozės srovėje. Tačiau jūs pasirinkimo neturite. Kito kelio nėra.

Nepaliaujamas darbas su savo obsesijomis jus galiausiai pavers apgailėtina griuvena, ėdama kančios ir nuniokota apatijos. Bet pasikartosiu: kito kelio nėra. Turite pasiekti tašką, iš kurio nesugrįžtama. Išeikite iš rato. Ir sukurkite keletą eilėraščių prieš sugniuždami į žemę. Būsite pažvelgę į neaprėpiamas erdves. Amžinybės akiratyje atsiveria visos didžios aistros.

Pagaliau meilė išsprendžia visas problemas. Kiek­viena didi aistra galop atveda į tiesos zoną. Į kitokią, neįtikėtinai skausmingą erdvę, bet iš jos gali matyti labai aiškiai ir labai toli. Kur apvalyti objektai pasirodo visu savo skaidrumu.

Tikėkite Tiesos, Grožio ir Gėrio tapatumu.

Visuomenės, kurioje ir jūs gyvenate, tikslas – jus sunaikinti. Jūsų tikslas visuomenės atžvilgiu yra toks pats. Jūsų ginklas – abejingumas. Negalite sau leisti vadovautis tokiu pačiu požiūriu. Atakuokite! Visos visuomenės turi silpnųjų vietų, žaizdų. Uždėkite ant jų pirštą ir stipriai paspauskite.

Iškapstykite temų iš kitos dekoracijų pusės, apie kurias niekas nenori girdėti. Susitelkite ties liga, agonija ir bjaurumu. Kalbėkite apie mirtį ir pragaištį. Apie pavydą, apie abejingumą, apie frustraciją, apie meilės nebuvimą. Būkite nusižeminęs ir būsite teisus.

Niekam nepriklausykite. Arba priklausykite ir išsyk išduokite. Joks teorinis susisaistymas neturėtų jūsų ilgam sulaikyti. Karingumas paverčia laimingu, bet jums nereikia būti laimingam. Jūs esate nelaimingumo pusėje, esate tamsusis priešininkas.

Jūsų misija nėra pasiūlyti ar ką nors sukonstruoti. Jei galite tai padaryti, padarykite. Bet jei galiausiai liksite kupinas nepakeliamų prieštarų, taip ir sakykite. Nes jūsų svarbiausia misija – nerti tiesos link. Esate duobkasys ir lavonas. Esate visuomenės kūnas. Jūs atsakingi už visuomenės kūną. Jūs visi vienodai atsakingi. Pasitikite žemę, jūs šiukšlės!

Apibrėžkite nekaltumą ir kaltę. Pirmiausia savyje – tai jums parodys kryptį. Taip pat apsvarstykite kitus. Apsvarstykite jų elgesį ir jų pasiteisinimus ir visada spręskite nešališkai. Nepasigailėjai savęs, nesigailėkite nieko.

Jūs esate turtingi. Jūs žinote, kas yra Gėris ir kas yra Blogis. Niekada neišsižadėkite to, kas juos skiria. Neįklimpkite į toleranciją, liūdnąją amžiaus stigmą. Poezija pajėgi pateikti apibrėžtas moralines tiesas. Turėtume nekęsti laisvės visa savo esybe.

Tiesa yra skandalinga. Bet be jos niekas neturi vertės. Ir sąžininga, ir naivi pasaulio vizija savaime yra šedevras. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, originalumas – ne toks reikšmingas. Nesirūpinkite dėl to. Bet kuriuo atveju originalumas išnirs iš jūsų trūkumų sumos. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti, tai sakyti tiesą, nei daugiau, nei mažiau, tik tiesą.

Negalite mylėti tiesos ir pasaulio. Bet jūs jau pasirinkote. Dabar vienintelė problema – ištikimai laikytis pasirinkimo. Raginu: nepraraskite drąsos. Ne dėl to, kad turėtumėte bent kiek vilties. Priešingai, žinokite, būsite labai vieniši. Dauguma žmonių susitaiko su gyvenimu arba miršta. Jūs gyvieji savižudžiai.

Kai artėsite prie tiesos, vienatvė stiprės. Pastatas nuostabus, bet apleistas. Jūs einate tuščiomis salėmis, kurios siunčia jums jūsų pačių žingsnių aidą. Atmosfera vaiski ir nekintanti, objektai virtę statulomis. Kartais imsite vaitoti nuo savo vizijos aiškumo. Mielai pasinertumėte atgal į abejingumo rūką, bet iš tiesų žinote, kad jau per vėlu.

Tęskite. Nebijokite. Blogiausia jau praeityje. Būkite tikri, gyvenimas jus ir vėl perplėš pusiau, bet jūs nelabai ką turite veikti su tuo gyvenimu. Atminkite: iš esmės jau esate mirę. Akis į akį su amžinybe.


Vertė Mantas Balakauskas
Michel Houellebecq. „Rester vivant: méthode“. – Paris: „La Diffé­rence“, 1991.

 

Michelis Houellebecqas: „Iš esmės esu ganėtinai prancūzas“ ČIA

Michelis Houellebecqas: „Niekas neprivers mūsų užsiimti joga“ ČIA

Draugai