Čiupinėti yra džiaugsmas

Ne, nu ką jūs... Vilkui sėdėt čia tarp blokų ir galvot, ką čia čiupinėjau, ar dezinfekavausi... nu ne. Moviau į tyrus, kaimą atokų. Ten viską galima ČIUPINĖTI. Čiupinėti yra džiaugsmas. Pakaukti kartu su varnėnais, perkūno oželiais. Šiems amžinas koncertas onlainu be jokio nuotolinio.

Ir vis audžiau mintį, kaip pirmam suspėti infekcinį pandeminį trilerį parašyti – uždirbčiau gražaus pinigo bent kaulams, Vilniaus knygų mugėj žvaigždė būčiau, šviesčiau kaip kvarcinė lempa. Bet, užuot jau baiginėjęs pirmąjį skyrių, užlipau daržinės stogo palopyt – bo tuose tyruose irgi stogai važiuoja, o ir vanduo kiaurai eina, tada pelėsis, puvėsis ir kita kvaraba. Ir ką jūs sau manot – nučiuožiau su visom kopėčiom velniop. Drėbiausi kaip kokia jautienos išpjova. Galvojau – ką čia reiškia – kaip taip Didįjį šeštadienį velniop. Geriau jau romaną rašysiu – svarbu būti pirmam, nes dabar pasipils...

Beje, mano 8-metis vilkiūkštis tyčia netyčia per LRT pasižiūrėjo Fellini’o „Amarkordą“ (keliose scenose nespėjau akių užrišt – bet gal ir gerai), tai dabar pasidarė Fellini’o gerbėjas, visus filmus iš eilės žiūri ir kikena. Na, man stebuklas, kad taip va 8-metis... Ir taip karštai laukia Fellini’o... Gal čia kokia liga?

Vylkas be stogo

 

„Ten būti čia“ (rež. O. Koršunovas) Nuotrauka iš OKT archyvo

 

Nėra to blogo,

kas neišeitų į gera. Taisyklė (sena ir patikima patarlė) turėtų tikti ir dabartinei situacijai. Išties pasidžiaukime įsivyravusiu ramybės periodu mūsų Seime ir politiniame gyvenime. Kairėje ir dešinėje, viršuje ir apačioje. Nebeatsimenu, dėl ko (rodos, dėl neapmokėtų pietų) užpultą, lenkų tautybės Susisiekimo ministrą nustojo pešioti už skvernų, o jis žmogus darbštus (kaip pats sakė) ir iš visų jėgų reabilituojasi (ką dabar sakys Aukščiausiasis?); rusų tautybės draugė Roza ir netgi rusofilas gaidžiukas Paleckis kvėpuoja vis laisviau ir laisviau (o ir dėdė Putinas „su meile“ skraidina pagalbos siuntas Italijai ir JAV...); karvedys Skvernelis rudeniop, jau aišku, išjos ant balto žirgo, o Gabrielius bus pasodintas ant arkliuko atbulas su visa savo gimine, kuri nenori rastis į pasaulį valstybinėje gimdykloje. Hm, ar pastebėjote, kad net Valatka užsičiaupė, jo liežuvėlis piltuvėlis prilipo prie gomurio. Karbauskio irgi nebesigirdi, gal jis, kaip žadėjo, važinėja po rajonus ir – ak, tas žaltys – tyliai sau agituoja. Puikumėlis.

Politiniai komentatoriai, politizuoti TV „diktoriai“ išsislapstė urveliuose, viena Miliūtė bebaimė sėdi už savo pulto. O ponia Garbačiauskaitė ką? Kur mūsų kultūra dingo? Mano mylima „Kultūros diena“? Piliete LRT vadove, kodėl nekovojate už Lietuvos gyventojų psichinę būklę – vaizduotės trūksta ar pinigus taupote (kad vėliau galėtumėte daugiau išpešti)?

Visokie šou dainininkai ir gydytojai, tą patį mekendami, jungiasi per atstumą eterin, o kur rimtesni dalykai? Neturite protingų patarėjų? Manęs paprašykite! Va, jau patariu: pasikvieskite (be abejo, už honorarą, paaukokite, atrėžkite nuo savo algos) į dezinfekuotą studiją, hm, Vladą Bagdoną, Aleksą Kazanavičių, Arvydą Dapšį, Arūną Sakalauską (aš kažkodėl labiau vyriškus balsus myliu) ir tegul jie kasdien – taip, kasdien ir tuo pačiu laiku, ne tik per radiją, bet ir per visur plieskiančius televizorius – skaito, į burną įdeda mums KNYGAS. Na, tokias šiltas ir patikrintas, nesijaudinkite, jie tiksliai pasiūlys, neklauskite patarimo visokių akademikių su jų 12-ukais, čia reikia kažko ŠIRDINGO. Hrabalo „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ ir pan.

O šiaip jau, ką gi. Ko nusipelnėme, tą ir gavome. Kai jau bus labai blogai, nusikabinsiu nuo sienos seną venecijietišką kaukę ir nueisiu į parduotuvę... degtukų. Juokauju.

Ožka Ragožka

 

 

Velniop galerijas – marš į dirbtuves!

Viena galerija suokia, kad organizuoja bendrą platformą, kur už piniginę auką Jums bus išsiųstas meno kūrinys, kita šaukia medijose, kad reikia vieniems kitus palaikyti ir dabar meno kūrinių pirkimui taikoma 50 proc. nuolaida, o trečia pradėjo organizuoti pokalbius su menininkais ir juos transliuoja, kur tik gali. Ar tik ne per daug eterio tiems, kuriems nė kiek nerūpėjo Jūsų piniginė ar menininko šaldytuvo turinys, o tik jų pačių vyno stalo padengimas?

Taip taip, jau girdžiu, kaip staugiat, kad galerijoms irgi išsilaikyti reikia, kad gi kapitalizmas ir normalu, bet ar tikrai taip jau normalu yra šiuo metu susigundyti pirkti meno kūrinį iš galerijos, o ne tiesiogiai iš menininko? Atsakysiu – ne, nenormalu. Kodėl? Na, nes pirma, nepamirškite, kad galerijoms ir muziejams padės vyriausybės glostančios rankos, kurios pelno nepakankamumą padengs (bent dalinai) ministerijų ir tarybų išskirtais čekiais, o antra – galerijų privatūs mecenatai ir globėjai taip pat įrodys savo vertę, nes jiems vienas ar kitas tūkstantis eurų bus altruistinės vakaro maldos prototipas. Bet kur lieka menininkas, turintis apsimokėti dažų, šildymo ir vandens sąskaitas? Galerija gali pasirinkti mažesnes ar prastesnės lokacijos erdves, ji gali pasirinkti mažesnę komandą ar pigesnį vyną, bet ar menininkas gali nevalgyti kelias savaites? Ar jam reikia pasidaryti sau galą, kad atkreiptume dėmesį į jo nepriteklių?

Menininkams, jei jie nepriklauso galerijai (o ir apie galerijai priklausančius sunku kalbėti, nes jei jų darbų pardavimai nebuvo geri, kaži ar gali tikėtis didelės pagalbos) niekas, išskyrus mamas ir tėčius, nepadeda. Tada tenka meluoti išsijuosus ir rašyti visokiausio plauko projektus, kad va vienokį ar kitokį projektą turi, kad jį tikrai surengs ir jis pasiseks. Kodėl dabar suokiame apie gėrį ir pagalbą, bet niekaip nebandome padėti jauniems, nepripažintiems arba per daug talentingiems ir atmestiems menininkams?

Tad, jei galite padėti menininkui – susiraskite jį, nuvažiuokite į dirbtuvę, o ten jau susitikite su savo ir jo sąžine. Kaip pirkti? Vieniems menininkams labai nepatogu sakyti, o kitiems – kaip pasaką sekti lengva yra išlaužti kūrinio kainą. Mano pasiūlymas – pasakykite, kiek galite išleisti, ir lai kūrėjas parodo, ką gali atiduoti už pasiūlytą kainą. Ir, neduok Dieve, netapkite šliužais, kurie, norėdami kūrinio, tol lauš menininką, kol šis parduos jį septynis kartus pigiau, nei sakė. Prisiminkite, kad ne galerija, o dirbtuvė yra erdvė, kur sąžinė, diplomatiškumas ir politkorektiškumas yra išbandomi, ir jūs būsite apibrėžtas, koks esate kultūros vartotojas.

P. S. Kartą jaunai menininkei pasiūliau adekvačią (mano suvokimu) sumą už jos tapybos darbą. Atsakymą gavau, kad nurodyta kaina – neginčytina. Nuleidau rankas, nes darbai tikrai nebuvo verti tokių pinigų. Ką galiu pasakyti... mačiau instagrame, kad tas kūrinys vis dar jos namuose, ogi galėjo kabėti mano svetainėje. Lai sau turisi, aš rasiu kitą menininką.

ožkelė su balta apykakle

Ten būti čia

Koronaviruso rekordininku tapusiame Madride snaiperiai nuo stogų taško smegenis išeinantiems iš ten, kur yra užkrėstųjų. Veiksminga priemonė stabdyti epidemijos plitimą. O per televiziją meluojama, kad miesto centras atitvertas dėl gaisro. Nesibaidykite, tai ispano Álexo de la Iglesios vaidybinio filmo „Baras“ (2017) kadrai. Pas mus to greičiausiai nebus.

Ar žmones gatvėse gaudysime kaip kinai tinklais? Juk iš jų šiuo metu imame pavyzdį, perkame priemones, be to, šiuo atveju įrangos toli ieškoti nereikės – jei Algis Ramanauskas dainavo tiesą, kad kunigai katalikai bažnyčioj turi paslėpę žmonėms gaudyti tinklų. Bet šito tikriausiai irgi nesulauksime.

Juolab kad mūsų valdžia stengiasi nekelti panikos. Kita vertus, pati blaškosi. Iš pradžių sako, kad nereikia visiems dėvėti kaukių (kai nėra pirkti), paskui – kad privalu (kai atsiranda). Ji labai nori sušvelninti situaciją, todėl kalba apie plokštėjančius koronaviruso grafikus, gerėjančią statistiką. Tačiau Markas Twainas mus paakino ir jau žinome, kad yra trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika. Tad į ją nelabai verta kreipti dėmesio.

Tai patvirtina naujienų portalai. Dvi viena šalia kitos ant­raštės: apie mažėjančius viruso plitimo tempus ir apie pasiektą didžiausią užsikrėtusiųjų skaičių per dieną. Vienas straipsnis valdančiųjų užsakytas, kitas – opozicijos? Ar vienas užsakytas laisvesnės tvarkos trokštančio verslo, o kitas neužsakytas? Ar šiaip žiniasklaidai kažkas negerai? Kažkiek – tikrai, pavyzdžiui, lrytas užsikrėtė delfiškų antraščių virusu – „Trečiasis mirties nuo viruso atvejis nustatytas tik po paciento mirties“. Žinoma, egzistuoja ir gyvi numirėliai.

Absurdas ir pirmuosiuose Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose, kurie dabar rodomi internete. Spektaklio „Ten būti čia (Paūmėjimai)“ (1990) personažas pasako tiesą, kad negalima nuo gamtos stichijos apsiginti lenta. Turbūt ir nuo viruso. Bet paprastas žmogus, ypač kurio asmenybė augo su Chucku Norrisu, jaunesnio – su „Farais“, suvokia tik matomą priešą, kuriam galima duoti per snukį, ir sunku jį įtikinti, kad nematomas virusas yra priešas. Kaip ir radiacija. Pavyzdžiui, vokiečio Thorsteno Trimpopo dokumentiniame filme „Furusatas“ (2016) mergina mokosi iš tėvo tvarkyti fermą, nes, sako, kažkada reiks ją perimti, nors joje auginamiems ark­liams atsiranda keistų simptomų, jie dvesia. Veiksmas vyksta tik keliasdešimt kilometrų nuo Fukušimos elektrinės. Jaunajai ūkininkei ferma – tas pats, kaip kai kam kelionė į Italiją, už kurią jau sumokėta ir kurios niekaip negalima atsisakyti. Žinoma, tai gali būti ir nemokama kelionė į Kauną.

Iš tiesų tik norėjau pasakyti, kad pasiilgau Grybauskaitės, jos griežtos nuomonės, netgi ne griežtos, tiesiog pozicijos. Dabar po grifonu ir vienaragiu vaizdinga tuštuma ir kiauruma.

Mr. Ožekas