Elizabeth Kolbert: „Pandemijos yra dvikryptės: mes – gyvūnams, gyvūnai – mums“

× Marijus Gailius

Amerikiečių mokslo žurnalistė Elizabeth Kolbert iš arti regėjo, tyrė ir aprašė ne vieną pandemiją. Tiesa, ji stebėjo masiškai žūstančius ne homo sapiens atstovus, o šikšnosparnius, varles, koralus ir kt. Jos pastebėjimu, dabartinė žmonių populiaciją skriaudžianti pandemija yra to paties medalio pusė: tiek žmonių, tiek kitų būtybių nykimą lemia neatsargus žmogaus sąlytis su gyvūnais.

E. Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, „Baltos lankos“, 2018) pelnė Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o 2017 m. „The Guardian“ redakcija ją paskelbė geriausia visų laikų negrožinės literatūros knyga. Interviu „Literatūrai ir menui“ per nuotolinio bendravimo programėlę autorė pasakoja, kad netikra informacija apie koronavirusą, kaip ir klimato kaitą, žudo. Tik vienu atveju greitai, kitu lėčiau. Jos teigimu, didžiąsias ekologijos problemas išspręsti sudėtinga, deja, būtina.

 

Nuotrauka iš Elizabeth Kolbert asm. archyvo
Nuotrauka iš Elizabeth Kolbert asm. archyvo

 


Mano draugas gyvena girioje su 200 šikšnosparnių kaimene, įsikūrusia jo trobos palėpėje. Telefonu sakė, kad kol kas jie dar negrįžo iš Pietų. Viename „Šeštojo išnykimo“ skyriuje pati iš arti vaizduojate žmogaus bendrabūvį su šikšnosparniais. Kaip žinome, naujasis virusas greičiausiai irgi persimetė nuo šikšnosparnių.

Juk tas skyrius – apie šikšnosparnius naikinančią pandemiją. Šikšnosparnių grybelinės infekcijos genetiniai tyrimai rodo, kad ligą į JAV žmogus greičiausiai atnešė iš Europos, o dabar mokslininkai siekia atsekti, kaip gimė naujasis koronavirusas. Tasai šikšnosparnių baltos nosies sindromas, Amerikoje sukėlęs niokojančias pasekmes, vis dar juda po žemyną keldamas grėsmę ir retoms šikšnosparnių rūšims. Vadinasi, pandemijos plinta abiem kryptimis.


Mes atnešame ligas, išžudančias ištisas šikšnosparnių populiacijas. O šikšnosparniai permeta žudančią žmones ligą, tiesa, per tarpininką – skujuotį?

Tiksliai dar nežinome, kaip virusas pateko į žmonių populiaciją. Taip ar anaip, tai mes pirmiausia kėsinamės: skujuočius, kaip bene labiausiai nelegalios prekybos paveiktą žinduolį, skerste skerdžiame – Azijoje jų populiacija yra beišnykstanti.


Nepaisant Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES, Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios 2002 m. kovo 9 d., – aut. past.).

Taip, pagal šią konvenciją pervežti skujuočius visiškai nelegalu. Tačiau, kaip žinome, pasaulyje dedasi daug nelegalių dalykų. Šioji pandemija aiškiai parodė, kad Kinijos šlapturgius, kur nelegalios prekybos mastas baisus, būtina likviduoti. Manau, pandemija taip pat aiškiai parodė, kad mes negyvename nepriklausomai nuo kitų būtybių – siekdami gero ar blogo esame su jomis susieti. Tiktai mūsų pernešamos ligos nesulaukia nėmaž tiek dėmesio, kiek jų pernešamos ligos.

„Šeštasis išnykimas“ prasideda nuo istorijos apie amfibijas, kurias irgi – sutapimas ar ne – užpuola grybelis. Ir šį patogeną įvairioms varlių ir rupūžių rūšims perneša ne kas kitas, o žmogus. Dabar jis toliau laisvai plinta.


Minėtas draugas prieš pusantrų metų Lietuvoje pradėjo judėjimą prieš plyną miškų kirtimą. Judėjimas išaugo tiek, kad nuo žmogaus veiklos uždaryti ilgaamžį Punios šilą ėmė reikalauti netgi menininkai, tarp jų ypač aktyvus yra garsus teatro režisierius Gintaras Varnas. Kaip paaiškintumėte, kad valdžios ir nevyriausybininkų nesutarimai aplinkosaugos klausimais galiausiai perpildo net menininkų, humanitarų kantrybės taurę?

Neturiu atsakymo, užtat šį tą sako Gretos Thunberg fenomenas, kuri pareiškė: kas, po velnių, vyksta?! Tai turi galingą poveikį. Pradėję keistis argumentais žmonės gali ginčytis amžinai nė nepažvelgdami anapus ginčo, kol ateina kas nors iš šalies ir sako: po velnių, baikit. Tai paveiku.


Jūsų knyga paveiki. Štai Lietuvoje tik minėtoji G. Thunberg klimato kaitą iš siauro specialistų lygmens iškėlė į visuomenės akiratį. Vis dėlto ar gali tokios įtakingos knygos kaip „Šeštasis išnykimas“ ką nors pakeisti politikos lauke?

Nežinau. Pati stengiausi kalbėti kiekvienam – ne tik politikams. Tikiuosi, knyga byloja visiems žmonėms, vis dėlto politinių receptų nesiūlo. Knygoje teigiama, jog klimato kaita yra vienas iš daugybės žmogaus poveikio aplinkai aspektų, prie kurio kitos rūšys nespėja prisitaikyti. Susidoroti su šiais iššūkiais vienu metu arba tebūnie paeiliui sudėtinga, deja, būtina.


Nuolat minite žmonijos susitelkimą sprendžiant ozono sluoksnio irimą. Ar dabartinė pandemija gali būti atspirtis spręsti kitas dideles ekologines prob­lemas?

Daugelis jau brėžia klimato kaitos ir koronaviruso paraleles. Vienas procesas vyksta lėtai, kitas sparčiai, vis dėlto kuo labiau leidi abiem reiškiniams plisti, tuo sunkiau su jais susidoroti. Net sunku patikėti, kiek žmonių Amerikoje vaikosi melagienų apie koronavirusą, nors tokia informacija gali akimirksniu pražudyti. Melaginga informacija apie klimato kaitą irgi pražudys – tik daug lėčiau. Jeigu pasaulis būtų labiau koordinavęs koronavirusą, dabartinė būklė būtų geresnė: mažiau mirčių, mažiau ekonominių netekčių. Bandome neprivalgę prilaižyti jau po fakto, kuris, iš pradžių pasirodęs pragaištingas, galiausiai ir įrodys esąs pragaištingas. Daugmaž taip pat nesusitvarkome ir su klimato kaita.


Ar klimato kaitos neįveikiame, nes ji neturi apčiaupiamo galutinio poveikio?

Na, klimato kaitos pikas tarytum gali kilti – tik tuomet daugybę tūkstantmečių nebus jokio momento „po“ klimato kaitos. Taip pat ir koronaviruso pandemija gali virsti endemija, kuri lyg gripas niekada nebepasitrauks.


Esate minėjusi žaidimą skaičiais, kuris įprastai pasitelkiamas aptariamoms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane, beveik 300 p. dokumente, šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms mažinti vien transporto sektoriuje numatomos 32 politinės priemonės. Toks yra Europos Komisijos modelis – iš visur prirankioti po truputį. Kaip mums Europoje nepasiklysti tarp tiek skaičių?

Manau, žmonėms tai sunkiai įkandamas riešutas. Nors vieno sprendimo nėra, pirminis problemos šaltinis – iškastinis kuras, kurio naudojimas persmelkęs visas mūsų gyvenimo išraiškas. Netgi šiuo „Zoom“ skambučiu mudu naudojame iškastinį kurą. Nepaisant to, priėmus kai kuriuos priežastinius sprendimus, pajustume milžinišką poveikį – nors iškastinio kuro ir neatsikratytume, bent judėtume tinkama kryptimi. Žinoma, pirmiausia judintini didieji banginiai – energetikos ir transporto sektoriai. Viena vertus, reikia daug. Kita vertus, galima imtis riboto skaičiaus veiksmų – be abejonės, didžiulio masto veiksmų, vis dėto ribotų.


Pavyzdžiui, anglies mokesčio?

Manau, anglies mokestis iškart turėtų didelį poveikį – pakeistų ekonomiką ir pasuktų reikalus nauja kryptimi.


„Deutsche Welle“ dokumentikos autoriai taiko analogiškus stebėjimo būdus kaip jūs „Šeštajame išnykime“: tikrindami informaciją lenda į olas, lipa į kalnus, plaukia upėmis. Viename pasakojime apie turizmą Tailande žurnalistai vaizduoja, kaip šimtai atostogaujančių nardytojų žavioje žydroje lagūnoje mindo turtingą koralinį rifą. Kažin ar įmanoma tikėtis vienos pandemijos pasekmės, kuri būtų tarsi pasiekimas, mat planetos keliautojai liautųsi trypę natūralias buveines, – tai yra pigių avialinijų žlugimo?

Globalinio turizmo industrija dažnai pateikiama kaip suartėjimo vieniems su kitais būdas, ir aš pati, kaip ir bet kuris kitas, daug keliaudama esu prasikaltusi. Europoje prasidėjęs gėdos skraidyti judėjimas pasigėrėtinas, vis dėlto Amerikoje neskraidyti būtų sudėtinga, nes neturime padoraus geležinkelių tinklo. Iš natūralaus pasaulio perspektyvos, keliavimas oru yra labai abejotinas užsiėmimas. Todėl pigių skrydžių pabaiga pasitarnautų įvairiapusiškai – pristabdytų anglies dvideginio dauginimą, ligų plitimą, turistų lankomų vietovių griovimą.


Ši pandemija akivaizdžiai parodė: virusas skrydžiais sklinda greičiau.

Būtent. Nenumanau, kas rasis povirusinėje planetoje. Vis dėlto šioks toks atsistatymas būtų geroji šio iš principo tragiško įvykio pusė.


Gal net galimybė?

Žmonėms itin sunku persvarstyti gyvensenos ir vartojimo būdus atsirenkant tai, ko tikrai reikia. Be abejonės, ekonomikos žlugimas nėra pakankamas argumentas ir tinkamas sprendimas, vis dėlto mūsų pasirinkimai, ką atstatyti ir ką atmesti viskam pasibaigus, bus lemiami. Tiktai kažin ar išmintingi žmonės susės kartu ir nutars, ko reikia, – viskas įvyks ad hoc. Tarkim, kažin ar kas nors iš naujo įsivaizduos JAV transporto infrastruktūrą.


Kaip manote, ar migracijos rūpesčiai pietiniuose jūsų ir mūsų žemynų pasieniuose gali padėti iš naujo įsivaizduoti, kaip vieni su kitais sąveikaujame?

Susirūpinusiems pabėgėlių krize tegaliu pasakyti: ji niekada nesibaigs, nes klimato kaita vers žmones ir toliau migruoti. Juk prognozės, kad artimiausiais dešimtmečiais pajudės šimtai milijonų žmonių, jau apskaičiuotos. Dalis vietovių, kur žmonės įsikūrę tūkstančius metų, kylant jūrų lygiui, užliejant dirbamą žemę, siaučiant sausroms, taps nepakeliamos gyventi. Kaip matome, nei JAV, nei ES valdžia žmogiškai nesusitvarko su migracijos krizėmis jau dabar, todėl sunku įsivaizduoti, kad ateityje atsivers dangaus vartai.


Skujuotį, kuris galbūt pernešė virusą, juk vartoja vaistui ir maistui, ar ne? Maistui ir vaistui naudojami ir augalai, tik virusų jie neperneša. Ar galima tarti, kad mažiau mėsos – mažiau problemų?

Virusologiniu požiūriu, arti žmogaus gyvenantys gyvuliai kelia susirūpinimą – prisiminkime kad ir raupus. Epidemiologai pasakytų: gyvenimas šalia tūkstančių kiaulių ir vištų – sąlygų kam nors paplisti puoselėjimas. Zoonotinės ligos, kurios kils arba iš naminių gyvūnų, arba iš mūsų niokojamų laukinių gyvūnų, – pagrindinis ateities pandemijų šaltinis. Juk skujuotis pats nesiveržė prie žmogaus – mes užmezgėme su juo artimą sąlytį.


Mums, ištrūkusiems iš sovietinio režimo, trūko pagrindinių vakarietiškų skaitinių. Vietinis „Atviros Lietuvos fondas“ rūpinosi pamatinių visuomenės mokslų tekstų leidyba, o dokumentinių ir ekologinių knygų vertimai Lietuvoje palyginti naujas reiškinys. Neperskaitę pagrindinių knygų vis dar vejamės Vakarus. Ko reikėtų, kad Lietuva atsidurtų pasauliniame avangarde?

Kai kurios nedidelės šalys kaip Danija ir kitiems rodo pavyzdį. Kartais būti maža šalimi parankiau negu tokia didele kaip JAV, kur tiek skirtingų interesų. Juk jūsų šalyje nafta negaminama?


Naftos neišgauname, nors turime gamyklą, kuri mums nepriklauso.

Vadinasi, turite daugiau gerų galimybių išsiveržti į ateities ekonomikos ir technologijų priešakį. Švariosios technologijos yra naudingas kelias toms šalims, kur nedaug iškastinio kuro industrijos investicijų, tad jūsų padėtis būti pasauliniame avangarde palanki.


Lietuvoje taip pat vis dar neįprasta rašyti modernias reportažines, dokumentines knygas. Sakyčiau, pirmoji pagal amerikietišką, votergeitišką tradiciją parašyta knyga išėjo tik pernai – dviejų jaunų žurnalistų tyrimas apie dabartinę Lietuvos vyriausybę. Jūsų knygos sąnaudos didžiulės. Gal padrąsintumėte apie panašų darbą svajojančius žurnalistus, nuo ko reikėtų pradėti?

Taip, mano knyga buvo brangi ir rėmėsi tam tikru, jums greičiausiai neprieinamu leidybiniu modeliu. Daugybėje pasaulio kraštų, kur reportažas buvo ilgai užgniaužtas, visai šalia namų laukia daugybė svarbių istorijų, kurias reikia papasakoti. Iš dalies ir aš „Šeštąjį išnykimą“ galėjau parašyti keliaudama mašina po šalį.

Būkite kūrybiškesni. Kad ir kur būtumėte, ten yra prikaustančių istorijų, kurias galima papasakoti ir be didelio biudžeto. Kas žino, gal pamažu susikūrus reportažo leidybos infrastruktūrai kai kurios knygos taps rimtais tarptautiniais projektais.


Kaip susidorojate su karantinu?

O vargeli. Noriu pabaigti knygą, dėl kurios man būtina išvykti į dvi keliones. Dabar nežinia, kada pavyks, ir tai erzina. Tačiau visiems sąlygos vienodos, nieko nepadarysi.

Draugai