Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Galiu būti išskirtinai vikri. Įlėkti į parduotuvę, greit sugriebti viską, ko man reikia, žaibiškai skenuoti prekes savitarnos kasoje. Gerai žinau, kada ir į kokias juostas persirikiuoti kamštyje. Tobula trajektorija surinkti iš daržo salotas ir jas paruošti. Moku greitai valgyti. Persirengti per minutę. Daryti penkis darbus vienu metu ir nepalikti klaidų. Kai kuriomis dienomis nuveikiu tiek, kiek kiti per savaitę neįkąstų. Mano darbinė atmintis it beribė – viską laikau mintyje. Bet ir užmiegu tik padėjusi galvą ant pagalvės. Drabužių nelyginu. Kai lankausi baruose su vienu tualetu, gaunu komplimentų, kad apsisuku greičiau negu vyrai. Jei važiuoju dviračiu – visą laiką minu, kol visai uždūstu.  

Vieno tik nepavyksta. Atsibusti anksčiau, nei absoliučiai reikia. Ir kartais, vos laikas prasiplečia, mane pradeda stingdyti baimė. Nebežinau, ko noriu. Turborežimas išsijungia ir darbas ima braukti man prieš plauką. Širdis nukrenta ties kiekvienu nauju elektroniniu laišku. Telefono blykstelėjimu. Raibsta akyse. Nors greitai atsakau, apima panika – nespėsiu. Kažko tikrai nespėsiu. Kūnas tampa želė pavidalo. Patogiau nuolat ko nors klausytis. Žiūrėti. Pamiegoti. Arba, jei dirbu iš namų, ką nors paravėti, pagrėbti lapus. Nurimstu tik tam, kad grįžusi prie ekrano vėl pajusčiau paniką. Ir kaltę. Dabar tikrai kažko nespėsiu. Kaip tyčia, skirtingais kanalais ima blyksėti žinutės iš abiejų mano darbų. Trečią dieną neatvyksta kaminkrėtys. Visur manęs buvo daug, kai buvau vikri, dabar skęstu.

Aštrūs produktyvumo svyravimai yra mano asmeninis sunkumas. Be abejo, turintis daug bendro su nerimu, kūno signalų ignoravimu, bendrai mano istorija. Tačiau tiek mano istorija, tiek produktyvumo klausimas nėra tik asmeniniai. Jie išduoda kultūrinį kontekstą, kuriame užaugau ir kuriame gyvenu. Jame esu ne viena. Aplink vis girdžiu aimaną: „O jeigu paroje būtų keliomis valandomis daugiau.“ Ta aimana man kažkuo itin nemaloni. 

Mano atvejis nėra beviltiškas. Produktyvumo karuselę šiaip ne taip galiu sulėtinti, stabilizuoti. Ilgai sukandusi dantis priiminėju sprendimus, kurie sumažintų apsikrovimą rūpesčiais ir atsakomybėmis. Prieš keletą metų „Literatūroje ir mene“ rašiau, kad ėmiau kurti santykius su paukščiais ir užsiimu „neefektyviu laiko švaistymu“ ramstydama seną trobą. Tada mane lydėjo Jenny Odell knyga „Kaip nieko nedaryti?“ („How to do nothing?“), kurioje akcentuojamas įvietintas ryšys su tuo, kas auga ir gyvena tame pačiame biologiniame regione. Todėl šiandien mane gelbėjo miške sutikta melsvoji tauriabudė. Ir vėl skaitau J. Odell – šiemet išleistą „Laiko taupymas: atrandant gyvenimą anapus laikrodžio“ („Saving Time: Discovering a Life Beyond the Clock“). 

Jenny man patinka. Ji pasakoja lėtai ir įdeda nuotraukų, kaip skleidžiasi kaštono žiedas ar džiūsta jo lapas. Šįkart viskas sukasi apie laiką ir pervargimą. Gelia tiesiai mane. Ne tik kaip Aureliją, bet ir kaip kultūrinį reiškinį, kuris eižėja ir trupa, nes yra gyvas. Pervargimas čia ne tiek simptomas, kiek pasipriešinimo ženklas. Pirmiausia – laikrodžiui.

Knygoje, remiantis įvairiais autoriais, pirmiausia ir aprašomas būtent chronologinis laikas, matuojamas vienodos trukmės intervalais. 24 valandos, iš kurių 6–8 turėtų būti skirtos miegui. Laikas, per kurį kurjeriai pristato užsakymą į jūsų namus. Kepykla iškepa duoną. Biuro darbuotojai užpildo lenteles. Minutės, visiškai atsietos nuo konteksto. Nuo darbuotojo nugaros skausmo. Nuo nerimo dėl neišėjusių į mokyklą sloguojančių vaikų. Nuo saulėtos dienos. Nuo užsimezgusio pokalbio. Nuo bet kokio individualumo. 

Toks standartizuotas laikas patogus verslui. Vieną pavežėją lengva pakeisti kitu. Įdarbinti naują klientų aptarnavimo specialistą. Nuolatinėje kaitoje filtruojant tuos, kurie pasiruošę dirbti daugiau, greičiau, nepatogiau. Svarbiausia laikrodžio žaidimo taisyklė – nuolatinis augimas. Vis didėjantis efektyvumas. Į viršų kylančios kreivės. Išnaudojimas. Ne viena įspūdingų pažadų knyga apie laiko valdymą grįsta principu: turėsi daugiau laiko tuomet, kai rasi, kas dirbs už tave.

Kadaise skaitmenizacija žadėjo mus išlaisvinti. Tačiau automatizuoti tapo ne tik procesai, bet ir žmonės. Dalis mūsų jau dirbame vejami programėlių, „leidžiančių“ atlikti užduotis vis greičiau. Tokios technologijos gali reguliuoti net ir tai, kiek laiko sugaiš prekes pristatantis asmuo, kol užsisegs saugos diržą įsėdęs į automobilį. Bausmė už per ilgą žvalgymąsi pro langą bus neapčiuopiama, bet reali. Negana to, dirbant darbą, kurio valandinio efektyvumo dar niekas nekontroliuoja, imamės šios užduoties pačios ir patys. Čia ir esu aš, varoma įsivaizduojamo laikmačio. Ne veltui sakoma: susiraskit darbą, kurį mėgstat. Vadinasi, įjunkit vidinį variklį, urzgiantį nuolatiniu tobulėjimu. Maitinkit save iliuzija, kad neturit kūno su visais jo ribotumais. 

Laikrodžiu grįsta laiko samprata jau seniai įsismelkusi ne tik į darbinį, bet ir į visą mūsų gyvenimą tarsi vienintelė egzistuojanti. Sugebame puikiai ignoruoti šiuolaikinę fiziką, tyrinėjančią keistą ir netvarkingą laiko tėkmę. Užtat perkame indaploves ir vengiame pokalbių su kaimynais, kad sutaupytume laiko. Kankinamės dėl veltui praleisto laiko eilėje. Brangaus laiko, iššvaistyto ruošiant maistą. Net savo poilsio laiką pripildome efektyvumo. Nedykinėjame. Gyvename sveikiau, nes norime išlošti daugiau laiko. Ir vis tiek jo lieka per mažai. Jis slysta iš rankų net ir savaitgaliais, per atostogas, klimpsta neramiose mintyse.

Supratimas apie laiko problemą, kurį pateikia Jenny, galbūt nėra naujas. Apie tai pasakojama daugybėje tinklalaidžių ir dokumentinių filmų. Apie tai kalbamės su draugais. Lygiai kaip ir apie klimato krizę. Ar bet kokią kitą pragaištį. Sustodami tik tada, kai tampa per tamsu galvoje, kad tęstume. Visgi šios knygos stiprybė – ne tiek pateikiama informacija, kiek prieiga. Neskubus išeičių ieškojimas, nesigriebiant jokių aiškių sprendimų, kurie galėtų lengvai mus išgelbėti. Tačiau kartu ir labai svarbus nevilties atsisakymo veiksmas. 

Išties vien jau sąmoningas laiko, kaip galinčio egzistuoti anapus laikrodžio ar šalia laikrodžio, atradimas mažina neviltį. Lygiai kaip supratimas, kad ne žmonija naikina žemę, o tam tikri žmonės ir žmonių grupės. Arba tai, kad mums negresia visuotinė apokalipsė, nes nemažai visuomenių savo apokalipsę jau yra patyrusios. Beje, tokių, kurios, iki kolonizatoriams pastatant bokštą su laikrodžiu, gyveno turėdamos savitas laiko sampratas. Daug glaudžiau siejančios jį su procesais ir santykiais, įskaitant ir santykį su gamta.

Taigi, kiek laiko trunka prisijaukinti katę? Obuoliui prinokti ant šakos? Gedėti patyrus netektį? Atsigauti palūžus? Užauginti vaiką? Jenny, ieškodama metaforų, kalba apie lavą, kuri veržiasi į visas puses, persiskverbdama ir persiklodama su anksčiau iš ugnikalnio išsiveržusiais sluoksniais. Laiką, kuris niekada negrįžta į tą patį tašką, neša kismą iš vienos būsenos į kitą. Medžio laiką ir laiką žmogaus, kuris negali užtikrinti, kad rytoj atsikels iš lovos, nes nežino, ar leis jo ar jos savijauta. Vėlgi tas pats kūniško ribotumo leitmotyvas. Liga ar negalia kartais pajėgia sulėtinti laiką efektyviau nei brangiausi saviugdos kursai. Paradoksaliai suteikti naujų prasmių žmogaus egzistavimui. Kita vertus, atstūmimo, prievartos ir kitos trauminės patirtys neleidžia dairytis aplink ir patirti laiko kitaip.

Nepaisant visko, man rodos, gyvename bręstančio sąmoningumo laikais. Skundžiamės pervargimu, nes galim atpažinti savo išsekimą. Ieškome diagnozių pavadinimų, nes jau užčiuopiame sieloje stūksančius akmenis. Dažnai girdžiu kalbant, kad visiems reikėtų turėti po psichologą. Išties asmeninė psichoterapija gali būt be galo svarbi ir reikalinga. Tačiau tai nebus ir negali būti visuotinis sprendimas, ypač sąlygoms, kuriomis gyvename, nesikeičiant. Tų sąlygų keitimas ne tik sau, tam tikras aktyvizmas yra neišvengiama atsigavimo dalis. Taip pat ir atsigavimo nuo pervargimo. Norėčiau, kad jį lydėtų dar ir pasikartojantis sapnas, kuriame Jenny pasakoja, kad laiką galima pasėti kaip pupą ir stebėti, kaip jis auga ir šakojasi. Atsibudus vis tektų keistom akim dairytis aplinkui.

O šiaip atėjo ruduo. Katė jau grįžta nakčiai namo, jaukiai įsitaiso ant sofos. Prijaukinta. 

 

 

 

Aurelija Auškalnytė, įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.