Monikos Požerskytės nuotrauka

 

Tai kam rinkėjui reikia politikų?

Priminsiu klausimą, kurį politikams ir rinkėjams iškėlė mokslininkai ir kurį aptarėme pirmame šio ciklo tekste. Tada nagrinėjome, ar egzistuoja logiškai neprieštaringas atsakymas į klausimą, kuri politika – diržų veržimosi ar skolinimosi iš tarptautinių institucijų – yra geresnis būdas įveikti ekonominę krizę.

Per 2008–2012 m. krizę visos tarptautinės organizacijos – TVF, Europos Komisija ar Europos centrinis bankas (vadinamoji troika) krizę reikalavo įveikti, taikant taupymo politikos priemones, kurių galutinis tikslas – valstybės biudžeto deficito mažinimas.¹

Diskutuota buvo apie daug ką. Kaip tą taupymo politiką vykdyti? Kaip ją parduoti rinkėjams, kad šie mažiau nerimautų? Kiek ir kokias išlaidas mažinti? Kiek ir kokius mokesčius didinti ir / ar kokia proporcija taikyti šių priemonių derinius (vadinamoji biudžeto konsolidacija)?

Diskutuota ir apie tai, kokia tokios politikos esmė ir jos tikslas. Buvo aiškinama, kad taupymas rodo, jog valstybė laikosi fiskalinės (biudžeto) drausmės, mažina atotrūkį tarp išlaidų ir pajamų ir taip tarptautinių skolintojų bei kredito reitingo agentūrų akyse kuria patikimo skolininko įvaizdį.

Teigiamas taupymo politikos turinys sietas su prielaida, kad biudžeto deficito mažinimas skatina privačias investicijas: valstybei taupant, esą auga privataus sektoriaus pasitikėjimas, jis daugiau investuoja, kuriama naujos darbo vietos ir šalies BVP. Vis dėlto... pastarosios recesijos padariniai, kaip dabar aišku, buvo ne visai tokie, kokių tikėjosi ir dalis ekonomistų, ir tarptautiniai investuotojai: priešingai, sumažėjus vyriausybės išlaidoms susitraukė darbo vietų skaičius viešajame ir / ar privačiame sektoriuose, ir tai pagimdė kitas – neretai dar baisesnes – pasekmes.

Padidėję mokesčiai sumažino namų ūkių disponuojamas pajamas, ir tai, kaip teigta daugelyje ekonomikos vadovėlių ir minėta aukščiau, mažino jų vartojimą ir taupymą. Kadangi tiek namų, tiek vyriausybės išlaidos yra sudėtinės BVP dalys, tai sumažėjusios šios išlaidos galiausiai didina šalies skolos naštą, matuojamą skolos santykiu su BVP.

Maža to, paprastai, kai ekonomika veikia įprastu režimu, trumpalaikis jos skatinimas didinant valstybės skolą, gali padidinti palūkanų normas ir pabranginti privataus sektoriaus skolinimąsi, vadinasi, sumažėja privačios investicijos ir menksta ekonomikos augimas. Tačiau tais atvejais, kai ekonomikos augimas stagnuoja, net deficitiniu finansavimu (skolinimusi) paremtas ekonomikos skatinimas gali būti pajėgus padidinti užimtumą ir gamybą.

Neatsitiktinai, kai vis aiškesni tiek ekonominiai, tiek (ypač pastaruoju metu) ir socialiniai bei politiniai panašios diržų veržimosi politikos padariniai – didėjantis ir nesuvaldomas nedarbas, auganti valstybės skolos našta, didėjanti nelygybė, grėsmingai plintantis politinis neapibrėžtumas (prisiminkime „Brexitą“ ar aštrų 2016 m. JAV prezidento rinkimų foną) – panaši taupymo politika vis dažniau kritikuojama net pačių jos iniciatorių – TVF² ar ECB.

Vis dėlto, kad ir kaip vertintum, diržų veržimosi politika negali būti nei geresnis, nei blogesnis būdas ekonominei krizei įveikti nei skolinimasis iš tarptautinių organizacijų, nes tai yra tas pats.

Kartoju: skolinimasis iš tarptautinių organizacijų reiškia diržų veržimosi politiką, ir tai, tarkime, buvo gerai matoma Latvijoje, kuri 2009 m. iš tarptautinių institucijų pasiskolino pigiau nei Lietuva, kuri skolinosi privačiame sektoriuje, bet taupymo politika Latvijoje buvo daug griežtesnė – ir mokesčiai padidėjo daugiau, ir biudžeto išlaidos susitraukė labiau.

Kai turi palyginti 2 ir 2 ir jau esi baigęs pirmą klasę, žinai, kad vienintelis galima atsakymas – „lygu“. Tad, atsakydama į racionalaus rinkėjo anketą, renkuosi šeštą, nesuformuluotą atsakymą: klausimas nemokšiškas, jį uždavę žmonės arba nesuvokia net ekonomikos pradžiamokslio, arba tingėjo klausimą deramai formuluoti, o Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas bei „Transparency International“ Lietuvos skyrius, kurie, kaip teigiama, šį projektą įgyvendina, tiesiog negerbia nei mokslo, nei politikos, nei mąsto išties racionaliai.

Vis dėlto blogiausia šioje istorijoje tikrai ne tai, kad klausimus uždavė žmonės, menkai išmanantys net elementarią ekonomikos teoriją. Blogiausia, kad atsakę į visus klausimus rinkėjai tikrai nesugebės aptikti tokio politiko, kuris galiausiai galėtų atstovauti jų interesams: nutylėta pernelyg daug.

Taupymo politika versus ekonomikos skatinimas

Ar šioje srityje galimas prasmę turintis klausimas? Taip. Kalbant apie diržų veržimąsi, esminė dilema aiški jau beveik 90 metų ir formuluojama taip: „Diržų veržimosi politika yra geresnis būdas ekonominei krizei įveikti negu deficitinis ekonomikos skatinimas.“ Pasirinkimo esmė labai bendrais bruožais nesudėtinga.

Kaip minėta, metafora „diržų veržimasis“ (profesionalių ekonomistų vadinama taupymo politika) reiškia valstybės biudžeto deficito mažinimą ar net panaikinimą didinant biudžeto pajamas ir / ar smarkiai mažinant išlaidas, kai ekonomika traukiasi. Kalbant profesionaliau, taupymo politika – tai sąmoningos defliacijos forma, kai mažinant atlyginimus, kainas ir viešąsias išlaidas atkuriamas ekonomikos konkurencingumas ir ji vėl pradeda veikti įprastu režimu.

Vis dėlto ir dabar klausimas, kodėl kuklesnės valstybės išlaidos turėtų auginti ekonomiką, neturi vienareikšmio atsakymo. Panašios viešųjų išlaidų mažinimo politikos šalininkai turi parengę du atsakymus: primityvesnį bei mokslingesnį. Pirmuoju atveju aiškinama, kad vyriausybės išlaidos išstumia privataus sektoriaus investicijas, tad jeigu kurioje nors srityje tų išlaidų sumažės, tai atsivers naujų galimybių privačiai iniciatyvai, kita vertus, mažėjant bendrai mokesčių naštai (valstybės išlaidos traukiasi!) verslas turi daugiau laisvų lėšų, kurias gali paleisti į darbą.

Išplėtota atsakymo versija remiasi prielaida, kad mažesni valstybės įsipareigojimai didina investuotojų, kreditorių ir namų ūkių pasitikėjimą. Žinodami, jog valstybės finansai tvarkomi skaidriai, o tai, manoma, yra stabilios ekonominės politikos dalis, visi minėti ekonomikos lauko žaidėjai tikisi, kad ekonomikos augimas atsinaujins, tad galima tikėtis ir naujo pajamų srautų. Tokių lūkesčių vedami namų ūkiai daugiau skolinasi, verslas investuoja, bankai skolina ir... prasideda nauja graži augančios ekonomikos era. Taip taupymas esą pagimdo augimą.

Kaip tokią politiką vertina oponentai?

Jie sako, kad krizės laikotarpiu sumažinus viešąsias išlaidas, tuo pat metu mažėja ir vartotojų galimybės išlaidauti, tad... ekonomikos augimas, priešingai nei tikėtasi, tik mažėja. Mažėjant ekonomikos augimui, biudžeto pajamos mažėja ir menksta jos galimybės išsimokėti skolas. Pradeda augti valstybės skola, šalies kreditorių tikėjimas, kad jie laiku atgaus savo pinigus ir palūkanas, mažėja. Akivaizdu, jie už tai bausdami skolina tik brangiau ir brangiau. Vyriausybei nebelieka jokios kitos išeities, tik dar labiau mažinti savo išlaidas dabar jau vien tam, kad laiku įvykdytų įsipareigojimus. Panašus pražūtingas užburtas ratas buvo stebimas, tarkime, Graikijoje ir Airijoje.

Kokia tokios agresyvios taupymo politikos alternatyva? Gal pasirodys keistoka, bet alternatyvų ne taip jau ir mažai, ir jas sieja keli bendri dalykai. Pirma, atmetama idėja, kad biudžeto deficitą būtina suvaldyti per kiek įmanoma trumpesnį laiką, mat teigiama, jog ilgainiui pats ekonomikos augimas lems, kad biudžeto deficitas trauksis, o valstybės skola, palyginus su BVP, mažės. Kodėl? Ekonomikai atsigaunant vis mažiau lėšų teks įvairioms socialinėms išmokoms, o mokesčių pajamos augs. Taigi dabar kalba nuo vyriausybės išlaidų mažinimo ir / ar mokesčių didinimo, kurie, manoma, netiesiogiai per pasitikėjimą išaugins ekonomiką, pasisuka kita kryptimi – tiesioginio ekonomikos skatinimo link.

Kad ir kaip būtų, alternatyva esti tikrai ne ten, kur jos ieško vadinamojo racionalaus rinkėjo pagalbininkas. O dabar grįžkime prie mus dominančio klausimo: tai kam rinkėjui reikia politikų? Ir ką išties jam verta žinoti bandant apsispręsti, kam atiduoti savo balsą.

Galite paklausti, kodėl prisimenu tokias senas istorijas. Atsakymas peršasi savaime. Tikrai gėdingas TSPMI mokslininkų pasiūlymas politikams atsakyti į neatsakomą klausimą (beje, dauguma atsakė, kartu iš esmės sau pasirašydami intelektualinį nuosprendį) rodo gilesnius kultūrinius dalykus nei kokių vienų rinkimų sėkmė ar nesėk­mė. Aptarta istorija kalba ir apie tragišką Lietuvos politikos bei ekonomikos mokslo situaciją. Kadangi neatsirado nė vieno žurnalisto, kuris būtų sugebėjęs pamatyti šiuos gilius vidinius prieštaravimus, taip pat turime tragišką situaciją rimtos politinės žurnalistikos baruose. Kita vertus, anketoje klausimų buvo dar 29, ir absoliuti jų dauguma buvo tokio pat intelektualinio seklumo ar net svyravo ant absurdo ribos. Ir anketa sulaukė ne pamatuotos kritikos, o atsakymų. Bet tai jau istorija apie kultūros nuosmukį.

1 Pastaraisiais mėnesiais krizėms spręsti siūlomų priemonių logika iš esmės kinta, ir vis aiškiau pripažįstami pražūtingi ankstesnės politikos padariniai.
2 2016 m. vasarą TVF Nepriklausomas kontrolės biuras aštriai įvertino nevienareikšmį fondo politinį vaidmenį per Graikijos, Airijos ir Portugalijos skolų krizę ir konstatavo, kad TVF aukščiausio rango darbuotojai priėmė daug neteisingų sprendimų, beatodairiškai rėmė euro projektą, nepaisė artėjančios krizės įspėjamųjų ženklų ir ignoravo vieną esminių valiutų teorijos principų. Buvo pripažinta, kad techninė rizikos vertinimo analizė turėjo politinę potekstę. Žr.: www.ieo–imf.org/ieo/pages/CompletedEvaluation267.aspx.