Aušra Maldeikienė. Pyktis man tinka

 Aušra Maldeikienė. Pyktis man tinka

 

Yra knygų, kurios supurto. Jos it vaikiškas kaleidoskopas, kurio spalvoti stikleliai susideda į kaskart kitokį, margą, bet stebėtinai nuosekliai pasikartojantį vaizdą. Tokia 2020-ųjų knyga man tapo Sorayos Chemaly „Pyktis jai tinka“. Apie ką knyga? Apie tai, kad moterys išties turi dėl ko pykti. Ir apie tai, kaip, prisidengus tradicija ir šeima, atimama jų teisė spręsti ir gyventi.

Ei, garbingi vyrai, kada paskutinį kartą buvote apdovanoti klimakterinio diedo epitetu? Aš klimakterine boba pirmąkart buvau pavadinta prieš 23 metus, kai save tikrai garbingu laikęs rimtos naujienų agentūros mandagus ir taktiškas (kaip be to...) redaktorius pasipiktino mano sprendimu pirmenybę naujienų sraute skirti ne savaitinei automobilių pirkimo apžvalgai, o dienos biržos naujienoms. Nuo tada toks komplimentas lydi nuolat, net dabar, kai tas fiziologinis gyvenimo tarpas jau kadais baigėsi.

O kada, vyrai, buvote pavadinti nedapistais? Nedapista turgaus boba mane nuolat tituluoja vyrai ir moterys tiek mano veidaknygės paskyroje, tiek komentuodami visuose įmanomuose žiniasklaidos puslapiuose.

Kai vieno aukšto ir gražaus krepšininko žmonos, užklojusios mano vietą lėktuve savo rankinėmis, drįsau paprašyti leisti atsisėsti (dėl vėžio gydymo kojos nelabai laikė), jos vyras taip pasiuto, kad net 4 kartus garsiai lėktuve rėkė: „Nedapista boba, kurią išrinko Pašilaičių pašalpiniai.“ Neišlaikiau. Sunervino ne tas seksualinis veiksmas, kurio stygių puikiai regi visokio plauko komentatoriai, kiek panieka politikai.

Komiška, bet politiniu idiotu pavadintas anas krepšininkas isteriškai rėkė, kad jį pažeminau jo vaikų akivaizdoje. Kai savo vaikų akivaizdoje jiems į močiutes tinkančią moterį jis vadino nedapista, jo vaikai mokėsi tinkamo moterų statymo į vietą. Tegul nuo vaikystės žino, kam skirtos bobos.

Šią diskusiją girdėjęs garbus profesorius tesugebėjo išspausti: „Stengiausi negirdėti.“

 

Kaip socialiniai vaidmenys virsta biologiniais

Pastaruoju metu posocialistinėse valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje) labai agresyviai kovojama su vadinamaisiais socialiniais lyčių vaidmenimis. Tiesa, bet kokio bandymo aiškintis, o apie ką konkrečiai kalbame, kai vartojame sąvoką socialiniai lyčių vaidmenys (angl. gender), oponentai nenori. Jie tiesiog a priori žino, kad socialiniai vaidmenys reiškia galimybę rinktis lyties tapatybę, o tai yra blogis, pakertantis garbingą tradicinę šeimą ir kažin kokiu mistiniu būdu dauginantis aniems neįtinkančių grupių žmones.

Vis dėlto imsiu ir pakartosiu klausimą. O kas išties mūsų, moterų ir vyrų, gyvenime yra nulemta biologijos, o kas – socialiai sukonstruota? Ir ką išties saugome, kai kovojame su sąvokomis? Esu moteris ir tikrai žinau, kad geriausia Dievo dovana už mano lytį – galimybė net porą kartų po 9 mėnesius savyje jausti bręstančius sūnus. Palaima – tegul ir skausminga – buvo juos gimdyti. Tikrai malonu glausti prie krūtinės ir žinoti, kad tavo pienas padeda vaikams augti. Bet čia biologija ir baigiasi. Visa kita – jau socialiai sukonstruoti vaidmenys.

Vaiko priežiūra, net jei visuomenė įpratusi, kad tuo iki darželio ar ilgiau užsiima moteris, visiškai įveikiama bet kuriam protiškai įgaliam vyrui. Tai įrodo ir vis didesnis procentas vyrų europiečių, ypač Skandinavijos šalyse, kurie prižiūri savo kūdikius ir mažylius. Lietuvoje taip pat vis daugiau vyrų, kurie išeina vadinamųjų tėvystės atostogų.

Mano jaunystėje buvo tradicija (tikiuosi ne ją dabar saugo visokio plauko tradicinių vertybių gynėjai), kad moterys gimdo labai jaunos, o paskui vaikutį augina tuo pačiu metu studijuodamos ir dirbdamos. Esu nuėjusį tą kelią, kaip ir daugybė mano kartos moterų. Ir džiaugiuosi, kad dabar jau turime kitokią socialinę konstrukciją, kuri pamažu tėvystei vis labiau įgalina ir vyrus, o moterims suteikia galimybę ilgiau pasidžiaugti savo mažyliais.

Išskirtinis socialinis lyties konstruktas yra ir vogčia moterims primetama neįgaliųjų ar senatvės bėdų kamuojamų šeimos narių priežiūra. Vadinamojoje tradicinėje visuomenėje vyrų rūpestis monetarizuojamas, taip jiems suteikiant teisę išsisukti nuo emociškai labai sunkaus kasdienio monotoniško slaugymo ar globojimo.

O moterims, ciniškai aiškinant, kad jos iš prigimties ir dėl biologijos švelnesnės ir nuolankesnės, paliekamas kasdienis, dažnai ne tik itin sunkus fiziškai, bet dar labiau emociškai sekinantis rūpestis ir globa. Taip metų metais globodamos neįgalius vaikus ar tėvus, jos esą tiesiog realizuoja tradicines moters prievoles.

Realiame gyvenime tokia moterų ir vyrų rūpesčio kitais skirtis, nors ją ir bandoma grįsti biologija, pasirodo kaip neapmokamas moterų darbas. Ir nereikia didelio proto suprasti, kad slaugymas, rūpestis ir pagalba silpnam šeimos nariui yra ne biologinė paskirtis, o socialinis konstruktas. Tiesiog visuomenė patogiai, daug nesvarstydama stumiama priimti, kad vaikų globa, tėvų karšinimas ir bet kokia kita emociškai sekinanti veikla yra moterų darbas.

Socialinis konstruktas yra ir visuomenės bandymas kiekvienai močiutei – nori ji to ar ne – įpiršti anūkų priežiūrą. Socialinis konstruktas yra ir nuolatinis seksualinis moterų objektyvizavimas kone kiekvienoje gyvenimo srityje. Toks pat ne biologijos, o tik sutarimo nulemtas dalykas yra ir patronuojantis visuomenės santykis su moterimis (rečiau vyrais), kurie dėl vienų ar kitų priežasčių gyvena vieni.

Per pastaruosius metus girdėjau daug „draugiškų“ skatinimų (net iš žurnalistų televizijos laidoje!), neva dabar, kai „taip išgražėjot“, susirasti vyrą. Nė vienas iš šių „geradarių“, vadovaudamasis tais pačiais visuomenės konstruktais, nė karto nesuabejojo, ar mandagus toks patarimas. O ir kam abejoti, juk tradicinių socialinių konstruktų pasaulyje net blogiausias vyras šalia moterį kilsteli į vienišosioms esą nepasiekiamas tikrųjų vertybių erdves.

Reprodukcinio teisingumo stygius, kai moteriai visuomenė primeta prievolę gimdyti ir auginti irgi yra šalutinis socialinės normos padarinys. Beje, ar girdėjote, kad ta visuomenė verstų vyrą auginti, o ne vien paremti pinigais jo pamestą kūdikį? Galima tęsti ir tęsti.

 

Vyriškumas sukurtas iš moterų pažeidžiamumo

Minėtos knygos originalus pavadinimas ilgesnis: „Pyktis jai tinka: moterų pykčio jėga“. Toks man patinka labiau. Pyktis – pradžioje tegul ir pyktis, kad esi nuolat verčiama objektu, įrankiu, pyktis, kad esi persekiojama, nes tiesiog neatitinki kažkieno lūkesčių, – gali gydyti.

Jau vaikystėje mergaitės mokomos būti geros, o berniukai – drąsūs ir aktyvūs. Savaime ši skirtis nesukelia didelės bėdos, svarbu tik sutarti dėl minėtų dorybių turinio. Ir vėl koją gali kišti semantika.

Gera mergaitė mokoma būti maloni, kalbėti švelniai, džiaugtis globėjišku vyro elgesiu. Gera mergaitė negali pykti (pyksta tik turgaus bobos, ar ne?). Tiesa, mergaitė gali romantiškai liūdėti, tad jau mažutė ji išmoksta savo pykti slėpti liūdesio kauke. Jei moterį užvaldo pyktis ir (ar) neteisybės jausmas, jai leidžiama kur nors vonioje paraudoti. Bet raudoti gera moteris turi tyliai, kitaip gali trikdyti kitų šeimos narių emocinę ramybę, o tai yra netinkama ir šiukštu neleistina.

Gera moteris, jei ir nesidžiaugia globėjišku vyro elgesiu, to niekada neparodo. Ji privalo nereaguoti net tada, kai tas esą kiekvienos moters taip trokštamas (kas kada klausė?) riteriškas vyro elgesys virsta palankiu geranorišku seksizmu. Moteris mokoma priimti paramą, kartu jai užmetant atsakomybę už kitų jausmus. Blogiausia, kad nuolatinis bandymas atitikti kitų lūkesčius, kuris formuoja moters pasaulį, pamažu pakerta laisvę ir galimybes.

Pyktis moteriai tinka. Tiesa, suvoktas pyktis, leidžiantis ir parodyti savo jausmus, ir pareikalauti pagalbos, kai nebėra jėgų (tiksliau – iki tol, kol tos jėgos išseks). Pyktis tinka moterims, kurios save gerbia, tad nematydamos adekvataus partnerio su bet kokiu nesitaiksto.

Kaip man gaila Lietuvos vyrų, kurie esą taip nukankinti, kad vargšams belieka tik žudytis, čia neraudosiu. Palieku vyrams patiems spręsti savo bėdas ir patariu: jeigu save gerbia, tegul liaujasi savo tingėjimą mokytis, dirbti, negebėjimą prisitaikyti ciniškai užversti ant moterų galvų kaip kaltę.

Ilgas, kartais sunkus gyvenimas pamažu išmokė adekvačiai priimti savo jausmus, supykus nevaidinti liūdinčios princesės. Viešojoje erdvėje esu tiek spardyta, kad išmokau nejausti, o mėlynes paversti paska­ta kovoti už kitus.

Mano profesija suteikia privilegiją būti visokių mačo ir jiems pataikaujančių moterų bokso kriauše. Manęs tas vaidmuo negąsdina. Pyktis man – normali žmogaus reakcija į neteisybę. „Pravertos moterų burnos ir jų aukštesni balsai jau nuo neatmenamų laikų laikomi beprotybės, pavojaus, chaoso ir žlugimo požymiais“, – rašo S. Chemaly. Belieka pažadėti, kad mano burna bus praverta, kol būsiu gyva, o mano aukštas balsas skelbs pavojų ir žlugimą visiems moteris naikinančių tradicijų apologetams.

Draugai