Eugenijus Ališanka. Pradžioje buvo knyga

Eugenijus Ališanka. Pradžioje buvo knyga
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Kai skaitysite šį tekstą, Lietuva švęs Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šia proga žurnalistai, įvairaus plauko knygiai sveikins vienas kitą, valdžios žmonės – visą Lietuvą. Dauguma internetinių leidinių įdės žinutę, nurašytą iš „Wikipedios“ – ką čia kasmet nauja pasakysi. Kai kuriuose internetiniuose burbuluose pokšės virtualūs šampano buteliai. Na, gal ir nebus taip linksma kaip per Jonines, bet vis proga prisiminti, kad esame lietuviais gimę.

Prieš 117 metų carinė valdžia panaikino draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, išskyrus kirilika parašytas maldaknyges ir elementorius. Buvo uždarytos visos nevalstybinės mokyklos, uždraustas mokymas lietuvių kalba. Tie draudimai galiojo 40 metų. Tiek metų žydai klajojo po dykumą, kol pasiekė Pažadėtąją žemę. 40 metų lietuviai priešinosi, leido knygas, suklestėjo kontrabandinis knygnešių verslas, vaikai buvo mokomi slaptose mokyklėlėse, užsienyje pradėta leisti periodinė spauda, kūrėsi nelegalios organizacijos. Stiprėjant pasipriešinimui caras Nikolajus II neatlaikė spaudimo ir draudimą galiausiai panaikino. Taigi iš tiesų švenčiame pergalę prieš rusifikaciją, pagaliau – prieš Rusiją.

Bet ar daug turime kitokių švenčių? 1918-ųjų vasario 16-ąją dieną mes po daugiau kaip 100 metų ištrūkome iš Rusijos imperijos; 1991 m. kovo 11-ąją nutraukėme penkis dešimtmečius trukusią okupaciją. Liūdnesnės dienos: birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minime tragiškąsias tremties metines, o rugpjūčio 23-iąją, Juodojo kaspino dieną, prisimename pragaištingąjį Molotovo–Ribbentropo paktą, atidavusį mus į Rusijos gniaužtus. O kur dar Vėliavos, Laisvės gynėjų dienos. Mažne visos svarbiausios kalendoriaus dienos vienaip ar kitaip susijusios su Rusija ar Sovietų Sąjunga. Trauminė istorija, palikusi pėdsakus ir tautos sąmonėje, ir asmeninėje atmintyje.

Kita vertus, nebėra dienos, kuri nebūtų kieno nors diena, – štai vien gegužės mėnesį randu Pasaulinę tuno dieną, Tarptautinę akušerių dieną, Tarptautinę dieną be dietų, Tulpių žydėjimo dieną, Vandentvarkos darbuotojų dieną ir dešimtis kitų, tarp jų ir tokias įprastines, kaip Tarptautinę darbininkų dieną ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. O taip norėtųsi, kad būtų kokia niekam nepriklausanti diena, tiksliau, priklausanti visiems. Tokia kaip šiandien, kai rašau šį tekstą, – švysteli saulė, praūžia vėjo gūsis, pliūpteli lietus ir vėl diena kaip diena.

Bet ir šiandien (kai rašau šį tekstą) ji kažkam priklauso. Pasirodo – Knygos ir autorių teisių diena. O tokią dieną negaliu neprisiminti vienos knygos. Praėjusiais metais išverčiau J. K. Row­ling pasaką vaikams „Ikabogas“. Smagi knyga, vaizduojanti europietišką karalystę Gausybės Ragą, kurioje yra keturi miestai. Kiekvienas jų savaip garsus: vienas kepa skaniausius pasaulyje pyragaičius, kitas gamina geriausius sūrius, trečias – mėsos gaminius, o ketvirtasis garsėja gardžiausiais vynais. Tad knygoje netrūksta vaizdų su vynu, taurę pakelia ir teigiami veikėjai, blogieji net prisigeria. Žodžiu, veik archetipinis europietiškos civilizacijos paveikslas. Bet leidykla, perskaičiusi vertimą, išsigąsta Verygos įpirštų įstatymų ir ryžtasi knygą apipjaustyti. Rašytojos agentai stebisi tokiu elgesiu, bet galiausiai sutinka, kad žodis „vynas“ dingtų iš knygos, jiems, matyt, svarbiau ne išsaugoti autorinį tekstą, bet išleisti knygą. Atsisakau imti skalpelį į rankas (kaip, beje, ir rašyti savo pavardę knygoje), tai padaro kažkoks anonimas. Ir štai kokie vaizdeliai atsiranda:

„Traukdamas tolyn per likusią dienos dalį pasiekdavai granitinį miestą Džerobaumą, garsėjantį vynuogių gėrimais. Apie Džerobaumo orą sklandė gandai, kad ten gali apsvaigti vien vaikščiodamas miesto gatvėmis. Skaniausi vynuogių gėrimai ėjo iš rankų į rankas už tūkstančių tūkstančius auksinių monetų, o Džerobaumo pirkliai buvo vieni turtingiausių karalystės žmonių.“ „Kuo daugiau vaikų ji sukišdavo į savo apgriuvusią pašiūrę, tuo dažniau pirkdavo pigių vynuogių sulčių ir nežinia kodėl labiausiai jas mėgo prarūgusias.“ „Spjūvinys didumą nakties prasėdėjo ant kibiro, o Pliaukšius, per neapsižiūrėjimą prisigėręs rūgtelėjusių vynuogių sulčių, irgi beveik visą naktį praleido bloguodamas prie kito kibiro kampe.“

Knyga sužalojama, bet tai ne leidyklos kaltė, – teisininkai aiškina, kad Verygos bausmės leidykla kitaip neišvengs, o knygą leisti reikia, nes ji yra pasaulinio projekto dalis.

Verygos nebėra, o įstatymas liko. Gal šiandien, Knygos ir autorių teisių dieną, vertėtų pagalvoti, kur mes einame? Ar spaudą atgavome tam, kad po 117 metų sudarkytomis knygomis davatkiškai dangstytume vaikų akis? Kad prisidengdami pedagogika ar įvairaus plauko politkorektiškumais atsidurtume iškreiptų veidrodžių karalystėje?  

Pradžioje buvo žodis. Ir tai mes sužinojome iš vieno veikalo, kurio autoriai apipjaustydavo vaikus, bet ne knygas.

Draugai