Monikos Požerskytės nuotrauka

 

 

Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentą“ skaičiau plaukiodama 30 metų prisiminimų, apmąstymų, vertinimų ir pervertinimų lauke. Taip knygos skaitymas virto dar viena subjektyvia tiek knygos, tiek jos autoriaus, tiek savo gyvenimo peržvalga.

Neprisimenu tos 1990-ųjų balandžio dienos, kai pirmąkart susitikau su Redaktoriumi. Prisimenu iš karto po to buvusią pirmąją darbo dieną vos prieš kelis mėnesius naują vardą gavusiame „Lietuvos ryte“. Mane pakvietė rašyti apie ekonomiką – nueinančią sovietinę ir gimstančią naują.

Redaktorius drąsiai (manyčiau, beatodairiškai) pasitikėjo ir iš karto išsiuntė į Aukščiausiąją Tarybą pasakoti apie naujos valstybės, jos įstatymų ir institucijų gimimą. Palydėjo paprastai: „Popiet atnešk tekstą, reikia rytojaus numeriui.“ Žmogui, kuris nė dienos nedirbo karštligiškoje dienoraščio aplinkoje, niekada nesimokė žurnalistikos ir iki tol bibliotekų tyloje rašė tik akademinius tekstus, toks paliepimas buvo tolygus nurodymui pernakt sunešioti geležines kurpaites. Šiaip ar taip, darbą įveikiau ir nuo tos dienos Redaktorius tapo mano didvyriu.

Visada jam būsiu dėkinga ir kad pasitikėjo, ir kad – dabar tai akivaizdu – pasuko mano gyvenimą ta linkme, apie kurią iki tol niekada jokia forma net nebuvau susimąsčiusi. Tada prieš 31 metus gimė aistra rašyti taip, kad suprastų kiekvienas.

Tik Redaktoriaus dėka aiškiai suvokiau: pretenzingas akademinis rašymas, kurį tuomet jau buvau gerai įvaldžiusi, nors ir leidžia mėgautis siauro tokių pat snobų ratelio pagarba ar net pavydu, bet neturi esminio dalyko. Modernūs akademiniai tekstai negydo žmonių sielų, o aš visad troškau mokytis ir padėti mokytis kitiems. Žurnalistika, kasdien leidžianti dalintis mintimis, patirtimis ir jausmais, pasakoja kitiems apie laiką ir juos, ir taip įprasmina rašančiojo gyvenimą.

Tie pora metų, kai dirbau „Lietuvos ryte“, buvo tikrai labai šaunūs, išskirtiniai net šiaip įvykių kupiname mano gyvenime. Pirmi tekstai. Pirmos žurnalistikos studijos Londone „Reuters“ naujienų agentūroje. Pirmos žurnalistinės komandiruotės į Lat­viją, Estiją ir Rusiją. Pirmos dienos naujienų apžvalgos, įvilktos į orų prognozės apdarus. Pirmas piketas už langų, kai garsaus laisvės kovotojo atsivestos megztosios beretės už lango azartiškai sakė „Maldeikienė kgbistė“. Dabar juokinga, o tada buvo ašarų upeliai ir Redaktoriaus bandymai paaiškinti, jog normalu, kad nesi priimtinas visiems.

Svarbiausia, Redaktorius niekada nekvestionavo mano teisės rašyti, kaip matau, ir tiesiog azartiškai palaikė naują atgimstančią Lietuvą.

Žurnalistika nuo tada liko mano didžiausia gyvenimo meile, ir net vėliau, dirbdama dėstytoja, mokytoja ar politike, išlikau kasdienybės raštininke. Už tai mintyse dažnai dėkoju savo pirmajam Redaktoriui.

Esu dėkinga Redaktoriui ir už pirmą cinizmo ar pragmatizmo (kas galėtų tiksliai pasverti?) pamoką. Kai pavakare kavinėje Totorių gatvėje jis man paliepė į rytojaus laikraščio pirmąjį puslapį parašyti ką nors gėdingo apie tuometį miesto merą ir mano šeimos bičiulį, buvau sukrėsta. Situaciją Redaktorius paaiškino labai paprastai: meras remdamasis kažkokiais teisiniais aktais nesutinka redakcijai perduoti pastato Gedimino prospekte, tad mes turime jam parodyti, kas čia valdo. Žinoma, nieko nerašiau. Po savaitės svarstymų parašiau prašymą atleisti iš darbo ir išėjau į niekur. Taigi Redaktoriaus prisiminimų knyga, kurios ambicingas pavadinimas leido tikėtis viso gyvenimo peržvalgos, iš karto tapo laukiama naujiena.

„Prisimenu, 1999-ųjų reklamos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius“ (p. 152), – džiaugiasi Redaktorius. Širdį glosto ir tikėjimas, jog „Lietuvos rytas“ vis dar išlaiko patikimo informacijos skleidėjo statusą“ (p. 150). Kita vertus, ieškant patvirtinimo šioms ganėtinai subjektyvioms viltims, Redaktorius priverstas pripažinti buvęs naivus: „Manėme, kad ateis žmonės ginti spaudos laisvės, o pasirodo, niekam tai nerūpėjo“ (p. 285).

Esminis klausimas, kas lemia tokį „bauginantį“ visuomenės pasitraukimą, pakimba ore. Logiška atogrąža savęsp lieka paraštėse. Asmeninių vertybių ir principų peržvalgą keičia bandymas įvertinti objektyvumo žurnalistikoje ribas. Atsakydamas į klausimą, „žurnalistas turi sakyti kuo objektyvesnę tiesą ar dėstyti savo nuomonę“, Redaktorius sprendimą permeta žurnalistui. Jis pripažįsta šio teisę rašyti „faktus siejant su asmeniniu (...) požiūriu“, tačiau iš čia plaukianti išvada, jog pažeidus minėtą principą „žurnalistika praranda visuomenės pasitikėjimą ir turi lenktis valdžiai, kad išgyventų“ (p. 149), mažų mažiausiai nesuprantama. Ir jau tikrai tokia išvada iš esmės kertasi su pažadu tapti visomis visų mintimis.

Pažadui kalbėti visų vardu prieštarauja ir nuolat aptariamas tų, kurie įdomūs Redaktoriui, ratas. Jis pabrėžtinai siauras – įtakingi politikai ir verslo viršūnėlės. Tiesa, santykis su šiomis grupėmis skirtingas.

Pripažinus, jog „politikų ir žurnalistų priešprieša savaime užprogramuota“, pasirenkamas itin banalus sankirtos paaiškinimas. „Politikai turi pirmiausia sakyti „taip“, nes ištartas „ne“ iš karto bus sutiktas priešiškai. (...) Priešinga mūsų, žurnalistų, priedermė. Mes pirmiausia turime sakyti „ne“ ir ieškoti, kas gali slypėti po išoriniu gražių pažadų fasadu, nuolat klausti kodėl“ (p. 212), – dėsto Redaktorius, vėliau pats šią deklaruojamą loginę konstrukciją paneigdamas.

Klasikinis tokio prieštaringo mąstymo pavyzdys „Testamente“, pavyzdžiui, yra „Snoro“ įtakos dienraščiui vertinimas. Interviu, kuris „Lietuvos ryte“ pasirodė iš karto po „Snoro“ banko veiklos sustabdymo, atsakydamas į klausimą, ar tuometinis banko akcininkas „Snoras media“ nebandė daryti įtakos redaktoriams ir žurnalistams, Redaktorius tai griežtai paneigia. „Akcininkai buvo korektiški – jie nesikišo į dienraščio turinį, – sako jis ir priduria: – Lygiai taip pat mūsų reakcija neturėjo jokio intereso gilintis į „Snoro“ veiklą“ (p. 242).

Merkantiliniai interesai ir finansinė injekcija privertė „Lietuvos rytą“ ir jo Redaktorių užsimerkti prieš faktus, kurie tuo metu buvo žinomi kiekvienam bent šiek tiek susipažinusiam su Lietuvos bankų sektoriaus padėtimi. Faktai, kad jau 10 dešimtmečio pabaigoje „Snoras“ dirbo perteklinės rizikos zonoje, o vėliau atvirai išnaudojo visuomenės finansinį neišmanymą, nutylėti, nes taip buvo naudinga. Kita vertus, o gal tokį elgesį lėmė faktas, kad Redaktoriui, pasirinkusiam verslo tarpininko vaidmenį tiesiog trūko laiko, noro ir žinių aiškintis realią situaciją?

Skaitant knygą, nuolat persekioja Redaktoriaus kančia, pagimdyta nemalonaus susidūrimo su STT dėl vadinamosios prekybos poveikiu. Teismas klausimą, kaip žinia, išsprendė Redaktoriaus naudai, vis dėlto būtent knygos tekstas sukelia daugybę abejonių, ar tikrai ši keistoka, ant įstatymo ribos balansuojanti veikla nebus tai, kas Redaktoriaus galvoje ir atsiveria kaip jo veik­los esminis momentas.

„Draugystė su gerai žinomais įtakingais asmenimis žurnalistui yra vertingas informacijos šaltinis, – svarsto Redaktorius ir priduria: – sudėtingais konfliktiniais atvejais tik kontaktai su įtakingais politikais gali padėti atlaikyti valdžios spaudimą“ (p. 160). Konkrečių tokių konfliktinių situacijų, kai politikai padėjo „atlaikyti spaudimą“ (tekste nepatikslinta, kieno) knygoje galima užčiuopti. Vis dėlto gerokai daugiau etinių klausimų kelia užmokestis už tokį „spaudimo“ eliminavimą.

Statybas, pasak Redaktoriaus, mėgstantis premjeras Algirdas Brazauskas suvedamas su statybų bendrovių vadovais. Kitas premjeras Algirdas Butkevičius pristatomas įtakingiausiems šalies verslininkams, kad „iš pirmų lūpų sužinotų apie tikrąją verslo padėtį ir lėtines jo ligas“ (p. 217). Aptariama įtaka Sauliui Skverneliui, pagiriant, jog „prasidėjus koronaviruso sukeltai krizei, premjeras pasielgė skirtingai nei jo pirmtakai: nemažino pensijų, atlyginimų valdininkams ir pareigūnams, nevykdė naktinės mokesčių reformos, o nutarė piniginėmis išmokomis padėti verslui išsaugoti darbo vietas“ (p. 221). Skaitant nejauku, nes kyla klausimas, ar tikrai Redaktorius nežino, kokia buvo Lietuvos finansinė padėtis 2009 m., kai dar nepriklausėme euro zonai, ir kokias milžiniškas finansines intervencijas iš ES dabar gauna Lietuva?

Faktą, kad, norėdamas mušti, lazdą rasi, rodo ir nuolat neigiamame kontekste pristatomos Dalios Grybauskaitės pavyzdys. Atrodo, ji nesutiko pasinaudoti Redaktoriaus tarpininkavimo paslaugomis, tad negalėjo tikėtis ir to, kad jos veiklą dienraštis aprašys taip, kaip žada – objektyviai.

Vis dėlto bene keisčiausia „Testamento“ dalis – atvirai ir net savotiškai išdidžiai deklaruojamas visuomenės apgaudinėjimas, kai be skrupulų meluojama kuriant politinių veikėjų mitus.

Redaktorius drąsiai prisipažįsta „supažindinęs politikus su Guoga, tuo nenuspėjamu veikėju“ (p. 273): „...jis parėmė „Lietuvos ryto“ krepšinio klubą, o aš padėjau sukurti jo, nepriklausomo, kūrybingo, patriotiško veikėjo, įvaizdį“ (p. 274).

Dar daugiau. Didžiausio Lietuvos laikraščio redaktorius be jokios gėdos aiškina, talkinęs Antanui Guogai „sprendžiant kai kurias problemas – pavyzdžiui, supažindinau su VMI vadovu, kad jį pakonsultuotų, kai rengėsi kandidatuoti į EP, bet jautė, kad gali atsirasti bėdų dėl mokesčių“ (p. 274). Nesigėdijama pripažinti net fakto, kad dabar A. Guoga demaskuojamas, nes nederamai atsiliepė apie Redaktorių.

Panaši praktika nebuvo atsitiktinė, ir tai patvirtina atviri grasinimai politikams, linkusiems „pasipūtėliškai atsiriboti nuo ryšių su visuomene gijas savo rankose laikančios žiniasklaidos. Paprastai tai jiems nesibaigia geruoju“ (p. 222).

Redaktoriaus knygos pavadinimas ambicingas. Vis dėlto viltys, jog tai mąstančio ir drąsaus žmogaus svarstymai apie savo gyvenimą, skaitant žlunga. Deramai neredaguotas „Testamentas“ pamažu virsta raudomis, kaip jie (Vytautas Landsbergis, D. Grybauskaitė, politikai, ypač konservatoriai, STT – sąrašas ilgas) skriaudė visų laikų geriausią redaktorių ir jo draugus.

Nesuvaldytas chaotiškas tekstas – pasikartojimai, emocijų perteklius, vidiniai prieštaravimai – nuvylė. Ypač širdį raižė nuolat išlendantis išimtinai prastas etinių dilemų sprendimas, intelektualinės perspektyvos stoka keičiama įtakos siekiu bei atvirai merkantiliniais interesais. Anapus knygos (o gal ir mąstymo?) liko ir geopolitinių bei vidinių politinių įtampų tektonika, galiausiai lemianti kiekvienos tautos ir valstybės kelią, tad neišvengiamai formuojanti ambicingo nacionalinio dienraščio turinį.