Spalio horoskopai ir rugsėjo parodų apžvalga
Šis pasakojimas tikrai ne vaikams, iškart privalau įspėti. Tai nepaprastai sudėtingas be galo rimtos profesinės literatūros pavyzdys, skirtas ir suvokiamas tik elitiniam mokslininkų, tiksliau, meno teorijos specialistų ratui. Tad tęskime, kolegos. Milžino žingsniais pirmyn besiraunantis dailėtyros mokslas neseniai atskleidė pribloškiantį faktą. Netikėtai atrasta, kad musmirės iš tiesų visai nenuodingos, tai tebuvo mitas. Taigi nesikuklinkite, kolegos, mėgaukitės šiais taškuotais skanėstais tiek, kiek telpa, kaip tik dabar užderėjo nemenkas jų derlius. Kimškit nesivaržydami, visiems išeis į sveikatą. Naujienos niekam per daug neskleiskite, nes norinčiųjų vaišintis tikrai atsiras per daug.
Kol mes šauniame draugų būrelyje smagiai sau rupšnojome rudens gėrybes, iš mano skaitytojų tarpo neseniai išbraukti vaikučiai uzurpavo visą viršutinę galerijos „Kairė–dešinė“ ekspozicijų salę (Tomos Šlimaitės paroda „Nežemiški vaikai“ veiks iki spalio 5 d.).
Prisipažinsiu, tokia pernelyg graudulinga, už širdies griebianti tema menuose man niekuomet neatrodė ypač įkvepianti. Tačiau parodos autorė netikėtai pasirodė turinti puikų spalvos ir kompozicijos jausmą. Autorine technika sudėstytos koliažus primenančios kompozicijos iš senų, sovietmetį menančių vaikų nuotraukų tikrai primena visokius nuo laiko patamsėjusius agitacinio meno artefaktus anų laikų įstaigose. Tiesa, šis dviprasmiškas laikotarpis čia traktuojamas kone lyg prarastasis rojus, žavus kosminis peizažas, jauki retro aplinka stilingoms mažylių fotografijoms. Rodos, ir skausmo nebuvo, kaip teigia visiems žinoma nuotaikinga meliodija.
Aišku, kai kuriems rimtiems dėdėms derėtų apsilankyti šioje parodoje ir iš jos šio to pasimokyti. Tarkim, kad ir sostinės merui. Beje, slapčia puoselėju sumanymą šį žavingą valstybės vyriškį kokiu nors stebuklingu būdu įkišti į Guinnesso rekordų knygą. Užregistruočiau kaip visų laikų plačiausių pažiūrų Lietuvos politiką (o gal siauriausių, jau pati susimaišiau). Visi, kuo nors nepatogūs, kiek sudėtingesni mūsų istorijos laikotarpiai (kitokių beveik ir nebuvo) jam atrodo su visam išbrauktini iš valstybės istorijos. Neblogai būtų ta proga jį šita knyga ir prislėgus, galvoju, juk turėtų būti stora. Ant viršaus dar užridenti porą trejetą Petro Cvirkos paminklų bei mažiausiai 24 generolo Vėtros atminimo lentas (taupyti neverta, vis tiek kas nors sudaužys).
O aptariamos parodos autorė iš minėtojo pono galėtų pasimokyti šiek tiek piktybiškumo, ne tik nežemiškojo sovietmečio, bet ir pasirinktos temos atžvilgiu. Parako ir profesinių sugebėjimų, kaip sakiau, jai netrūksta. Tai nebūtų tiesioginis smurtas prieš vaikus, jeigu baiminamasi šito. Nuotraukose vaizduojami vaikučiai, manau, senų seniausiai užaugo.
Nors ir šiaip jų visokių būna, ne vien angeliukų, pasakysiu aš jums. Meškos vaikutis, man atrodo, kemša musmires net pasičepsėdamas, o ir priklydusius turistus mielai doroja. Skruzdėdos vaikai ėda spyglius, pavyzdžiui. Nors ne, jie maitinasi skruzdėmis, pats pavadinimas sako. O iš spyglių gaminamas menas (Lino Blažiūno paroda „Spygliaraštis“ galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks iki spalio 5 d.).
Manau, šioje parodoje puikiai išlaikytas balansas tarp dabar madingo savotiško formalizmo ir sveiko, ekologiško gyvenimo būdo. Beje, maniau, kad spygliai tikri, pasirodo, ne, autoriaus išraižyti ant stiklo. Neapsisprendžiu, gerai tai ar blogai, bet faktas – įspūdinga. Man išvis labiausiai patinka tas piešinys netikrais spygliais ant stiklo, vienu metu vaizduojantis ir stiklo skilimą, ir sveikutėlius tiksliai atkurtus spyglius. Parodoje demonstruojama ir pušies spyglio rentgeno nuotrauka, jei kas nėra šitokios matęs. Autorius preciziškai smulkmeniškas ir kruopštus iki neįmanomybės. Tačiau šiais laikais, kai gamtos ištekliai mažų mažiausiai nėra ypač tausojami, jo požiūris ne tik maniakiškai tikslus, bet ir piktybiškai teisingas.
„Vartuose“ irgi dominuoja senas geras formalizmas, gal tik ne toks ekologiškai susipratęs (Dominyko Sidorovo paroda „Metonimija“ veiks iki spalio 11 d.). Vietomis pereinantis net į jaukiai kaupikišką estetiką. Jaunas geras formalizmas, gal derėtų sakyti, nes dabar meno jaunimas šią man kartais ne visai suprantamą stilistiką labai pamėgęs. O gal visa tai vadinama kaip nors kitaip, ką aš žinau. Tačiau jaunas autorius sprendžia gana sudėtingas, visai nevaikiškas problemas. Tarkim, kaip nutildyti gerokai per garsiai Morzės abėcėle tarškiantį seną čiužinį, kiek nutriušusį, bet labai simpatišką. Taip pat padeda šiam sėkmingai integruotis į šiuolaikinio meno sistemą, o laisvalaikiu moko kalbėti ne tokia triukšminga ir užknisančia tapybos kalba.
Gretimoje salėje kita jauna tapytoja demonstruoja, kaip kasdien mus be gailesčio užplūstančius vaizdus paversti dar labiau neįskaitomais ir jau visai visai niekam nereikalingais (Gabrielės Adomaitytės paroda „Dokumentinis tikslumas“ veiks iki spalio 11 d.). Na, nebent tik precizišką šiuolaikinę tapybą mėgstantiems parodos lankytojams.
Kai sutinki krokodilo vaikutį, grįžkime prie ankstesnės, mano nuomone, dar neišsisėmusios diskusijos, ar mažą Sosnovskio barščio atžalėlę (beje, visiškai nepretenzingi, beveik priežiūros nereikalaujantys mažyliai), labai smagu nebūna. Jei vaikutis vienturtis, tai dar pusė bėdos. Tačiau jei visas tokio tipo vaikų darželis, tuomet darosi išties nebejauku.
Panašus jausmas apėmė parodoje „Šiukšlynas sąvartynas“, neseniai veikusioje Šv. Jono gatvės galerijoje. Tai ko gero neprestižiškiausia Vilniaus galerija (kaip toj senoj „Carlsbergo“ reklamoj), taigi dislokacijos pasirinkimas tikrai taiklus. Tačiau pati paroda šūdina kaip reta. Čia, žinoma, juokauju, bet Vidas Simanavičius šikpopierio išnaudojo tiek, kad užtektų visam „Geležinio vilko“ pėstininkų batalionui nusišluostyti užpakalius. Paskui visa tai dar ir išeksponavo ant sienų.
Daugelis čia dalyvaujančių autorių, kaip supratau, yra buvę Redo Diržio auklėtiniai, tad paroda nėra ir negali būti neerzinanti. Žinoma, gerąja prasme, tai tikrai dantyti jaunuoliai. Tiesa, kartais kiek užkliūva ir dėl kuratoriaus (tas pats Vidas) visai nenumatytų priežasčių. Kiek kiša koją jau minėtas jaunas geras formalizmas, kuris šiuo atveju šiek tiek ne į temą. Norėjau pasakyti: kai kurie darbai kokybiški, tačiau šiai parodai kiek per sausi ir per daug formalūs. Beje, nežinau, kaip Redo moksleiviai dabar sutaria su buvusiu savo tėtuku, bet minėto autoriaus darbų leitmotyvas labai ryškus.
Manau, parodą galima iškoduoti ir kaip žinutę senukui Vilniui ir jo meno sistemai. Žinutė naivoka, bet tuo ir žavinga. Nusišikt ant jūsų tam Vilniui, vaikučiai, net labiau negu jums ant jo. Jis senas senutėlis, nukaršęs ir beveik visiškai apkurtęs. Rėk nerėkęs į ausį – jokios naudos. Čia lyg vidury kemsyno pradėtum dėstyti savo tiesas kuopelei jaukiai į vandenį pirsnojančių varlyčių. Arba, dar blogiau, bandytum diskutuoti su zombiu, ne ta koja išlipusiu iš lovos. Sakytum, gal tu, Gediminai (vardas parinktas atsitiktinai), vienąkart nusipraustum, tu baisiai smirdi. Gal bent marškinius pasikeistum su trauzais, ar dantis išsivalyti teiktumeisi?
Fu, Gediminai, ką čia dabar sugalvojai, kandžiotis tai jau visai nemandagu...
Mažiau reikia ėsti tų musmirių, paskui prirašau, ko nereikia. Nors nuo jų ir visai neblogų minčių kyla, ne vien haliucinacijos. Turiu net verslo planą susigalvojusi. Tarkim, kodėl nieks nesiima padirbinėti Čiurlionio paveikslų? Jų rinkoje nėra daug, paklausa tikrai atsirastų, o ir mokėtų tikriausiai nemažai. Nutapyti paveikslą nėra taip sudėtinga, kaip atrodo, tai žino kiekvienas save gerbiantis menotyrininkas. Tik parašą padirbti sunku. Sukurpti tikrovišką Čiurlionio autografą reikia tiesiog mazochistinio užsidegimo.
Mantui Kazakevičiui mazochistinio užsidegimo šiek tiek pritrūko, dar grįžtu prie aptariamos parodos. Eksponuojamas toks atseit šiukšlių prikrautas maišas gal kiek per tiesmukai susisieja su parodos pavadinimu. Iš vienos didingiausių visų laikų Alytaus meno scenos megažvaigždžių (sakau beveik be ironijos) senelis Gediminas (bent pabaigoje neapšaukime nabašninku), manau, tikėjosi šiek tiek daugiau. Didingi barokiškai suglamžyti Aušros Jasiukevičiūtės popiergalių tumulai, man atrodo, labiau tinka ir prie pavadinimo, ir prie Vilniaus leitmotyvo, ir net prie senovinio galerijos interjero. Be abejo, paroda tikrai įspūdinga ir labai išsiskirianti iš dabartinio sukomercialėjusio meno konteksto.Parašas ant mano netikro Čiurlionio irgi išėjo visai neblogas, beje. Įtikinamas toks, ne veltui visą mėnesį prie žibalinės lempos su didinamuoju stiklu raičiau. Didelis, riebus, papuoštas tautiniais ornamentais. Net dailiomis musmirėmis ir rūtos šakelėmis dėl visa ko apipintas.
O štai horoskopų sudaryti nespėjau. Tačiau Svarstyklės vis tiek yra nenustygstantys vietoje Zodiako vaikučiai. Jiems ką nors rimta dėstyti beviltiška, nes pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis. Todėl net neverta aušinti burnos su tiksliausiomis Lietuvoje bei užsienyje prognozėmis. Kaip sakoma, barstyti kiaulėms perlų. Geriau iš pradžių greit pasveikinkim Lietuvos avangardo tėtuką Redą su gimtadieniu, paskui iškart bėgam valgyti smėlio torto, papuošto pušų spygliais ir kankorėžiais. Dar yra šviežio musmirių kompoto, kaip tik vakar viriau.
P. S. O Mikalojus Konstantinas šaiposi į ūsą ir perduoda, kad savo paveikslų niekuomet nepasirašinėdavo (laiku atsirado, *****).