Viename interviu aktorius Julius Paškevičius pasakojo, kad kartą grįžęs po daugiadienių atsidarė dar vieną butelį. Jo žmona, išvarginta vyro gėrimo, tepasakė: „Ką tu čia dabar švęsi?“. Julių ši frazė taip paveikė, jog šešerius metus nevartojo alkoholio.

Tai išgirdęs susimąsčiau: ar tie penki žmonos žodžiai, parašyti, pavyzdžiui, ant šaldytuvo ar servetėlės, numestos ant stalo, irgi turėtų tokį pat poveikį? Jeigu ne, ar egzistuoja šriftas, skyrybos ženklai, atspindintys Juliaus žmonos emocijas?

Manau, neegzistuoja. Užrašyti šie penki žodžiai yra benamės natos: be penklinės, be dinamikos ir be instrumento. Jie yra tabletės nuo skausmo formulė, bet kai skauda galvą, išgeriame tabletę, o ne skaitome formulę.

Kasdien girdime frazes ir istorijas, kurios yra unikalios ne tik dėl turinio, bet ir dėl tarmės, balso tembro, emocijos, ritmo ir, žinoma, kūno kalbos. Dalies tų istorijų neįmanoma užrašyti, maža to, bandydami tai padaryti, didelę jų dalį prarandame, lyg užsienyje keistume valiutą sau labai nepalankiu kursu.

Telefone, dingus kontaktams, nesvarbu, kokia prasta balso žinutės kokybė, frazės „Labas, ką veiki?“ visiškai užtektų identifikuoti draugo balsui. Tačiau gavę tokį SMS, niekaip neatspėtume, kas mums parašė. Šnekamosios kalbos unikalumo ieškoti nereikia – jį reikia pastebėti ir brandinti. O kartais žmonės, paaukoję visą gyvenimą rašymui, taip ir miršta neradę unikalios rašto kalbos.

Nacionalinis diktantas – iš vienos pusės, graži rašytinės kalbos iniciatyva, iš kitos – nelabai kuo skiriasi nuo karaokės, kurioje žmonės kuo tiksliau bando atkartoti kitų atlikėjų dainas. Taip, norint gerai padainuoti karaokę, būtina lavinti balsą, klausą, ritmo pojūtį. Tačiau tobulai atlikta karaokės daina paslepia ją dainuojantį žmogų. Taip lyg dirbtiniam intelektui padedant atsirastų dar viena originalo kopija.

Kaip alternatyva Nacionaliniam diktantui galėtų atsirasti konkursas „Kalbų kalbelė“. Jo tikslas – sudarant saugią erdvę pasisakyti, puoselėti žmonių balso (visomis prasmėmis), o kartu ir lietuvių kalbos unikalumą.

Nereikėtų jokių aprangos, balso pastatymo, stovėsenos reikalavimų ar blogiau – nuorodų į kalbos taisykles. Kalbos taisykles reikėtų pamiršti lygiai kaip per tikybos pamokas reikia pamiršti, kas girdėta per biologijos pamokas.

Užtenka kuo daugiau pavyzdžių, su kuriais mokiniai galėtų tapatintis, ir formų, kuriose jie galėtų kepti savo istorijas. Nors už pavyzdžius ir formas daug svarbiau yra žinutė, kad kiekvienas žmogus turi unikalų balsą, kuris lyg upė nuolat pildosi tiek kalnų gaiva, tiek miesto nuotekomis.

Net šūkį sugalvojau: sakytinė kalba – pigiausias būdas linksmintis.