Kaskart, kai surengiamos planinės diskusijos apie kultūrininkų vietą mūsų valstybės rūme, etatiniai kalbėtojai iš aukštųjų ministerijų bei svarbiųjų departamentų gražbyliauja, esą menininkai – patys brangiausi žemčiūgai, puošiantys gražiausias menes. Žodžiai žodžiais, bet juk visi suprantame, kad taip nėra. Taikliausiai menžmogių būtį pernykščiame interviu Nacionalinei Martyno Mažvydo bib­liotekai (publikavo bernardinai.lt; www.bernardinai.lt/rasytojas–v–papievis–mes–turime–tik–miskus–ir–patys–save–prota–moksla–kultura) nusakė Valdas Papievis, kad mes esame kaip dilgėlės, kaip balandos, pienės ir visa kita neišvaizdi, bet ekosistemai naudinga augalija, kuri patvoriuose dygsta niekieno nepasėta. Mūsų nei reguliariai laistyti nereikia, nei tręšti, nei dirvų purenti – visada iš kažkur atsiranda, kas rašo, kuria. Nesvarbu – ar okupacijos, ar rašto draudimas, – dilgėlės lenda iš žemės.

Net jei aplink neliktų nei daržų, nei sodų, dilgėlės vis viena atkakliai lįstų iš žemės. Be sėjomainų plano, be kultivavimo, be visų kitų strategijų. Kultūrininkai žino: kad ir kas nutiktų – nuo nieko tai nepriklauso, dilgėlės patvoriuose žydės. Ir tie, kurie tarsi turėtų rūpintis menininkų statusais, gerai žino, kad nebūtina persistengti, dilgėlių ir taip rasis kasmet. Ir mes numanome, kad apie mūsų užsispyrimą sprendimų priėmėjai viską žino, todėl seniai jokių plačiai anonsuotų proveržių nebesitikime.

Praėjusių 3 dešimtmečių Lietuvos kultūros strategiją galima sutraukti į formulę – puoselėti nebūtina, vis viena kultūra kažkaip gyvuos.

Pastaraisiais metais radosi valios ir užmojų eksportuoti aukštąją kultūrą į artimąją provinciją (artimąją, nes visa mūsų provincija – už vienos ar poros valandų kelio nuo Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos). Matematiškai ir marksistiškai viskas gražu: menas – liaudžiai. Regionuose daugėja už ES lėšas restauruotų kultūros namų, centrų, bibliotekų. Tačiau nuolat vyksta meno suvokėjų nutekėjimas į didmiesčius, labiausiai – į Vilnių. Jei vaikas prie meno, po abitūros – tik į miestą, kol depresija neįsimetė. Vienas kitas, žinoma, lieka arba grįžta. Taip, jų negalima pamiršti ir palikti patamsiuose. Bet prieš perkeliant dėmesį į nuskriaustuosius regionus derėtų palyginti sostinės infrastruktūrą su regionine.

Palyginkime bibliotekų tinklą. Tarkim, tipiškai regioniškame Šilalės rajone (su 22 000 gyventojų) miestelio cent­rinė biblioteka turi 23 filialus. Vadinasi, 1 bibliotekai tenka maždaug 900 gyventojų, biblioteką rasi – į kurią pusę bevažiuotum – kas 5 km. Vilniaus Senamiesčio seniūnijoje gyventojų panašiai – apie 22 000. Užupio gale bibliotekos nebėra, panaikinta. Kaip ir viešoji biblioteka Gedimino prospekto pradžioje. Jei ryte vaiką pats vesčiau į darželį, patogu būtų užsukti į šalia esančią Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteką, bet ji lankytojus kaži kodėl priima tik nuo 11 val., tektų grįžti namo pamiegoti dar porą valandų. Arba bandyti prasmukti į Vilniaus universiteto bib­lioteką, nors, patyriau, nemėgsta jie prašalaičių. Į VU geriau neiti. Yra pakrašty tokia Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, tarsi ir tebeturiu negaliojantį skaitytojo bilietą. Mokslai būtų dar nieko, bet akademinis statusas kelia nerimą. Baisoka: gali išrišti, kad nesiruošiu tapti akademiku, tik šiaip knygas skaitinėju. Prospekto gale yra Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Bet ji faktiškai jau net ne Senamiestyje; ir atstumas – tarsi į kitą kaimą eiti. Vis dėlto tenka pripažinti: Senamiestyje šiek tiek bibliotekų esama, palankiai susiklosčius aplinkybėms, net eiliniams skaitytojams galima į jas retsykiais prasmukti.

Gerokai keisčiau lygintis su regionų bibliotekų tankiu, pavyzdžiui, Žirmūnams. Kiek man žinoma, ten 44 000 gyventojų tenka 1 biblioteka. Daugybėje kitų Vilniaus gyvenamųjų rajonų su 30 000–40 000 gyventojų irgi tenka po 1 biblioteką. Gal tiek gana, nes didumos vilniečių gausios asmeninės bibliotekos. O gal viskas taip yra todėl, kad tie rajonai – miegamieji, skirti gerai išsimiegoti, o ne knygas naktimis skaityti. Juolab – darbo valandomis.

Gali būti, kad Vilniuje viešosios bibliotekos po renovacijų pritaikytos aptarnauti tūkstantinius lankytojų srautus, nereikia mėnesių mėnesiais laukti nei Sabaliauskaitės, nei kitų populiarių nuotykių bei meilės romanų. Vis dėlto sostinėje juste juntamas viešųjų erdvių stygius – atmetus nacionalines, akademines, apskrities įstaigas, pamatytume, koks skurdus Vilniaus bibliotekų žemėlapis. Ne tik bibliotekų, bet ir koncertų salių, (kino) teatrų. Gerokai daugiau sferų, kurios Vilniuje per 3 dešimtmečius nuskurdo, sunkiau būtų rasti, kurios sritys ar kvartalai užsiaugino pridėtinių kultūrinių erdvių. Viską naujųjų laikų kultūros istorijos dešimtmečiais vainikuoja Algirdo Brazausko potvarkis meno darbuotojų rūmus su visu šunparkiu prigriebti iš menininkų ir prezidentūrą įrengti, vietoj rūmų menininkams neskiriant nieko.

Bet, tarkim, dabar ėmus teigti, kad labiausiai investicijų reikalinga kultūros infrastruktūra Vilniuje, jei kas ir supras, tai nepalaikys. Nes sprendimas būtų nepopuliarus. Nepopuliarus, vadinasi, reikalingas.

2009-aisias Vilnius buvo tapęs Europos kultūros sostine (po Artūro Zuoko vadovavimo miestui ir pasiruošimo), o šventėms pasibaigus, apsižiūrėta, kad – kitaip nei susiklostė kituose Europos miestuose – jokios naujos infrastruktūros kultūrai neatsirado. Greit Europos kultūrine sostine taps Kaunas. Rezultatai parodys, ar Visvaldas Matijošaitis geresnis už A. Zuoką bent per nago juodymą. Dar po gero dešimtmečio šią laimę burtai lems Klaipėdai, jei iki tol jos neužpustys juodosios dulkės iš biriųjų krovinių terminalo.

Ilgai buvau naivus ir – pagal savo introvertines išgales – kovojau už kultūrines erdves Vilniuje. Turbūt veltui. O kai atsidurdavau literatūrinių tarybų ir komisijų komandose, pirmiausia kaip užsikirtusi plokštelė zyzdavau, kad būtina užprenumeruoti regionų bibliotekoms kultūrinę spaudą (vietoj kiršinamosios žiniasklaidos), kad metas pagaliau lygiuotis į estus skiriant lėšų bibliotekų fondams įsigyti naujų leidinių. Galbūt nuolatinis tokių paprastų tiesų kartojimas nėra beprasmis ir dėl to būtini pokyčiai prasidės ne po 65, o po 59 metų. Vis dėlto esama dalykų, kurie mano užsidegimą kovoti dėl kultūrinės regionų gerovės gerokai prigesino. Pirmiausia – iki kaulo įsiėdęs mažųjų miestelių žmonių susitaikymas: kaip yra, taip ir gerai; ką gavom, tą ir turim; kiek skyrė, tiek ir panaudojom. Ir panašiai. Neteko girdėti, kad bibliotekų darbuotojai reikštų nepasitenkinimą, protestuotų dėl skurdžių fondų, dėl to, kad nepakanka lėšų padoriai spaudai užsiprenumeruoti. Tarsi kažkas Vilniuje turėtų susiprasti. Pakovoti už juos, per langą į ministeriją įlipti. Neteko girdėti, kad kur nors provincijoje piktintųsi, kad pas juos gastrolių atveža vien muilinus vulgarius teatriukus, trečiarūšius estradininkus. Kur šiuolaikinis teatras, muzika? Nėra, nes niekas tokių neprašo.

Kai rasis politinė ir finansinė valia kultūriniu gėriu dalintis su regionais, ar pakankamai bus išgyvenusios kultūros apmirusiuose didmiesčiuose? Ir ar aukštoji kultūra pajėgi užkamšyti išsilavinimo spragas? Dabartinė mūsų švietimo sistema nebeužtikrina nei matematinio, nei kultūrinio raštingumo. Teksto suvokimo lygis – ir abiturientų, ir apskritai visuomenės – nepatenkinamas. Tarsi turėtų visu smarkumu veikti mokytojo profesijos įprestižinimo programa. Bet negirdėti. Nežinia, kas ruošia mokytojus. Be susipratusių mokytojų reikalai geryn neis. Burtažodžiai nepadės, jei nėra valios keistis. Nuo neatmenamų laikų muzika, dailė ir bet koks meninis ugdymas daugelyje mokyklų buvo imitacinis. Jei nepasisekė su mokytojais (o dažniausiai nepasisekdavo, nes muzikos ir dailės regionuose mokydavo bet kas, kam reikia prisidurti pamokų iki etato), dažnas liko savamokslis arba vizualinių bei muzikinių sferų beraštis. Be to, jei mokiniui dar ir literatūros mokytojas pasitaikė prastas – prieš jus, tikėtina, estetinis luošys, kultūrinis beraštis. Aš pats savaip myliu visas mūsų provincijas, randu apie ką pasišnekėti su visais užkampių rezidentais – nepaisant kosminių skirtumų. Žmonės visi skirtingi: vieni ištvers tavo eilėraštį iki galo, kiti – gal net visą styginių koncertą. Dauguma – kai pamatai iš arti – tokia kurčia, kad nusvyra rankos, ir supranti: nebūna jokių stebuklingų menų nė kabinetuose paruoštų receptų bedugnėms įveikti.

Dabartinių kartų nebeišgelbėsi, bet ateinančioms padėtų švietimas. Tas pats, apie kurio reformas kalbama, bet jos niekaip neprasideda.

Andrejaus Tarkovskio filme „Aukojimas“ yra scena, kurioje veikėjas laisto nudžiūvusį medį. Pirmąsyk tą filmą žiūrėjau iš VHS juostos, per šnypščiantį televizorių. Tada pasirodė, kad medis pasodintas šaknimis į viršų. Kuo viskas beviltiškiau, tuo labiau prie meno.

Atkaklus aukštosios kultūros gabenimas pavargusiems provincijos žmonėms ir yra tas nudžiūvusio medžio laistymas. Laistytojai medžių nepažįsta, bet viliasi, kad sausuolis yra blindė, karklas – jei uoliai laistysi, ūglius galbūt išleis. Bet jei čia miręs ąžuolas, tuomet geriau nevarginti, nutaisius dvasingą miną, nei savęs, nei publikos. Duoti žiūrovams pramogų ir meduolių.

Gyvename padidėjusio jautrumo laikais. Jei sutinki kultūrinį beraštį, negali jam to sakyti, nes baksnoti pirštu į negalias nepriimtina. Nes ne viskas eiliniame žmogelyje yra tik kičas – pasirausęs rasi jo viduriuose kokių nors chto­niškų kultūrinių rudimentų, kokio egzotiško ar senovinio kulto atbalsių. Visa tai būtų galima užkonservuoti ir taip palikti. Bėda ta, kad kultūrinė beraštystė yra tvirtos rankos sesuo.

Kičo vešėjimas bei kultūrinės sutemos anksčiau ar vėliau tampa realia grėsme, nes masės sugundomos išsirinkti valdžion tuos, kurie nužengia iš traktoriaus didumo visureigio su auksiniu batonu po pažasčia ir pažada geležiniu kumščiu išspręsti visas problemas – esamas ir nesamas. Kartą ir visiems laikams.