Žvelgiant iš literatūros lauko, 2012–2016 m. kultūros ministrą tarsi turėjome, tačiau tas vadinamasis minist­ras nespėjo nieko reikšminga nuveikti rašytojų ir skaitytojų labui, nors dar 2012 m. savo ausimis girdėjau kolegų džiūgavimų, esą būsią labai gerai, kad ministru paskirtas Šarūnas Birutis, nes jis kadaise dirbęs Lietuvos rašytojų sąjungoje ir net dalyvavęs steigiant Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą.

Tuoj bus metai, kai turime naują kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, apie kurią daugelis rašytojų žino iš sėkmingai įvykdytų lietuvių autorių vertimų, leidybos ir sklaidos projektų Skandinavijos šalyse. Neabejoju, kad ir dabartinė ministrė, ir jos komanda turi bendrą literatūros vaizdą, tačiau manau esant reikalą nuolat priminti (ir sau, ir tiems kolegoms, kurie turi progų bendrauti su minist­re, fondų žmonėmis ir kitais lėmėjais), kokie žingsniai būtini, kad Lietuvos literatūriniame gyvenime vyktų geri pokyčiai.

1. Kultūrinė spauda yra mūsų literatūrinio gyvenimo kraujas – tik čia rasi kūrybos publikacijų, vertimų, kritikos, literatūros mokslo. To kraujo varinėtojai – redaktoriai, bendradarbiai ir visi kiti leidinių gyvybę palaikantys idealistai, – regis, priprato nebekreipti dėmesio į pagyras, pažadus, mulkinimus. Iš mistinių vidinių resursų laikosi, išeina numeris po numerio. Kokybė – vienų netgi pakilusi, kitų – šiek tiek kritusi, bet apskritai turim geresnę kultūrinę spaudą, nei nusipelnėm. Valstybė (t. y. mes) gauna šimteriopai daugiau, nei įdeda. Fondai (SRTRF ir LKT) mykia, esą supranta, jog kasmet vis didesnį paramų gabalą suryja infliacija, mokesčiai, tačiau neva Europos Komisijos (EK) de minimis burtas neleidžia ūkio subjektams per 3 metus skirti daugiau nei 200 000 eurų paramos. Kai de minimis principu imtasi mojuoti po Vilniaus savivaldybės sprendimo skirti didesnę paramą profesionaliems miesto krepšinio ir futbolo klubams, man kilo abejonių, ar juos teisinga prilyginti dėl pelno rinkoje besivaržančioms verslo grupuotėms? Galbūt tam tikra prasme ­– taip, nors labiau – ne. Tačiau visiškas absurdas, kai į šitą Prokrusto lovą guldoma kultūrinė spauda. Ar kuris nors mūsų kultūrinis leidinys yra ūkio subjektas, galintis konkuruoti dėl rinkos, įtakos ir prenumeratorių su kurios nors ES šalies – Vengrijos, Latvijos ar Olandijos – kultūrine spauda? Atšaukdama de minimis principo taikymą kultūrinei spaudai Kultūros ministerija pademonstruotų, kad suvokia šių leidinių prasmę ir paskirtį.

2. Daiktus vadinkime tikraisiais vardais: 2017 m. lietuvių literatūros leidybai ir rašytojams įvestos sankcijos. Už tai, kad Lietuva buvo pakviesta dalyvauti Leipcigo knygų mugėje garbės svečio teisėmis. Skrupulingai suskaičiuota, kiek tūkstančių kainuos mūsų literatūros pristatymas Leipcige, bene tiek ir nurėžta iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT) literatūros srities eilutės. Už tai, kad solidžiausioje Vokietijos žiniasklaidoje kelias savaites dėl mūsų literatūros rek­lamuota Lietuva, rašytojai ir leidėjai susilaukė ne paskatinimo ir premijų, o nuobaudų. Sklando gandai, esą iš LKT aruodų bus atgnybta ir kitąmet – atkurtos valstybės šimtmečio minėjimo proga ir iškilmingam dalyvavimui Londono knygų mugėje. Gali nutikti taip, kad sankcijos lietuvių literatūrai taps tradicija. Priedu prie švenčių. Iš LKT ekspertų ir pirmininkės Dainos Urbanavičienės vargu ar įmanoma tikėtis neteisybių atitaisymo, greičiausiai jiems būna pateikiamas faktas – muginiam literatūros eksportui lėšų rasti būtina, tačiau prieigų į kitas kišenes nėra, tad šiapus mugių likusiai literatūrai tenka trupinti badmečio davinį. Jei literatūrai numatyti analogiški apkarpymai ir kitąmet, būtų gražu, kad LKT nesidrovėdama apie jas informuotų visuomenę. Palyginimui – 2017 sausio 21 d. 15min.lt interviu (www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/kulturos-tarybos-pirmininke-daina-urbanaviciene-esame-pajegus-finansuoti-tik-trecdali-pateiktu-paraisku-29-743836) D. Urbanavičienė teigia, kad Taryba pajėgi finansuoti trečdalį paraiškų, nors literatūros srityje iš dalies paremtos 56 iš 276, t. y. apie penktadalį. Finansuotiems projektams, kaip minima interviu, vidutiniškai skirta po 10 000 eurų, tačiau literatūros srityje vidurkis – 5,6 tūkst. eurų. Pakalbėkim apie tai.

3. Vis dar neturime vertėjų ir rašytojų rezidencijų Vilniuje. Mažai kas yra girdėję, kad 2014 m. Lietuvos rašytojų sąjunga pateikė paraišką ES struktūriniams fondams dėl Korvino-Milevs­kio rūmų (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) rekonstrukcijos ir pritaikymo naujoms veikloms. Pildant dokumentus paskutiniajam ES struktūrinių fondų paramos etapui atrodė, kad sąlygos surašytos kaip tik mums: ir rūmai – nacionalinės reikšmės paveldo objektas, ir veiklos vykdomos (ne planuojamos vykdyti, kaip daugelio konkurentų) su visomis socialinėmis grupėmis, apie kokias tik teiraujamasi klausimyne, – ir su mokiniais, ir su neįgaliaisiais, ir su tautinėmis mažumomis etc.; ir kūrybos sklaida, ir leidyba. Ir tarptautinis bend­radarbiavimas ne iš piršto laužtas. Ir akivaizdus poreikis plėsti. Buvome drąsinami, kad su tokia paraiška nelaimėti neįmanoma. Maloniai nustebino, jog didžiausios talkininkės Diana Skučaitė ir Simona Klumbytė iš VšĮ „Pilietiškumas, demokratija ir teisės programų centras“ mus susirado pačios ir už ačiū (taip, pasirodo, būna) rūpinosi, kad paraiškoje nepriveltume klaidų; jos turėjo daug patirties praėjusiuose etapuose talkindamos interesantams iš švietimo sferos. Architektė Marytė Kasparavičiūtė apskaičiavo sąmatas avansu. Net nepaklaususi, ar išgalėsime susimokėti už paslaugas. Sąmata išėjo gana kukli –­ lyginant su tame pačiame finaliniame etape konkuruojančiais dvarais ir rūmais – apie 18 milijonų. Litų. Rezultatus turėjo paskelbti 2014 m. rudenį. Jei neklystu, nugalėtojų sąrašas paviešintas 2016 m. gale. Besibaigiant Š. Biručio kadencijai. Gal dėl to, kad nebebūtų kada kelti nereikalingų klausimų. Visai neseniai vartydamas užrašų knygutes porąkart užkliuvau už įrašų iš dalykinių susitikimų. Bent du kartus automatiškai užsirašiau patarimą – ieškoti prieigų pas „Darbo partijos“ žmones. Ir tartis kažkaip. Užsirašiau iš mandagumo, jei moko geri žmonės. Nors nei pats rimtai į pasiuntimą pas „Darbo partiją“ nežiūrėjau, nei kas kitas iš Rašytojų sąjungos nebūtų ėjęs. Tokie esam. Nenaudingi.

4. Vėliau, kai jau nebedirbau LRS, valdybos nariams buvo pranešta, kad to paties ministro Š. Biručio pasirašyta rašytojams ir skaitytojams šviesų rytojų žadanti Nacionalinė literatūros prog­rama. Žadėta skirti daug lėšų stipendijoms, sklaidai, leidybai – visiems. Ir daug. Net tų pačių Korvino-Milevskio rūmų remontui. Pradžioje – stogui, pamatams. Tikslių sumų ir datų neįsiminiau, pamenu, raštiškai su parašais ir antspaudais pažadėta daug gražaus pinigo. Nuo kitų kalendorinių metų, 2015-ųjų, jei neklystu. Atsimenu savo reakciją į tas gerąsias naujienas. Kažkurios rūšies apatiją.

5. Dar norėjau parašyti apie bibliotekų metų proga praturtėjusius bibliotekų fondus kaimuose. Apie lentynas, lūžtančias nuo naujų knygų gausos.

Ketverius metus turėjom ministrą, kurio nebuvo literatūrai. Jei bendraujate su ministre L. Ruokyte-Jonsson, prašau, perduokit jai, kad kokiu nors būdu literatūrai pagaliau būtų.