Donato Ališausko nuotr.

 

Festivalis – tai šventė, raudoni kilimai, užsienio svečiai, spalvotos reklamos ir kitos linksmybės. Šiemet trisdešimtmečio jubiliejų šventęs „Kino pavasaris“ festivalio atidarymo savaitgalį surengė Nacionaliniame dramos teatre, kur sutelkė visus šventinius atributus, o įprastuose kino teatruose rodė tik keletą pavienių filmų. Nuėjusi į „Forum Cinemas“ bičiulė liūdėjo: „Atėjom į „Kino pavasarį“, o patekom į eilinį repertuarinį seansą, kino teatras nepapuoštas, visiškai jokios festivalinės atmosferos.“ Jos nusivylimas nustebino, nes maniau, kad niekas blizgučių ir žaidimų nepastebi, juk svarbiausia filmai!

Filmai tikrai svarbiausia, tad dėkoju dievams, kad gegužę turėjau galimybę nukeliauti į Kanų kino festivalį ir ten atsidėti filmams. Eilėse į seansus ar krėsluose laukiant prasidedančio filmo užsimezga kalba su aplinkiniais. Žurnalistė iš Švedijos žiūri tik savo šalies filmus, nes tik apie juos rengia reportažus. Vienoje pagrindinių filmų platinimo bendrovių dirbanti amerikietė pažiūrės tik keturis filmus – tiek festivalyje buvo likusių anglakalbių filmų, kurių teisės Jungtinėms Valstijoms dar nenupirktos. Pasak jos, kitos kalbos ir kultūros kino teatrų Amerikoje nedomina. Eilėje sutiktas prodiuseris iš Danijos miega miegmaišyje ant draugų išsinuomoto butuko grindų, jis nepirko brangios festivalio akreditacijos – susitikimus surengė mieste, o į filmus prasmunka pasiskolinęs bičiulių korteles (kontrolė retai kreipia dėmesį į veidą pažymėjimo nuotraukoje). Jis stengiasi žiūrėti visus įmanomus filmus – tai jo aistra. O jau važiuodamas į oro uostą stotyje susipažinau su vokiečių prodiuserių pora, kurie festivalyje lankėsi pirmą kartą ir, be tikslo rasti savo filmui tarptautinį pardavimo agentą, dar degė noru pažiūrėti tik vieną filmą – negavę bilietų septynias valandas atstovėjo paskutinės minutės eilės priešakyje į Tomo Cruise’o „Neįmanomą misiją“. Kiekvienam savo.

Aprašytos patirtys privertė susimąstyti, kaip lankytojai patiria festivalių dramaturgiją, kaip santykiauja organizatorių planai ir žiūrovų veiksmai.

Gegužę buvau gerokai įnikęs ir į kitą festivalį – „New Baltic Dance“ (lietuvišką pavadinimą „Naujasis Baltijos šokis“ galutinai palikusį archyvuose). Šiemetinė festivalio tema buvo „Kūnas kalba“.

Į festivalių temas, kasmet besikeičiančius šūkius ir vi­zualiką paprastai kreipiu dėmesį tik dėl komunikacinio intereso, jie retai kada turi ką bendro su programoje pristatomais kūriniais. Į naujus filmus besiorientuojančių festivalių programas formuoja tų metų kūrybinis derlius. Scenos menams ne taip svarbu naujumas, tad programą, be kuratorių skonio, apibrėžia finansinės galimybės. Susidėlioja programa, ir tada ieškoma viską siejančios gijos komunikacijai.

Šiemet šiuolaikinio šokio festivalis teigė, kad kūnas kalba. Na, o kaip kitaip? Visgi atrodo, kad šiam festivaliui pavyko įgyvendinti tobulą integraciją – komunikacinė tema atsispindėjo programoje, o ši (net pasirodymų dėliojimo tvarka) sudaryta taip, kad spektakliai ne tik atlieptų temą, bet ir tarpusavyje apie ją kalbėtųsi. Tai ne kartą pabrėžė apie festivalį rašę kritikai. Pavyzdžiui, kritikių Godos Dapšytės ir Sigitos Ivaškaitės pokalbyje „Menų faktūroje“ apie užsienio programą G. Dapšytė sakė, kad net lietuviška šių metų programa siejosi su tarptautine: „Dėl objektyvių priežasčių taip suprogramuoti ne visada yra galimybių, nes kas kartą norisi pristatyti naujausius mūsų kūrėjų spektaklius, kurie nebūtinai konceptualiai suguls į vientisą visumą. Tad norisi pasidžiaugti, kad šių metų programos temos aidėjo ir gražiai komponavosi į vientisą audinį.“

Na ir kas? Šis klausimas dažnai kirba, ypač kai bendrauju su festivalių programų sudarytojais ir jie pasakoja apie kūrinių tarpusavio ryšius, lyg ant tiksliausių svarstyklių derinamus tų metų programos sudarymo niuansus.

Vaikai, darbai, treniruotės, kalbų kursai – gyvenimas toks įtemptas, kad pažiūrėti visą vieno festivalio programą yra neįmanoma misija (vėl tas T. Cruise’as). Net tam atsidavusios kritikės minėtame pokalbyje pripažįsta, kad abiem teko kai kuriuos spektaklius praleisti. Aukščiau aprašyti kino industrijos profesionalų pasirinkimai Kanuose rodo tą patį.

Kad ir kokio dydžio šou festivaliai sukurtų, pagrindinis dalykas lieka meninė programa. Tai neginčijama. Dauguma dalyvių programą patiria vienkartiniu ar keliakartiniu, bet ne visuminiu prisilietimu. Gal verta ją apibrėžti ne pagal savaitgalio ar dviejų savaičių renginio trukmę, o pagal tai, kaip kūrinys atrodytų bet kuriame jau įvykusiame ar būsimame festivalyje. Ne daug trumpų sprintų, o vienas ilgas maratonas.