Yngwie Scheerlinck nuotrauka

Sunki užduotis bevaikiam žmogui parašyti numerio apie vaikus kultūroje įžangą. Galvon lenda klišė: vaikai – mūsų ateitis. Panašiai kaip su Motinos ar Tėvo diena – ne visi jais esame, bet visi juos (bent biologiškai) turime, vaikystę irgi visi išgyvenome.
Per paskutinius prezidentinius debatus Laisvės partijos kandidatas, teisininkas Dainius Žalimas suabejojo, ar yra prasmės vyresnių klasių moksleiviams mokytis menų. „Jeigu per 10 metų neišmoksi dainuoti, turbūt jau vienuoliktoje klasėje dainuoti nebereikia.“
Gal tikrai nereikia būsimiems dirbtinio intelekto valdovams nei muzikos, nei dailės žinių. Logika tokia: jei negimei talentingas, turbūt jau neišmoksi nei dainuoti, nei tapyti. Bet menų pamokos juk ne mokinių talentams skirtos.
Mokykloje man patiko. Prisimenu, muzikos mokytoja į žurnalą įraitydavo dešimtuką, jei su ja nueidavai į operos teatrą. Tie spektakliai kančia buvo ir jai (tekdavo tramdyti būrį paauglių, iš balkono ant žiūrovų galvų spjaudančių kramtomąją gumą), ir mokiniams. Bet dešimtukas – geras masalas ir eidavom dažnai, taip keldami pažymių vidurkius. Po kelių apsilankymų pramušdavo, pasidarydavo įdomu. Kelionių į operą efektas pasireiškė vėliau tarsi juokais mokykloje per pertraukas bendraklasių dainuojama hercogo dainele „Širdys mergelių“ iš Verdi „Rigoleto“.
Kaip per muziką dainuoti retam patiko, taip per dailę dauguma tik keverzodavome. Bet kai pamokos pasuko į dailės istoriją, prisilietėme prie šedevrų. Įsiminė, kai per vieną pirmųjų tokių pamokų analizavome Diego Velázquezo „Meninas“ – staiga dažuose sustingusi senovė atgimė intertekstiniais žaidimais. Po truputį supratome, kad menas gali būti ne tik nuobodus, o ką sužinodavome per muziką, dailę, atsikartodavo literatūros, istorijos pamokose. Pasaulyje viskas susiję! Saldus paauglystės atradimas. Retas tapo menininku, bet užaugome gebantys matyti plačiau.
Kol kapsčiausi po savo jaunų dienų prisiminimus, draugė iš Italijos papasakojo, kaip jos pradinuko (!) klasė ne tik lankosi operoje, bet ir patys ją stato. Bendrauja su dainininkais, grįžę iš teatro tariasi, kurias arijas dainuos, mokosi žodžių ir natų. Per renginius tėvams ne tiesiog eilėraščius deklamuoja, bet operas dainuoja. Ir čia paprastoje mokykloje.
Visgi mokykloje man pasisekė, nesijaučiu labai nutolęs nuo italų. Prancūzijos režisierių gildija Kanų kino festivalyje šiemet pagerbė Andreą Arnold. Atsiėmusi „Auksinės karietos“ apdovanojimą britų režisierė pasakojo, kad jos vieniša mama būdama 24-erių jau turėjo 4 vaikus. Šeima gyveno skurde, kultūrą atstodavo televizorius. Jokių galerijų, kino, teat­ro. Nei su šeima, nei su mokykla. Vėliau atsitiktinai A. Arnold kaip statistė pateko į kino aikštelę. Pajutusi trauką, rado būdą žengti kino kūrybos keliu. Jos istorija išskirtinė – kiek būsimų režisierių prarandame? Klausant A. Arnold, sugrįžo D. Žalimo pasisakymas – tik džiaukimės, kad mokyklose suteikiame platų išsilavinimą.
Pačiam neturint vaikų, paprasta juos pamiršti, jų ir tėvų poreikiai nefigūruoja prioritetų sąraše. Tikriausiai teatrai taip pat nesąmoningai pamiršta, nepagalvoja į sezono programas įtraukti vaikiškų spektaklių, o literatūros festivaliai – skirti dėmesio vaikiškoms knygoms.
Sąmonė įjungta – šio numerio puslapiuose vaikų kultūros aktualijos.