Ernestas Parulskis. Ugnės Matulevičiūtės nuotrauka
Gavau iš Godos Aksamitauskaitės laišką su pasiūlymu parašyti „Literatūrai ir menui“ ką nors apie „garsiausią, keisčiausią, paslaptingiausią lietuviško kūrinio klastotės istoriją“. Mano reakcija buvo žaibiška. Atsakiau Godai, kad straipsnio apie meno falsifikavimą Lietuvoje nerašysiu. Ir nerašysiu dėl keturių priežasčių.
Pirma priežastis akivaizdžiausia: nėra apie ką rašyti. Lietuvos falsifikavimo istorijoje vis dar tebėra aktualūs du senoviniai pasakojimai: vienas labai liūdnas ir antras – apylinksmis.
Liūdnoji istorija prasidėjo 2002 m., kai garsus panevėžietis, dailininkas ir tautodailininkas Stasys Petrauskas-Bitlas (1950–2010) nukopijavo kelis savo bičiulio, irgi garsaus panevėžiečio (ir varšuviečio) Stasio Eidrigevičiaus darbus. Jos ir būtų likusios visiškai nekriminalinėmis kopijomis, jei ne dar keli žmonės. Vienas jų iš S. Petrausko už kelis šimtus litų (ir kažkodėl prie litų primetė kelis senus virdulius) tas kopijas įsigijo ir jau gerokai brangiau pardavė trečiam dailės mylėtojui, o trečiasis bandė parduoti dar brangiau, bet pasitaikė pirkėju apsimetęs policininkas. Verta pažymėti, kad šioje savininkų kaitos grandinėje kopijos transformavosi lyg ir į originalus, falsifikavimo elementas buvo užfiksuotas ir pirmame teisme istorijos dalyviai buvo nuteisti. Bet nusikaltimo aura gana greitai išsisklaidė ir antras teismas visus išteisino, o Aukščiausiasis teismas išteisinimą užtvirtino galutinai.
Kitos mažai žinomos lietuviškos klastotės istorija juokingesnė. 2010 m. gruodį Vilniaus 17-ojo aukciono kataloge pasiūlą išmanantis kolekcininkas pastebėjo Raimondo Sližio tapybos darbą, kurį pats autorius kadaise pavadino falsifikatu. Aukciono organizatoriai kūrinį pašalino. Bet tai neįdomioji istorijos dalis. Smagumas prasideda interpretacijose. Viskas prasidėjo 2007 m. R. Sližio raštu Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A), kuriame tapytojas praneša, kad „tūlas pilietis „Maldžio“ galerijoje įsigijo tapybos darbą, kuris buvo pristatytas kaip mano kūrinys“. Toliau dailininkas trumpai, bet tiksliai aprašo, kodėl kūrinys ne jo, dedukuoja, kodėl darbas buvo nutapytas apie 1990-uosius (nes tokius porėmius tuomet gamino „Dailės“ kombinatas), ir prašo LATGA-A’os, kad būtų išaiškintas falsifikatorius. Manau, R. Sližys norėjo ne nubausti, o surasti falsifikatorių – nes juk ir jam turėjo būti smalsu, kas per personažas sovietmečio pabaigoje nusprendė užsiimti realistinio grotesko falsifikavimu.
Antra straipsnio nerašymo priežastis – ekonominis nuobodulys. Falsifikavimas, šalia apyvartos ir parduotų meno kūrinių kiekio, yra svarbus šalies ar regiono meno rinkos stiprumo rodiklis. Neišsivysčiusioje rinkoje klastoti kūrinius beprasmiška, nes rizikos ir galimo pelno santykis meno nusikaltėliui nėra palankus – o būtent šitaip yra Lietuvoje. Štai Lenkijoje, kur už Vilniuje eksponuoto Andrzejaus Wróblewskio tapybos darbą (nelabai gražų) moka 3 mln. eurų (Lietuvos aukcioninis rekordas nesiekia 100 tūkst.), jau lyg ir vertėtų pafalsifikuoti, bet ten irgi nevyksta nieko įdomaus.
Trečia priežastimi man tapo situacinis nuobodulys – didžioji falsifikavimo atvejų dalis guli klampioje šnabždesių ir murmesių teritorijoje, o tai neįdomi teritorija. Štai, pavyzdžiui, 2021 m. gruodį Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ vyko paroda „Dubito“ (lot. abejonė), kurioje buvo rodomos abejonių keliančių lietuviškų meno kūrinių nuotraukos. Paroda, aišku, įdomi ir naudinga, bet šaunumo – mintyje turiu falsifikatorių, jų gaudytojų ir klastočių pirkėjų energingesnį elgesį – trūksta. Nors tai yra ekonominio nuobodulio pasekmė.
Na, o ketvirtoji priežastis yra visiškai asmeniška – kolekcionierių kariuomenėje esu penktoji kolona ir neturiu teisės apie falsifikatorius rašyti negatyviai. Man jie patinka. Tie, ypač genialūs, primena Šriodingerio katę – kol jų nedemaskuoja, visi falsifikuoti kūriniai vykdo originalų funkciją, džiugina akis ir kelia visko – kolekcionierių, institucijų, žinovų – simbolines vertes. O demaskavus (nenoriai) šedevrai, nepakeitę išvaizdos, tampa šlamštiniais paveiksliukais ir visi pasidaro nelaimingi. Prieš porą metų „Pantheon Books“ išleido Alexo Danchevo knygą „Magritte: A Life“. Puikiai parengta biografija, kurioje autorius susistemino išblaškytas simbolisto gyvenimo detales. Viena iš jų vis dar nustebina – Antrojo pasaulinio karo metais dailininkas uždarbiavo falsifikacijomis – gamino naujus Ticiano, Picasso, Braque’o ir Chirico paveikslus. Šiandien jie būtų įdomesni už tikrąjį Magritte’ą, bet suvaldau smalsumą ir sutinku, kad jiems dera kabėti ten, kažkur, kur jie ir kabo neskatindami rašyti apie falsifikavimą.