Eugenijus Ališanka. Gatvės be bažnyčių

Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Istorija nutiko senais gerais išsivysčiusio socializmo laikais, kai man buvo gal penkiolika. Su bičiuliu vidury dienos mėtėme kamuolį į krepšį, ir staiga prie mūsų išdygo keli vyresni pacanai. Vienas jų, išsitraukęs drūtą peilį, pasiūlė mano bičiuliui eiti su jais į laiptinę ir ten „pasišnekėti“. Bičiulis matė juos pirmą kartą, su jokiomis gaujomis reikalų niekada neturėjo, tad išsigandęs tik aiškino, kad jie kažką supainiojo. Aš jų nė kiek nedominau. Po ilgų nerišlių derybų ir grasinimų pacanai vis dėlto nusprendė: „Ne, ne tas.“ Paaiškėjo, kad „tas“ irgi juodaplaukis kaip mano bičiulis, taigi jaunieji keršytojai paprasčiausiai apsipažino. Suprantama, neatsiprašė, tais laikais tai nebuvo madinga, tik grėsmingai paklausė: „Kokioje gatvėje gyveni?“ – „Karoliniškių“, – atsakė bičiulis. Regis, atsakymas į gatvės valinsko klausimą pasirodė teisingas, nes bičiulis buvo paliktas ramybėje, nors aukso puodo ir negavo. Tada išmušė ir mano valanda. „O tu?“ Gyvenau Žaibo gatvėje, bet nusprendžiau nerizikuoti su tiesa ir pasinaudojau galingųjų požiūriu priimtinu atsakymu. „Irgi Karoliniškių.“ Vyrukai tarsi lengviau atsiduso. O tada vienas iškošė: „Jeigu sutiksite ką nors iš Žaibo gatvės, pasakykite, kad lauksime jų anava ten prie stadiono.“ Pabrėždamas žodį lauksime.

Gatvių ir rajonų antagonizmas tais laikais buvo dažnas reiškinys, nors gal turiniu neprilygo klasių kovai ar šaltajam karui tarp Gėrio ir Blogio. Kurioje geležinės uždangos pusėje gyvena Gėris, o kurioje – Blogis, priklausė nuo požiūrio taško. Gatvėse daug svarstymų nekildavo, ten vyravo vieno smegenų vingio ideologija. Šiaip ar taip, visuotinė dviejų nesutaikomų jėgų kova vyko visur ir visais frontais.

Žlugus Blogio imperijai pasaulis lengviau atsikvėpė. Prasidėjo nauja era, virš horizonto patekėjo liberalizmo ir demokratijos saulė, ėmė atrodyti, kad diena niekada nesibaigs. Francis Fukuyama net paskelbė istorijos pabaigą – nes kas gi naujo gali nutikti po Gėrio pergalės? Gyvensime vis geriau, politikai ir ideologai turi atsidurti muziejuje, o visas smulkias problemėles išspręs ekonomika.

Bet istorija grįžo, ir su trenksmu. Šen bei ten karas, pora nugriautų bokštų, mirties nebijančiųjų valstybė, vienas kitas autoritaras ar diktatorius, vienas kitas tūkstantis migrantų, vienas, nors ir mutuojantis, virusas. Še tau, boba, ir devintinės: Antoine’o de Saint-Exupéry žmonių planeta vėl pasinėrė į gat­vių mūšius, ir ne tik gatvių.

Regis, žmoniją užvaldė manicheizmo dvasia. Anot šios religijos, greičiau dvasinės būsenos, kiek­vienas mūsų žingsnis yra Dievo ir šėtono kovos laukas. Todėl jokių kompromisų, kitaip sakant – jokios demokratijos; dar Leonidas Donskis sakė, kad demokratinėje santvarkoje negali turėti šimtu procentų to, ko nori, visada tenka siekti kompromiso. Išties, gerai pagalvojus, demokratija yra bohemiško Olimpo išpažinėjų pramanas, ten visada buvo linksmiau. Šiuolaikinis manicheizmas niūriai rimtas, ryškiausias pavyzdys – „Islamo valstybė“. Arba–arba. 

 

Eugenijus Ališanka. Gatvės be bažnyčių
„Žaibų audra“. Luko Jonaičio nuotrauka

 

Bet manicheizmo proveržiai neapsiriboja politika. Jis skverbiasi į menkiausius minties plyšelius, ima smelktis ir į internetinius burbulus, kur dar neseniai buvo dalijamasi šeimos ir kelionių nuotraukomis. O tempora, o mores! Jis, kaip virusas, įsigauna ne tik į vieno smegenų vingio galvas, jam neatsispiria ir gerokai daugiau vingių turintys žmonės. Dažnai pagaunu save už rudimentinės uodegos, kad ir pats vis labiau supykstu ant kitaminčių – visokių vatnikų, antivakserių ar net dviratininkų. Mumyse vyksta kažin kokie negrįžtami procesai.

Kapitolijų šturmuoja žmonės, įsitikinę, kad jame ketina įsitaisyti šėtonas. Deja, juos palaiko kone pusė Amerikos. Kilus bene sunkiausiai po Nepriklausomybės kovų krizei kone pusę vietų turinti Seimo opozicija leidžiasi į žūtbūtinį mūšį su valdančiaisiais dėl kiekvieno nieko, prezidentas velkasi uodegoje ir vis kaišioja pagalius į ratus. Filosofė kviečia į šventąjį karą už teisę numirti laisvam, o minios entuzias­tingai atsiliepia. Prie Seimo atsiranda kartuvės, į rūmus skrenda akmenys. Veidaknygėje vis dažnesni susidūrimai, draugai braukomi iš draugų, vos ne kiekvienas rimtesnis pasisakymas apauga „piktybės gėlėmis“. Skaitydamas komentarus po protingais – deja, tik mano nuomone – tekstais imu be proto erzintis, panašiai kaip žiūrėdamas propagandinius Rusijos kanalus. Reikia pavyzdžių? Pavyzdžių yra. Po vienu tekstu, kuriame autorius prašneko apie valdžiažmogių padermę, susijusią su šėtonu, pasipylė šviesos karių tekstai. „Bet mes dar pakovosime.“ „Ačiū, labai taikliai. Valdžioje daug šėtono tarpininkų.“ „Ačiū, ginsimės kartu. Turbūt išsakėte daugelio mintis.“ „Šviesos kariai turėtų vienytis.“ „Telaimina jus ir mus visus Dievas. Mes ginsimės.“

Mes ginsimės. O geriausia gynyba – puolimas, anot karo ekspertų. Manicheistiniai gatvių mūšiai įsibėgėja. Vakarietiškoji demokratija kaip ledynas eižėja iš vidaus. Skamba apokaliptiškai? O ko tikitės iš manicheisto, gyvenančio gatvėje tarp dviejų bažnyčių?

Draugai