Gabrielė LabaNauskaitė-Diena. Miesto galerija

Arturo Aliuko piešinys

Dvi moterys raudonomis suknelėmis su trikampėmis iškirptėmis. Iš godžiai prasižiojusių burnų kyšo po pusę vėžiagyvio. Vienai teko omaro galva ir krūtinė, kitai – pilvelis su uodega. Ilgi garbanoti moterų plaukai primena jūrą, iš kurios buvo ištrauktas šis gyvis, kol dar nebuvo patyręs dualumo. Ne savo noru, žinoma. Jos irgi ne savo noru stovi ant daugiaaukščio namo stogo stebėdamos miesto venomis besiiriančias eismo molekules.

Nežinia, ar savo noru taukų akvariume guli pusnuogė moteris. Meno labui, tikriausiai. Seniai jau guli, beveik 19 metų. Dabar šis akvariumas pastatytas po saugiu stogu Nacionalinėje dailės galerijoje. Ten pat ratu stovi ir paltais nugaras prisidengusios mergaitės, viena su kita surištos ilgomis kasomis. Šiuo atveju posakis „Esu įsipynusi į nuotykį“ įgauna tiesioginę prasmę.

Tiesiogines prasmes dažnai mėgsta slibinas, kuris spjaudosi populiariosios kultūros ugnimi. Jis išspjauna raitelį su žirgu. Svarbiausia yra ne vieta, o erdvė. Jis išspjauna Salvadoro Dalí ir tigro galvas. Atsargiai, saugokitės vietinių! Jis išspjauna zebrą, išraižytą melancholijos dryžiais. Ant šio slibino nugaros ištatuiruotas užrašas: „Viskas baigsis gerai. Jeigu gerai nesibaigia, tai dar ne pabaiga.“ Netiksliai cituoju, žinoma, iš atminties, užsilikusios iš parodos ŠMC prieš keletą metų.

Atmintyje klūpo 8 baltai aprengtos mergaitės baltomis skarelėmis, lyg aureolėmis apgaubtomis galvomis, šalia kitų 4, poromis stovinčių iš šono. Šio žinomo dailininko paveikslo nebuvo retro­spektyvinėje parodoje, jis kabo namuose ant sienos. Kelios klūpinčiosios –­ piktos, velniūkščiai graužia jų akių obuolius. Tos išsitiesusios visu ūgiu – vyresnės, ramesnės, labiau susipratusios. Tarp jų, tamsžalio miško fone, – didelis baltas kiaušinis.

Virš miesto kabo ateities prognozės, nušviečiančios tamsos kambarius. Plevėsuoja aliuminio juostos, virpinančios orą ir rezonuojančios su klausos čiuptuvėliais, gaudančiais kiekvieną garsą. Šie garsai veda į balto metalo mišką, išdygusį keturkampėje ertmėje, priešais takų begalybę apšviečiančią pilnatį trečiame senamiesčio namo aukšte. Tuštumos kūnas išsiplečia, dovanodamas save kaip aikštelę, skirtą išmindžiojimui. Ant jos greitai pasirodo šokantis triukšmas.

Šokiai vyksta ir ryškiomis spalvomis išdažytoje ligoninės palatoje. Ten moteriai nuogomis krūtimis daro rentgeno nuotrauką. Galbūt ji – jau seniai mirusi žinoma dailininkė, nutapiusi savo ligą ne viename paveiksle. Jeigu tai būtų tiesa, šalia jos kabėtų kokia nors skausmo abstrakcija. Nes skausmo nenusakysi žodžiais, nebent injekcijomis sudygsniuota paklode ant tavo lovos, kuri seniai nebeprisimena savo diagnozės, tik pareigą gedėti.

Gedėti galima juoduose gotų paveiksluose, tam jie labai tinka. Satanistinis braižas geriausiai atsiskleidžia lendant iš gerklės blogio siūlui. Jeigu jį patrauktum, išlystų lauk savigraužos kirminas. Gerklė balta, o blogis juodas. Arba atvirkščiai. Anot vienos žydų filosofės, blogis negali būti radikalus, tik ekstremalus ir banalus. Todėl nueinu prie kito paveikslo ieškoti aiškesnių linijų.

Tačiau šiame mieste kaligrafiniai potėpiai matyti tik iš viršaus. O apačioje konceptualistai piešia urbanistinį pasaulėvaizdį. Esu geometrijos pamokoje ir nesuprantu, kad yra figūrų, turinčių kampus. Galiu suvokti tik kampų daugį, virstantį apskritimu. Danguje stebimos žvaigždės jokių kampų neturi, nors mūsų galvose jos tampa penkiakampėmis ar šešiakampėmis – įpratome joms taikyti įvairias asociacijas.

Miesto siurrealizmas be jokios mistikos dažniausiai pasirodo prekybos cent­ruose. Šalia jų stovi elgetaujantys žmonės ir prašo. Logika paprasta – jeigu prašai kažko nedidelio, bet prašai nuolat, dažniausiai negausi. Geriau iš karto prašyti kažko labai didelio. Jeigu nesulauki, reikia pasiimti pačiam. Ši logika padeda nekantriausiesiems, kuriems atsibosta rinkti laimę po trupinį. Prekybos centro viduriais plaukioja auksinė žuvelė, bet jos niekas nemato.

Žuvelė plaukioja ir stiklo piramidėje įkalintoje hologramoje. Kiekviename kūrinyje, kiekvienoje idėjoje yra po tą auksinę žuvelę, net jei nebandai jos pagauti už uodegos. Kasdieniai ritualai tampa eksponatais, neliečiamais rankomis. Stiklainiu medaus ir kviečiais, rytais pabyrančiais į atvertą kompozitoriaus gerklę.

Miestą purškia kviečių ir auksinių žuvelių murgla. Viduryje aikštės stovi mergaitė ryškiai oranžiniais plaukais. Iš nuostabos ji plačiai išsižiojusi, bet iš burnos neišleidžia nė garso. Jos plaukuose stoviniuoja gandrai, jie gyvena savo atskirus gyvenimus net nenumanydami, kad dabar į juos žiūrime.

Nors galbūt nėra jokio „dabar“. Galbūt kiekviena akimirka, kurią bandai užčiuopti, per milisekundę tampa praeitimi, nes laikas jau pasislinko. Dažai išsiliejo, spalvos išbluko. Ir būtent tada talentingoji atmintis išsitraukia savo teptukus.

Draugai