Dominykos Gurskaitės nuotr.

 

Manoma, kad pirmieji žvakių šviesa pradėjo mėgautis senovės egiptiečiai, kurie gamindavo fakelus, nendrių šerdis mirkydami išlydytuose gyvulių taukuose. Tačiau žvakių šviesa teatre ir koncertų salėse pradėta naudotis tik XVI a. pabaigoje, pasirodymams persikėlus į uždaras patalpas. Štai vienu pirmųjų teatro scenografų laikomas Philippe’as Jacques’as de Lou­therbourg’as, XVIII a. dirbęs su anglų aktoriumi ir dramaturgu Davidu Garricku, dramaturginę šviesos svarbą vertino kaip pagrindinę priemonę tikroviškai atmosferai sukurti. Tuo metu žvakių ir žibalinių lempų šviesa buvo svarbiausias ir vienintelis scenografijos detalių išryškinimo būdas.

Šiandien scenos pasirodymai žvakių šviesoje pristatomi prekės ženklo pavadinimu „Candlelight“. Mane visada domina naujos kultūros turinio suprekinimo formos, viena iš jų – „Candlelight“ koncertų ciklai. Internetas pilnas tokių pasirodymų vaizdo medžiagos iš viso pasaulio. Socialinių medijų vartotojų akis traukia koncertų kadrai su tūkstančiais butaforinių žibintų. LED žvakėmis nušviestose scenose pasirodo nežinomi pianistai, nuasmeninti styginių kvartetai ar kiti ansambliai, klasikiniais instrumentais atliekantys populiariosios muzikos aranžuotes. Būtent šių elementų kombinacija yra visuotinai reprodukuojama kultūrinė patirtis.

Daugmaž valandą prieblandoje trunkantys renginiai yra greito gaminimo ir dar greitesnio vartojimo kultūros produkcijos pavyzdys. Globaliam vartojimui pritaikyti koncertų ciklai patys paneigia unikalios ir autentiškos, taigi vertingos, patirties idėją. Nors gana vienodas, visgi plačiai sklindantis kultūrinis turinys yra šiek tiek perkuriamas atsižvelgiant į kitas kultūras, šitaip stengiantis užtikrinti geresnį pardavimą. Panašiai kaip greitojo maisto restoranai savo meniu adaptuoja prie vietinės rinkos valgymo ypatumų siekdami ekonominės naudos. Pavyzdžiui, Meksikoje „Candle­light“ rengė Mirusiųjų dienos (isp. Día de los Muertos) koncertą su šios šalies populiariausiais hitais, o Dubajuje buvo pristatyta arabiškos muzikos programa. Šią kultūrinės produkcijos adaptaciją geriausiai apibūdina glokalizacijos terminas, skirtas įvardyti vietinėms reikmėms pritaikomas globalias tendencijas. Taip kuriamas produktas, kuris vienu metu yra ir universalus, ir lokalus.

Glokalizacija dažnai turi neigiamų aspektų, pavyzdžiui, apriboja gyventojų saviraišką, žmones įkalindama socialiniuose getuose. Tokios savotiškos „skurdo kišenės“ nebūtinai yra nedidelėse gyvenvietėse. Priešingai, dažniausiai tai būna išsivysčiusių didmiesčių socialiniai burbulai, kuriuos sudaro didelės žmonių grupės. Per skaitmenines technologijas ir algoritminę kultūrą jos vartoja tą patį pramoginį turinį. Kultūros produkcijos vienodėjimo procese socialiniai tinklai atlieka esminį vaidmenį. Štai koncertų ciklas surežisuotas taip, kad būtų fotografuojamas ir filmuojamas, o vaizdinė medžiaga dalijama internetu didinant prekės ženklo žinomumą. Kultūros renginiai sąmoningai verčiami standartizuotu produktu, kurio tikslas yra ne patirtis ir estetinis malonumas, o pelnas. Tokie koncertai tampa greitojo vartojimo kultūros simboliu, kai svarbiausias vaidmuo tenka ne autentiškai patirčiai, o jos reprezentacijai socialiniuose tinkluose, generuojančiai tolesnes pajamas. Mano dėmesį akimirką pagavusios plastiko žvakės – tik vienas pavyzdys, kaip skaitmenizacija kuria naujas kultūrinės produkcijos suprekinimo formas ir diktuoja vartojimo būdus. Žiūrovai prioritetą teikia ne meniniam turiniui, o jo sklaidai, siekdami suartėti su kitais tokios pačios produkcijos vartotojais.

Socialiniuose tinkluose mums brukami niekuo neišsiskiriančių, nuasmenintų kultūrinių patirčių pasiūlymai. Siekiama, kad juos išgyventume ir interpretuotume vienodai. Viskas tam, kad patirtume vis retesnį, tačiau taip trokštamą bendrumą ir suartėjimą. Be didelių pastangų išnaudojamos žvakių šviesos romantikos klišės, tačiau geidžiamą artumą ir tapatumą vis tiek patiriame tik per socialinių tinklų nuotolį, dalindamiesi vienarūšių kultūrinių pramogų vaizdais.