Yanno Berthino nuotrauka

 

Gegužės 1-oji, Helsinkis. Vilnius jau saldus nuo alyvų, o Suomijos sostinėje medžiai tik pumpuruojasi. Čia gyvenanti vertėja iš suomių kalbos Urtė Liepuoniūtė perspėjo, kad šią dieną tradiciškai sninga. Kaip vertėja – puiki, bet dėl orų ir tradicijų paslydo – saulė spigina, kaitina traukinio langą. Artėjame miesto centro link ir matome, kaip mūsų vagonas pildosi įvairaus amžiaus piliečių su baltomis kepurėlėmis. Gūžčiojame pečiais, nesusipratėliai. Tik po geros valandos mums kolega Tuomas Rantanenas, užkietėjęs kairuolis, paaiškins, kad šios kepurėlės yra mokyklą baigusių atributas, supraskite, sako Tuomas, buržua aksesuaras, nuoširdžiai dėvimas per darbininkų šventę. Skamba nelogiškai, bet nesigiliname – visiems smagu. Net mums, draugams iš Lietuvos. 

Tuomas mus nusiveda į rūmus, socialdemokratų būstinę, kur visi partiečiai iki vieno – su baltosiomis kepurėlėmis, dainuoja ir kairuoliškas, ir patriotines dainas. Primena mokyklą, primena bažnyčią arba neprimena nieko. Minia didžiuojasi savimi, jie stiprūs, jie kartu, justi bendruomenė, vienis. Dovydas pajuokauja: „Mes dar save vadiname dainių tauta, kur jau.“ O aš susimąstau apie tą vienio jausmą – darbininkų šventė Lietuvoje sužalota per amžius, laisvadienis, ir tiek. Paskutinį kartą vienį jaučiau Rusijai įsiveržus į Ukrainą 2022 m. – važiavau į Knygų mugę visu garsu klausydamasi ukrainietiškų dainų, pro langą iškišusi du pirštus – \/. 

Tuomas vedasi į socialdemokratų barą, vaizdas kaip iš Akio Kaurismäkio filmo, trūksta tik suomiško tango žingsnelių, bandau įsivaizduoti, apie ką galėtų šnekėtis dvi senjorės, prisėdusios šalimais ant aukštų kėdžių ir gurkšnodamos alų, tada važiuojame į miegamąjį rajoną pažiūrėti, kaip švenčia Tuomo kaimynai – menininkai, mokytojai, mokslininkai, lytinių tapatybių skaičius proporcingas, yra turinčių negalią, visi gerokai apgirtę, nuo suoliuko virsta afganistanietis, savo šeimą palikęs Pakistane. Jam depresija, aiškina Tuomas, geras žmogus, bet nesusitvarko. Na, ir mes, draugai iš Lietuvos. Idilė. Visi džiaugiasi dalyvavę eisenoje už Palestiną, jūra žmonių, euforija. Mums kyla klausimas: o ar buvo eisena už Ukrainą? Kraipo galvas, susimąsto, sako: labai geras klausimas, žiauriai geras klausimas, genialus.

Klaipėdoje per Auksinių scenos kryžių ceremoniją apdovanotas dramaturgas, režisierius Aleksandras Špilevojus, išsakęs padėkas, paprašo visų tučtuojau išsitraukti telefonus ir paaukoti Ukrainai. Vienas, du ir viskas, juokų darbas. Pinigų Ukrainai niekada nebus per mažai. Kaip ir meilės. Garbūs svečiai, inteligentai, teatro elitas šypsosi, niekas jokio telefono neišsitraukia, ar bent jau nepastebėjau. Ir aš ten sėdėjau, per barzdą varvėjo, Ukrainai nieko nepervedžiau. Gėda? Gėda. Pavargau rodyti du pirštus? Pavargau. Važiuodama į Knygų mugę nemaniau, kad ši beprotybė tiek išsitęs... „Netflixo“ platformoje geras serialas paprastai trunka apie tris sezonus. Vėliau atsibosta, tokia psichika šiandien. 

Gegužės 2-oji, Helsinkis. Su Dovydu siurbčiodami nelabai skanią suomišką kavą prakalbome apie tokių pavadinimų kaip Rusija ir Putinas rašymą iš mažosios raidės, apie tai, kaip mūsų žurnalas šiandien gali išties palaikyti Ukrainą. Juk kiek galima spausdinti ukrainiečių poeziją? Ar feisbuke laikyti geltoną ir mėlyną „Literatūros ir meno“ logotipą? Daug kas jau nusiėmė, gal ir mums jau judėti į priekį? Priėjome prie išvados, kad toliau spausdinsime ukrainietiškus tekstus ir toliau feisbuke laikysime geltoną ir mėlyną logotipą, tiek, kiek reikės, net jei ir ukrainiečių poezija, ir logotipas devalvavosi. Būtent šiandien mėlyna ir geltona tampa nebemadinga ir nebetarnauja kaip rinkodaros triukas. Būtent šiandien mėlyna ir geltona reiškia vienį su Ukraina. Solidaarisuu!