Ankstyvas rytas, kamštis, gretimame automobilyje sėdi moteris, skara apsigobusi galvą. Pagarsinu radiją: fotožurnalistas, dar kartą grįžęs iš karo zonos Ukrainoje, pasakoja, kaip jam sunku Vilniuje kalbinti dėl mažmožių suirzusius žmones. Pirmojo pasaulio problemos – turi rankas, kojas ir depresuoja. Fronte daug paprasčiau – arba gyveni, arba džiaugiesi, kad išgyvenai. Dar priduria, kad ukrainiečiai už tokį suirzusį mažmožių pasaulį juk lieja kraują. Nes geras gyvenimas – detalėse, ar ne?

 

Yanno Berthino nuotr.

 

O mums išties sekasi, daugmaž taika, galime ramiai apžiūrinėti save iš vidaus, paanalizuoti savo patternus. Trauma, narcizas, empatija,  ADHD. Šiuos terminus vartojame lyg niekur nieko, diagnozuojame prie kavos puodelio. Manipuliatorė, psichopatas, neurotikas. Pavyzdingai išmokome, kad dėl mūsų menkos savivertės kalti ne kas kitas, o mūsų tėveliai, kurie išties gal net nelabai mokėjo mylėti, iš kur jiems mokėti, gi tais laikais dar nebuvo sukaupta tiek žinių apie penkias meilės kalbas, maža to, bent vienas jų, pasirodo, buvo alkoholikas ar bent jau darboholikas. Na, nieko, užtat pramokome rūpintis savimi, brėžti ribas, atpažinti nuodingus santykius, įnirtingai gydomės visas savo traumas, ginkdie, neperduosime jų vaikams, net vyrai jau geba įvardinti savo emocijas! Šaržuoju, žinoma. Aš irgi lankau psichoterapijos užsiėmimus. Savistaba tikrai padeda tapti geresne savo versija. Atrodo, trūksta labai nedaug – dar poros sesijų, kad taptume tobuli. 

Deja, pasaulyje vėl keičiasi galios santykiai, Žemėje veisiasi pragaras, ir mūsų šiaip ne taip atstatytai savivertei gresia nauji, neregėti iššūkiai. O ir šiaip, tiesą pasakius, dar neteko sutikti žmogaus su sveika saviverte. Arba tai kažką sako apie mane, arba sveika savivertė egzistuoja tik Edene. Vienas iš dviejų. Išvis jaučiu, kad savivertė mūsų neišgelbės. Reikia ko nors kito.

Kolonializmas gerokai suluošino pasaulį, bet jo įsčiose užsimezgė ir neblogų dalykų. Mano geriausiųjų trejetukas: kreolų kalba, „belgiškas“ šokoladas ir antropologija. Pastaroji veikia per kultūrinį reliatyvizmą – nieko nėra savaime suprantamo, nieko nėra universalaus. Lieka savikritiškai žvelgti į savo pasaulėžiūrą ir smalsiai  – į naująjį kaimyną. Iš pradžių užtektų ir pirmos dalies. 

2022 m. rengiau knygą apie Vilnių (šakės, kokia originali idėja!). Joje išspausdinta mintis, kad Vilnius dar niekada nebuvo toks lietuviškas. Šiandien Antakalnio gatvėje eidama į parduotuvę taip nepasakyčiau. Kaip greitai suseno knyga... Užtai kunigaikštis Gediminas gali ramiai ilsėtis, sostinė grįžta prie savo šaknų – daugiakultūrės visuomenės. 

Czesławas Miłoszas aprašinėdamas savąjį Vilnių nemažai dėmesio skyrė kalbiniam aspektui: pasakojo apie gatvių, vietų vardų etimologiją, apie hebrajų, jidiš, rusų, baltarusių, lenkų kalbų skambesį. Jam Vilnius „buvo keistas susimaišiusių, viena kitą dengiančių sferų miestas. Užaugti ten nebuvo tas pats, kas užaugti etniniu požiūriu vienalytėse erdvėse, pati kalba buvo juntama kitaip“. Šiuo metu sostinėje gyvena 76 tūkst. užsieniečių. Vieni liks, kiti išvažiuos. Bet atvažiuos dar. Pas mus skanus vanduo. Vilniaus gatvėse skambės rusų, anglų, ukrainiečių, urdu, persų, tigrajų ir kitokios kalbos. Žinau, kontekstas kitas, ne istorinis... ir visgi sąlygos tapti antropologais – tobulos! Blogiausiu atveju, jais taps mūsų vaikai.

Na, ir pabaigai istorija apie kalbos pamokas iš tų laikų, kai sužinojau apie antropologiją. Keliavau Švedijoje ir porą naktų apsistojau pas švedų kalbos mokytoją netoli Stokholmo. Vieną vakarą ji iš baro ištraukė taureles ir sukvietė savo draugus muzikantus, balerinas ir visokius intelektualus – rusus emigrantus, norėjo mus supažindinti. Susirinkusieji mandagiai stebėjosi, kaip čia taip: esu iš buvusios Sovietų Sąjungos ir nemoku elementaraus sakinio rusiškai suregzti. Vakarui įsibėgėjus pabodo kaip šuniukui stebėti tą čechovišką spektaklį. Tad įsidrąsinusi priėjau prie operos solisto Sašos, sėdėjusio kamputyje, ir parodžiau jam visas savo kalbos žinias:

– Nu davai, Saša, atkroj žopu. 

Maniau, kad „žopa“ yra burna. Įdomu, kodėl. Saša tikriausiai pagalvojo: „Takaja vot isporčennaja Pribaltika.“ O gal nieko nepagalvojo. Vienaip ar kitaip, nusprendžiau daugiau su juo nekalbėti, išvis su niekuo nebekalbėti rusiškai. Tai buvo seniai. Suėjęs senaties terminas. Ir visgi rašant šį tekstą pasidarė smalsu, ar Saša lanko psichoterapiją.