Yanno Berthino nuotr.

 

Neseniai, festivalio „Cirkuliacija“ metu, Menų spaustuvės scenoje stebėjau neregėtą triuką – trys vyrai, laikydamiesi vienas kitam už varpos, atliko judesį, baleto pasaulyje žinomą kaip cambre derriere (spektaklis „Armour“, Belgija). Gamtos ir kultūros dichotomija. Šiltas apšvietimas ir toji mizanscena kažkuo priminė Henri Matisse’o „Šokį“. Supratau, kad kai ko dar nežinau apie vyrų fizio­logiją – juk šitaip laikantis turėtų skaudėti, ar ne? Vėliau mintimis nuklydau į spektaklio repeticijas – bandžiau įsivaizduoti, kaip jos vyko, kokios kūrybinės paieškos nepateko į galutinę versiją. Juk tiek gamtoje, tiek meno pasaulyje išlieka tik stipriausi.

Teatro režisierius Artūras Areima per spektaklio „Ričardas III“ repeticiją Klaipėdos dramos teatre – bam – nuspyrė aktorių nuo kėdės. Iškviesta ir policija, įvykis rimtas. Williamas Shakes­peare’as šioje pjesėje nagrinėja valdžios troškimą, moralinį nuosmukį – galbūt režisierių užvaldė dramaturginė medžiaga? Vienaip ar kitaip, smurtas neturėtų būti pateisinamas jokiomis aplinkybėmis. Bausti, negalima pasigailėti. Teatras – bam – atšaukė premjerą. Pagrindinis argumentas – svarbiausia yra teatro darbuotojų, ypač dalyvavusių konflikte, emocinė savijauta ir būklė. Palinkėčiau tokio požiūrio darželiams ir mokykloms, galbūt tuomet neprieitume iki teatrų. A. Areimai greičiausiai nelengva, tačiau nukentėjo ne tik jis, bet ir spektaklio kūrybinė komanda, žiūrovai, pats teatras. Išeikvoti resursai. Socialiniuose tinkluose komentatoriai siūlė spektaklį palikti, užbaigti be režisieriaus ir pan. Bet tai greičiausiai būtų tas pats, kaip išleisti knygą, kurią baigė rašyti ne jos autorius. Kitaip sakant, nesąmonė.

Kita vertus, nuo atšauktos premjeros neapsaugotas niekas. 2023 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras atšaukė teatro grando Oskaro Koršunovo „Laukinės anties“ premjerą, nes, pasak teatro atstovų, režisierius nesilankė suplanuotose repeticijose ir spektaklio kūrybinis procesas buvo sustojęs. O. Koršunovas nepateikė tokio elgesio paaiškinimo. Skandalas. Žmonės piktinosi, gynė režisierių, skleidė gandus. Juozas Miltinis, Eimuntas Nekrošius, Dalia Tamulevičiūtė – virš visų sklando mitologiniai debesys. O šioje istorijoje aiškus bent vienas dalykas. Teatro pranešime spaudai teigta, kad Kultūros ministerijos bus prašoma spektakliui numatytas lėšas panaudoti kitiems LNDT projektams. Pinigai neiššvaistyti. O. Koršunovas stiprus, išliko. „Laukinė antis“, kaip visi puikiai žinome, šį sezoną pastatyta Valstybiniame jaunimo teatre.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2024 m. kovo mėnesį neįvyko Nauberto Jasinsko spektaklio premjera. Režisierius turėjo įgyvendinti tarptautinio projekto „Deconfining“ sumanymą – bendradarbiauti su scenografu ir dramaturgu iš Afrikos valstybių. Deja, vykstant kūrybiniam procesui teatras nusprendė, kad N. Jasinskas nesilaiko projekto sąlygų: tarkim, nestato dramaturgo Aristide’o Tarnagdos iš Burkina Faso pjesės pažodžiui... Galiausiai po įvairių bandymų susiderinti ir diskusijų premjera atšaukta abipusiu sutarimu. Atlygis režisieriui neišmokėtas. Vėliau projektą perėmė režisierius Justinas Vinciūnas ir pastatė spektaklį „Atidaryk duris“. N. Jasinskui durys atidarytos kituose teatruose.

Žinau dar vieną negimusio spektaklio istoriją šiame teatre. Kūrėjai valstybiniam teatrui pasiūlė neįprastą idėją – spektaklį be aktorių, ne teatro erdvėje, ne lietuvių kalba. Premjera taip pat dingo iš repertuaro. Tad kyla klausimas – ar tokiose situacijose teatras varžo kūrybinę laisvę, o gal tiesiog rodo pagarbą abipusiam įsipareigojimui sukurti tokį spektaklį, dėl kokio tartasi? 2023 m. norvegas Jo Strømgrenas LNDT pastatė „Ruletę“. Skelbta, kad spektaklis skirtas paaugliams. Visgi po premjeros paaiškėjo, kad „Ruletės“ auditorija – ne paaugliai. Toks atvejis nėra išimtinis. Kūrybinės komandos proceso metu dažnai nudreifuoja ten, kur neša vėjas, pamiršta susitarimus, pradinę dramaturginę medžiagą ir pan. Spektaklis nebūtinai išeina blogas, gal tik netiksliai išreklamuotas. Kas tokiu atveju yra kūrėjo ir teatro tarpininkas, kas užtikrina sklandų bendradarbiavimą? Vokietijoje, pavyzdžiui, tai daro dramaturgas. Nepavydėtinos pareigos, bet, akivaizdu, jos reikalingos.

Praėjusį pavasarį Vilniaus senajame teatre pasirodė spektaklis „Toli toli“ (rež. Mantas Jančiauskas, dramaturge dirbo šio teksto autorė). Kūrinys brangus. Byrančiame teatro pastate įdiegta gan sudėtinga technologija, tačiau spektaklis parodytas vos kelis kartus. Administracija tikina, kad sausį „Toli toli“ sugrįš į repertuarą, bet teatro tinklalapyje tokios informacijos nėra. Turint omeny geopolitinę situaciją ir dramaturginį turinį – necenzūruojamus teatro darbuotojų balsus, sprendimas viešai nenarstyti įstaigos vidurių gal net suprantamas. Be to, teatras skelbia, kad nori keistis, o tie balsai – kaip vaiduokliai. Šiuo atveju pasielgta priešingai nei Kaune – kūrėjų laisvė liko nesuvaržyta, bet išėjo vis tiek negerai. Spektaklis yra, spektaklio nėra. Nors net niekas nenuspirtas nuo kėdės!

Summa summarum – kartais kaltesnis teatras, kartais – kūrėjas. Labiausiai nukenčia spektaklis, marinama idėja. O idėjų mums reikia. Džiaugiuosi, kad H. Matisse’o „Šokis“ pasiekė sceną.