Nerijus Milerius. Karantinas ir post mortem

 

Viename iš interviu nuolat pastaruoju metu ekranuose šmėžuojantis sveikatos apsaugos ministras A. V. pabrėžė, kad visų medikų testuoti dėl koronaviruso nėra galimybių, o prioritetas turėtų būti teikiamas mirusiems asmenims. Nors sveikas protas kuždėjo, ką ministras A. V. turi omeny, jo žodžiai skambėjo gana makabriškai – vaizduotė piešė fantastinį pasaulį, kuriame gyvi kūnai (taip pat ir medikų) neturi jokios vertės ir nesulaukia jokio dėmesio, o bent kiek pagarbos gyvybė sulaukia tik post mortem, t. y. po mirties, kai tarsi jau nebėra ko tirti ir atėjo laikas pasakyti sudie.

Vis dėlto net ir iš klaidingų prielaidų kilę teiginiai neretai bent iš dalies būna teisingi. Taip ir šįkart – per klaidą nevalingai nurašęs vis dar, ačiū Dievui, gyvus medikus ministras A. V. visai nenusikalbėjo prasitardamas, kad laikas susirūpinti ir mirusiaisiais. Į standartinę laidotuvių procedūrą, pagal kurią po mirties atlikus autopsiją, kūnas atiduodamas atsisveikinimo ceremonijai ir laidotuvėms pasiruošusiems artimiesiems, epidemija įnešė visai neprognozuojamą fazę – mirusiojo autopsija gali būti atlikta tik tada, kai mirusiajam dar bus atliktas koronaviruso testas. Kuomet trūksta ligą nustatančių reagentų, jų trūksta ne tik gyviems, bet ir mirusiems. Kai jų trūksta mirusiems, jie nepalaidojami 3 dienas, 7, 10, taigi patenka į zoną, kurios taip bijojo ir vis dar bijo daugybė praeities ir dabarties kultūrų – būti mirusiam, bet nepalaidotam.

Pagarba gyvybei sunkiai įsivaizduojama be pagarbos mirusiajam. Nors skirtingos religijos ir kultūros yra nustačiusios griežtą reglamentą, kaip turi būti palaidotas mirusysis, net ir be šių taisyklių instinktyviai jaučiame, kas mirštant ar po mirties pridera, o kas – ne. „Pakasė kaip šunį“, – sakoma apie laidojimo procedūrą, kuriai stigo pagarbos. Toks posakis išduoda egzistuojant aukštą mirusiojo palydėjimo standartą, tačiau yra neteisingas net ir šuns atžvilgiu. Kadaise mačiau, kaip merdintis tėvų šuo dar bandė pasislėpti nuo visų akių už tamsių sunkių užuolaidų kambario kampe. Mama stebėjosi tokiu keistu šuns elgesiu, tarytum nenorėdama pripažinti, kad pats šuo jau instinktyviai ruošiasi baigčiai. Jei jau gaištančio šuns instinktyvi elgsena akivaizdžiai įgauna ritualo pavidalą, nėra ko stebėtis, kad žmogaus mirtį ir atsisveikinimo su mirusiuoju ritualą sudaro tiek subtilybių. Nėra ko stebėtis ir tuo, kodėl taip bijoma mirusių nepalaidotų – jie žymi ribą, kurią peržengus sulaužomi nerašyti tabu ir įžengiama į nužmogėjimo fazę. Ne veltui kare net ir po žiauriausių skerdynių neretai būdavo skelbiamos trumpos paliaubos, tada laidoti ką tik be gailesčio paskerstieji.

Kiek palydėjimo ritualai reikalingi patiems mirusiesiems, priklauso nuo tikėjimo nuostatų ir įsitikinimų. Kiek palydėjimo ritualai reikalingi atsisveikinantiems, šie nuolat parodo puoselėdami atsisveikinimo formas. Į kokią prarają ritasi gyvieji tada, kai miestų aikštėse maitojami mirusių nepalaidotų kūnai, akivaizdžiai perteikia Antigonės, siekusios palaidoti nužudytą brolį, istorija. Kiekviena užvilkinta diena tarytum dar kartą pakartoja jau įvykdytą žmogžudystės aktą. Jausdamas baigtį šuo slepiasi į tamsų kampą nuo pašalinių akių. Nužudytas, bet nepalaidotas laikomas blogesniu už šunį, nes net post mortem jo bejėgis kūnas viešai eksponuojamas, taip jam neleidžiant iš tiesų oriai numirti. Šiuo atveju tinkamai palaidoti – tai atstatyti kosminį teisingumą. Brutaliame pasaulyje smurtinė mirtis nėra išskirtinis dalykas, bet skandalingai neteisinga uždrausti laidoti ir toliau tyčiotis iš mirusiųjų.

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 

Deja, vargšas šuo nuo pernelyg šiurkščios kalbos nepelnytai kenčia, matyt, ir dėl to, kad posakyje „pakasė kaip šunį“ siekiama nusakyti ne tik ceremonijos stokojantį, bet ir pernelyg greitą laidojimo būdą. Kaip nepadoru atsisveikinimo ceremoniją vilkinti pernelyg ilgai, taip nepagarbu ją įvykdyti ir nedelsiant, tarsi išsiduodant, kad mirusysis iš karto tapo nereikalingu balastu. Atsisveikinimo laikas nepakenčia skubros. Neatsitiktinai Viktorijos epochos Anglijoje buvo paplitusi post mortem fotografija, kurioje mirę artimieji – daugiausiai kūdikiai ir vaikai – būdavo fotografuojami tarsi gyvi, atmerktomis, kartais pripaišytomis akimis ar „sekundėlę primigę“. Nors tokia mirusiųjų įamžinimo forma šiandienos pasauliui atrodo pernelyg makabriška ir nors, skeptikų tvirtinimu, tokios fotografijos paplitimo mastas buvo gerokai mažesnis, nei įprastai galvojama, pats post mortem fotografijos egzistavimo faktas rodo poreikį įamžinti ir bent atvaizdo pavidalu užlaikyti gyvųjų pasaulyje tuos, kurie pasitraukė pernelyg anksti.

Reikalaujant mirusiajam prieš autopsiją atlikti koronaviruso testą, pats mirusysis traktuojamas kaip potencialiai užsikrėtęs. Vadinasi, kad ir kaip keistai skambėtų, mirusiųjų kūnai yra vis dar traktuojami kaip mirtinai pavojingi gyviesiems. Būtent todėl jie izoliuojami, kaip ir sergantieji. Tačiau net ir viruso nepatvirtinantis testas nenutraukia izoliacijos režimo ir nereabilituoja mirusiųjų, nes įprastomis sąlygomis laidotuvių ceremonijoje mirusysis veikia kaip magnetas, sutraukiantis atsisveikinti gyvuosius. Kaip tik todėl iki viruso testo mirusiųjų kūnai yra užlaikomi, o po teigiamo ar neigiamo testo kuo greičiau palaidojami griežtai sumažinus atsisveikinančiųjų skaičių. Jei reikėtų rasti, kurią sritį labiausiai ardo karantinas, santykis su mirusiaisiais neabejotinai būtų viena ryškiausių, kadangi karantino sukeltas laidotuvių užvilkinimo ir pagreitinimo chaosas pažeidžia pačią santykių su mirusiaisiais egzistencinę tvarką.

Jau nuo viruso pradžios baimintasi, kad nekont­roliuojamos epidemijos atveju teks pasirinkti, ką gelbėti – senus ar jaunus. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet radikalių epidemijų laikais dera gelbėti ir mirusiuosius. To reikia patiems gyviesiems, kurie net brutaliausiais skerdynių laikais rūpinosi mirusiaisiais, tikėdamiesi ir patys išvengti lemties būti pakasti kaip šunys.

Draugai