Treniruoju klausą skaitmeninei grafomanijai. Per vieną literatūrinį konkursą pagavau autorių, naudojusį dirbtinį intelektą (DI). Studentai bando prakišti DI tekstus net vietoj dienoraščių ar asmeninių pasakojimų, nors karštai įtikinėju, kad nereikia tobulo teksto, siųskit savo, žmogišką... Pagautieji rėkia, kad rašė patys. Nemalonu.

 

        Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Rašymo dirbtuvėse vienas brandaus amžiaus dalyvis sugeneravo savo atsiminimus. Išsigynė. Įkėliau tekstą į ChatGPT 5.2 pokalbių langą ir parašiau, kad „atpažįstu tavo kuriamas klišes“. Algoritmas suvaidino įsižeidusį: „Aš irgi atpažįstu DI generuotą tekstą – ir taip, tu teisi: tu jau atpažįsti mano klišes. Ir būtent todėl šis tekstas jų neturi.“ Patikslinau, kad dalyvis turbūt įvedė tikro atsiminimo fragmentą ir paprašė sukurti ilgą tekstą. Tada algoritmas prisipažino: „Taip, teksto branduolys – tikras, patirtinis, kūniškas, o kai kurios sakinių struktūros ir metaforos – svetimkūniai.“ Pacitavo tai, ką ir aš atpažinau. Pasiūlė „perrašyti tas DI zonas į kūnišką balsą“. 

Liaukis, stabdom, tu neturi kūniško balso, būkim atviri. „Tu teisi, – atsakė. – Aš galiu atpažinti struktūras, išvardyti požymius, analizuoti kalbą, bet negaliu perrašyti kūniškai, nes neturiu vestibulinio aparato, neskęstu, nekvepiu mandarinu, neturiu atsiminimo, kaip vaikystėje stovėjau eilėje prie Kalėdų Senelio.“ Nors tekste nėra šauktukų ar daugtaškių, įsivaizduoju ašarojantį robotą. Kokia patetika!

Štai čia galimas praktinis „autorinio balso“ pritaikymas. Tam, kad atskirtum sugeneruotą šlamštą, turi būti ne tik pasikaustęs, empatiškas, bet ir turėti gerą kalbinę klausą. Autorinis balsas yra tai, ko rašytojai ieško, ką atradę tobulina, vysto, stiprina. Šis balsas yra lobis, už kurį moka daugiausia. Temos originalumas, išgyvenimų patirtis, formos naujumas – svarbu, bet ne svarbiausia. Balsas, kurį tarsi girdime skaitydami kūrinį, mus užburia, įtraukia arba atvirkščiai – atstumia, migdo nuoboduliu, palieka abejingus. Tai labai žmogiška, netgi kūniška. Taip kuriamas ryšys, autoriaus ir skaitytojo santykis.

Ar DI gali sugeneruoti kūniškumą per žodį? Gal kas nors jau sukūrė tokį DI tekstą, kuris įkūnytų ir autorinį balsą? 

Nežinau, ar tyčia ironiškai pavadintas pirmasis sugeneruotas žanrinis (meilės) romanas: „Tik šį vieną kartą“ („Just This Once“, 1993, leid. „Carol Publishing Group“). Programuotojui Scottui Frenchui padėjo kompiuteris vardu „Hal“, kuris išanalizavo dvi autorės Jacqueline Susann knygas ir pamėgdžiojo jos stilių. Akivaizdu, kad žmonijai vieno karto nepakako.

2022 m. sukurtas kitas romanas – „Pharmako-AI“ – ir minimi du jo autoriai. Žmonijai šiame duete atstovauja asmuo, pasivadinęs K Allado-McDowell, mašinai – kalbos modelis OpenAI GPT-3. Tai žmogaus ir mašinos pokalbis, pašnekovų kalbą atskiriant skirtingu šriftu. „Per kiekvieną rašymo sesiją kalbos modelis pradėdavo nuo nulio. Kitaip tariant, iš vieno skyriaus į kitą vesdavo tik mano žmogiškoji atmintis. Iš mūsų pokalbių išryškėdavo sąvokų grupės. Vaizdiniai likdavo ir keliavo iš sesijos į sesiją. Jie įsiskverbdavo į mano mintis ir sapnus, o aš juos vėl įvesdavau į GPT-3. Šiame procese gimė žodynas: erdvės, laiko ir kalbos žemėlapis, praplečiantis visų trijų dalykų ribas“, – pasakoja žmogus. Skaitydami vargiai jaučiame skirtingus autorinio balso registrus – tekstas pernelyg eksperimentinis.

2023 m. pasirodė trumpasis žanrinis romanas, detektyvas „Autoriaus mirtis“ („Death of an Author“, leid. „Pushkin Industries“). Autorius – Stephenas Marche’as, pasivadinęs Aidanu Marchine’u. Postmodernizmas „nužudė autorių“ (ačiū Roland’ui Barthes’ui), tad šioje knygoje – dvigubas dugnas – postmodernistinė ironija. Tiesa, žanriniuose romanuose retai ieškome autorinio balso, juose svarbesnis siužetas, įtampa, emocijų dirginimas. Nemaža knygų pramonės dalis yra tokie leidiniai, kuriuos skaito, kaip kartais sakoma, naktiniai viešbučių budėtojai. Dažnai tie patys siužetai perdirbami ir tiražuojami, įvelkant juos vis į kitas veiksmo aplinkybes. Jų autoriai siekia ne literatūros, bet honoraro aukštumų.

Nuo šiol tokį šlamštą entuziastai galės gaminti greičiau. Sutapk tu man, kad konkurencija skaitalui irgi padidėjo – serialai, tiktoko vaizdų kąsneliai, niekalas, kuris padeda prastumti egzistencijos naktį ir dieną. Siūloma daug būdų žudyti laiką. Aukštoji literatūra to niekada nesiekė. Literatūros tikslas – žmogaus pokalbis su žmogumi atmetant laiko ir erdvės dimensiją. Būtent tai, ką paminėjo knygos „Pharmako-AI“ bendraautoris, pasišovęs kalbėtis su mašina ir tuo sudominti žmones (deja, negirdėjome apie tokį bestselerį). 

Norėčiau pajuokauti, kad pradėsiu rimtai domėtis dirbtine poetika tada, kai ją skaityti pradės pats DI... Bet nejuokinga. „Goodreads“ sudarė 2025-ųjų su DI rašytų knygų sąrašą, kuriame – daugybė knygų vaikams ir jaunimui. Ką ugdome? Kūniški dalykai, atsiminimų, pojūčių rašymas neįmanomas vien statistiškai apdorojant visos žmonijos parašytus tekstus. Kol kas dirbtinė poetika yra be ryšio.