„Originalumas seniai neteko prasmės, tik plagiatas prasmingas“, – akiplėšiškai teigiama vieno mano romano viršelyje. Paskaitinėjus, kas tarp viršelių, skaitytojui turėtų tapti aišku, kad tai postmodernistinis kūrinys, o priešlapyje netgi rasite sąrašą su daugybe pavardžių – padėka autoriams nuo senovės graikų iki šių laikų filosofų ir rašytojų. Jų tekstus kaip koks dirbtinis intelektas vartojau ir tiesiogiai įpindama, ir laisvai perpasakodama, „vogiau“ jų idėjas. Tačiau, kaip sakoma, vok ne iš vieno, o iš šimto, tada bus pateisinama, nes tai – kūryba.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kurdama šį romaną („Dioniso barzda“) apsidžiaugiau atradusi rašytoją, kuri save vadino pirate, Kathy Acker (ji minima prie padėkų). Rašymas jai buvo radikalus laisvės aktas. Būti laisvai jai reiškė vogti kalbą, o vogti kalbą – pasiimti galią. Išgyvenusi sunkią vaikystę ir paauglystę, ji turėjo daug ką papasakoti apie traumas, o liūdniausias prisipažinimas dokumentiniame filme apie ją skambėjo maždaug taip: „Aš troškau meilės ir man atrodė, kad esu mylima tada, kai žmonės su manimi nori permiegoti.“ Ieškodama tų miegančiųjų, kartais rasdama mylinčiųjų, nugyveno penkiasdešimt metų. Mirė kaip tatuiruota, prisivėrusi auskarų, pankiška autsaiderė.

Acker pasivadino pirate, nes toji žmonių padermė, jos manymu, turėjo savo kūno ir geismo suverenumą. Nors vogti kalbą postmodernizmo kontekste leidžia intertekstualumo aspektas: tam pritartų, ar bent turėtų, Roland’as Barthes’as, Julia Kristeva, Jacques’as Derrida ir visi kiti, tikėję autorystės dekonstrukcija. Tik K. Acker dekonstrukciją pastūmėjo toliau – visiškai išėjo iš akademinio ir literatūrinio lauko žaidimų, grobė (mandagiau sakant, „aproprijavo“) tekstų gabalus iš kanoniškų literatūros kūrinių (Charleso Dickenso, Miguelio Cervanteso, Williamo Faulknerio, Williamo Burroughso), iš filosofinių veikalų ėmė visa, kas atrodė reikalinga jos koliažinei kūrybai. Toji kūryba sunkiai paskaitoma, tačiau esu įsigijusi vieną knygą kaip artefaktą. Būčiau mieliau skaičiusi jaunystėje – toje amžiaus grupėje, tikiu, K. Acker tebeturi savo pankišką auditoriją.

Išties – kodėl ir nuo kada mes purtomės piratavimo? Juk iki septynioliktojo amžiaus literatūra cirkuliavo laisvai, visi skolinosi, ką tik norėjo (be jokių kabučių), ir niekas niekam nemokėjo procentų už panaudą. Pasiekusios romantizmo laikotarpį Apšvietos idėjos – individualizmas ir genialumas – susijungė į darinį su vardu ir pavarde, kurį, regis, tapo būtina ginti. Leidžiant pasipelnyti net tą pačią pavardę paveldintiems ainiams. Autorius, kaip ekonominis subjektas, tapo labai aiškus ir apibrėžtas aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje, o nuo devynioliktojo iki mūsų laikų įsigalėjo tiek, kad tapo „savaime suprantamas“. Visiems, išskyrus pankus ir piratus. 

Sakytume, marginalams galima ramiai palikti eksperimentus su intertekstualumu. Jų tekstuose neieškosime autentiško autorinio balso, ir tiek. Tačiau mano vidinė pankė ir čia neatlyžta! Dviprasmybių galima rasti ir kalbant apie „autorinį balsą“ – juk vienas postmoderno tėvų, minėtasis R. Barthes’as, „numarino“ ne tik autorių, bet ir jo tapatybę bei kilmę, kurias galėtume nujausti teksto tonacijose, niuansuose ar tarp eilučių, paskelbė jas esant sunaikinamas kassyk, kai tik baltame fone randasi juodos raidės. „Tekstas yra citatų audinys, kilęs iš tūkstančio kultūros židinių“, – teigė jis. Kas lieka? Skaitytojo interpretacijų begalybė, citatų audiniui suteikianti bent jau ideologinį, jei ne prasminį, pamušalą. 

Miniu garsaus literatūros teoretiko ištaras ironizuodama: kalbant apie dirbtinį intelektą, dirbtinę poetiką, juk galėtume nesistebėti dirbtinio intelekto bekūniškumu, autorystės naika, sugeneruoto skaitmeninio teksto begalinio intertekstualumo galimybėmis. Ką gali pavogti „dirbtinis piratas“, kai autoriaus balsas jau sunaikintas, autoriaus institucija jau atmesta? Amžių amžius be autorių teisių (skaičiuokime nuo senovės graikų) irgi dar prisimename, laisvą nuo autorių teisių kūrybą skaitome, ja maitiname savo žodyną ir kūrybinę vaizduotę nesusimokėdami. Ar tikrai mums svarbu pelnytis iš savo žodžių net po mirties? Atiduokime duoklę ateičiai už tai, ką pasisavinome iš protėvių!

Tad dirbtinės poetikos reiškinį galime laikyti savotišku revanšu – kolektyvinės sąmonės pasiūlymu atsipalaiduoti šiais laikais, kai tekstų reprodukcija ir perprodukcija pasiekė absurdiškas, nebesuvartojamas aukštumas. Daugybę kartų esu raminusi auditoriją dėl skaitalų pertekliaus, raginusi ieškoti būdų, kaip atsirinkti itin mažą literatūros kiekį, susikurti savąjį literatūros kanoną. Drauge suvokiu, kad tai neįmanoma žmonėms, kurie nėra profesionalūs literatai, todėl jie netaps filtruotojais. Kai kurie gal norėtų likti romantiški „saloniniai“ skaitytojai, prie arbatos puodelio aptariantys eilinį ar neeilinį romaną, kuriame atpažino save, o ne šiuolaikinę leidybos pramonę.