Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Kurį laiką svarsčiau, koks elgsenos ir savivokos tipas dominuoja mūsų valstybėje – visų pirma akademiniame ir kultūriniame lauke. Susidarė įspūdis, kad ne tik populiariausia, bet ir kone labiausiai toleruojama kandaus, aikštingo, kenčiančio (nukentėjusio), save ir kitus menkinančio ciniko laikysena. Metai po metų labiau nesikeičiant kultūros ir mokslo darbuotojų situacijai tokia laikysena gali atrodyti bemaž natūraliai nulemta objektyvių sąlygų, kitaip tariant, būtų kiek keista, jei optimizmu ir pozityvia energija trykštų žmonės, kuriems nuolat tenka įrodinėti savo veiklos aktualumą, reikšmę, kurie nėra užtikrinti dėl veiklos tęstinumo ir privalo ieškoti papildomų – ne pagrindiniu darbu įgyjamu – pragyvenimo šaltinių. Vis dėlto norėčiau klausti, ar, puoselėdami niurzgos laikyseną, patys nestumiame savęs – ir šalia esančių – į vis gilėjančią emocinę ir mentalinę duobę, iš kurios išlipti vargu ar padėtų net ir pozityviausi poslinkiai.

Suvešėjusį niurzgos kultą (apie jo kilmę, sąsajas su sovietmečiu, apskritai cinizmo sampratą tiksliai yra rašęs dar Leonidas Donskis) liudija ne tik įvairių asmenų ar grupių susipriešinimas bei sekinanti, toli gražu ne visada garbinga kova siekiant įgyti ar išlaikyti galios pozicijas, bet ir sarkastiški komentarai feisbuke ar internetinių straipsnių paraštėse, kai, užuot pabandžius suprasti kitaip mąstantįjį, į nepriimtiną (net jei ir iš pažiūros naivų) požiūrį reaguoti nuosaikiau, kimbama demonstruoti „nekvestionuotiną“ savo išmintį, statusą ir reikšmę, kitaip tariant, kai pašiepdamas ir sumenkindamas kitą, netiesiogiai ant butaforinio pjedestalo užsiropščia pats pašiepiantysis.

Tipišką lietuvio pasaulėjautą apibrėžė literatūrologė Jūratė Sprindytė, priskirdama jai tokius bruožus kaip „romantinė rezignacija, intravertiškas uždarumas, pralaimėjimo nuojauta, skausminga savianalizė, kaltės hiperbolizavimas, kalbėjimas arba perdėm emocingais, arba patetiškais tonais“. Galbūt tikslinga niurzgėjimo šaknų ieškoti neurozių sferoje? Juk neurotiškas asmuo, anot psichoanalitikės Karen Horney, kenčia daugiau nei kiti ir jam už „gynybą kiekvienąsyk tenka mokėti pašėlusią kainą, kuri sekina jo vitališkumą, ekspansyvumą ar, tiksliau pasakius, menkina jo išsipildymo ir gyvenimo džiaugsmo galimybes“. O gal prisiminę britų literatūros klasiko Richardo Aldingtono romaną „Visi žmonės priešai“ galėtume skambiai teigti gyveną visuomenėje, kurioje klesti bemaž prigimtinis priešiškumas vieni kitiems, todėl vienintele išeitimi tampa užsidarymas iš dalies saugioje ir minimalioje – šeimos, nedidelės bičiulių grupės ar visiškos vienatvės – tikrovėje? Tik ar tokia (tariama) išeitis nestumia mūsų į sociopatišką ir frustracinę būseną, iš kurios išeiti ilgainiui darosi vis kebliau.

Žaisdamas iš kultūros ir meno žmonių sudarytoje krepšinio komandoje ne kartą esu pagalvojęs, kodėl po varžybų taip nekantriai puolame tikrintis oficialią asmeninę statistiką, kodėl taip beatodairiškai norime būti efektyviausi ir jaučiame nepakeliamą gėdą nepateisinę (numanomų) aplinkos lūkesčių. Ar siekiame būti geriausi prieš save, ar geriausi prieš kitus? Ar vis iš naujo bandydami įrodyti, kad esame talentingi ir veržlūs, nešvaistome veltui ribotų energijos, laiko ir sveikatos išteklių? Ar kraštutinis perfekcionizmas ir / ar egocentrizmas paradoksaliai nesumenkina giluminių žmogaus gebėjimų, nekliudo asmenybei skleistis? Ar tikrai, anot norvegų psichologo Finno Skarderudo, žmonėms, „kurie visų labiausiai trokšta prestižo, priešiškumas įgauna troškimo sumenkinti kitus pavidalą“, o tai „nepaprastai svarbu tiems, kurių savigarba buvo pažeminta ir pažeista, todėl dabar jie tapo kerštingi“? Kokių pokyčių, įvykio reikia, kad iš to uždaro varžymosi ir kerštavimo sūkurio, galbūt įsukusio mus dar vaikystės / paauglystės metais, ištrūktume?

Nesiūlau naiviai optimistinės ar idealistinės laikysenos kaip alternatyvos suvešėjusiam niurzgos kultui, tik kviečiu drauge pasvarstyti, ar neatėjo metas išsikuopti ir atnaujinti viešąją erdvę, kurioje dar ilgai kartu turėsime triūsti. Juolab dabar, kai fragmentiškoje ir nevienalytėje tikrovėje vis svarbesnė tampa galimybė pasitikėti kitu, sveika reakcija į kito(kio) džiaugsmą ir laimėjimus, užuot pavydėjus, periodiškai graužus save, ar net kraštutiniu – bet ne tokiu jau retu – atveju puolus ieškoti „naujo gyvenimo“: pasitraukti iš profesinio lauko, pabėgti iš savojo miesto, emigruoti kuo toliau nuo šitų žmonių, nuo šito triukšmingo niurzgėjimo.