Justino Stacevičiaus nuotr.

 

 

Prieš porą mėnesių, švenčiant jubiliejinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį, įvykęs vadinamasis Kultūros ministerijos išmainymas, kai „Nemuno aušra“ (NA) tvirtai suėmė kultūros reikalus į savo kumštį, įžiebė precedento neturinčius kultūros politikos procesus. Jautrų, neva paprastam žmogui skirtą iki tol niekam nežinomo Ignoto Adomavičiaus, „kuris dar nėra toks iškilus kaip Čiurlionis“, inauguracinį pasirodymą LR prezidentūroje netrukus pakeitė laikysena su „tvirtu stuburu“. Pasibaisėjusiai kultūros bendruomenei ministrą laiminusieji aiškino, kad nepatyręs destruktyvios politinės jėgos atstovas pasitaisys ir netrukus visko išmoks. Mokydamasis iš pareigų nesitrauks, taigi visuomenės vis buvo prašoma palaukti darbo rezultatų. Deja, tuo pačiu metu grubia jėga mėginta „nulaužti“ vadinamuosius kultūros politikos algoritmus (kaip dabar madinga sakyti apie veiklos strategijas). Tą veikimą acting by brute force išties galima metaforiškai įsivaizduoti kaip aktyvuotą programišių ataką; efektyviausiai ji suveikia dar niekam nespėjus atsitokėti ir tinkamai reaguoti. Savaitę ėjęs pareigas I. Adomavičius mėgino nukenksminti (o gal tiesiog „patrolinti“) prieš jį nukreiptą spontaniškai kilusį protestą, savo feisbuko paskyroje pareiškęs, neva pats prisideda prie judėjimo, lankosi renginiuose, kuriuose nebuvo laukiamas. Paskubomis mėgino auklėti profsąjungas, „išvalė“ ministerijoje buvusias Ukrainos vėliavas. 

Greitai plintantį kultūros failų perėmimo virusą smūginiu būdu „išjungė“ tiesus klausimas „kieno Krymas?“. Kenkėjiško veikimo programa strigo. Tačiau neužsilenkė. Buvo diskredituotas netgi nuoširdus ir gana įprastas visuomenės poreikis suprasti komplikuotas situacijas daugiau bendraujant „vieniems su kitais“. Iš pačios premjerės lūpų skambėjęs raginimas menininkams ateiti pasikalbėti, gal netgi išsirinkti naują tinkamą ministrą visiems kartu, nepasiteisino. Prieštaringi valdančiųjų pasisakymai, neįgyvendinami „tuoj tuoj“ pažadai, sukeliami ir čia pat demonstratyviai ignoruojami lūkesčiai bei valdymo chaosas naikino sveikos komunikacijos galimybes. Man teberašant šį tekstą kultūros ministerijoje tarsi deus ex machina prisistatė trys nauji nežinia kieno į pareigas siūlyti viceministrai, vienas netrukus atsistatydino. Sunku pasakyti, kas dar gali nutikti, iki pasirodys šis litmenio numeris. Kita vertus, kasdienę politiką formuoja ne tik ekscentriški ministrai ar viceministrai. Einamieji institucijų darbai vyksta net ekstremaliomis sąlygomis, taigi, atsižvelgiant į valdančiųjų žodyną (pvz., „šiai dienai“), kultūros ministerija tiesiog tęsia darbus, kuriuos buvo numačiusi dar 19-oji Vyriausybė. Tarkime, kartu su sektoriaus atstovais breinstormina Nacionalinę kultūros darbotvarkę. Punktas apie tokią darbotvarkę juk įrašytas ir 2024-aisiais priimtame Kultūros politikos pagrindų įstatyme. 

Kultūros politiką taip pat veikia įstatymuose nenumatyti radikalūs socialiniai ar geopolitiniai lūžiai. Rusijos užsidegimą kariauti prieš demokratines vertybes ir NATO šalis (jau atvirai deklaruojama, kad Ukrainos užgrobimas tėra didesnio grobuoniško plano dalis) įkvepia ne vien putiniški dekretai, bet ir konservatyvioji kultūrinė revoliucija, makabriški naujos XXI a. politinės minties vingiai. Žiniasklaidoje nemažai kalbama apie skirtingas šalis veikiančias juodąsias, Rusijos pinigais finansuojamas technologijas, specialiąsias psichologines operacijas. Galima pusiau juokais samprotauti apie atsparųjį „Vilniaus elitą“ ar „sostinės burbulą“, bet tuo pačiu metu tenka pripažinti, kad esame mūsų regioną toli praaugančiais ryšiais susaistyto pasaulio, galbūt netgi globaliai nesutaikomų burbulų dalyviai. Šiemet kažkieno sugalvotas pokštas – menamas Remigijaus Žemaitaičio skrydis į JAV pasisemti iš Elono Musko patirties, kaip „valyti valstybę“, nėra vien apmaudus nesusipratimas. Taip ir neįvykusio skrydžio simbolinė prasmė šiurpina savo destruktyvia intencija. Kai šių metų pradžioje JAV prasidėjo viešojo sektoriaus talžymas, liūdnos pasekmės išsyk buvo matomos reikšmingų kultūros organizacijų, svarbių tarptautinių institucijų, mokslinių tyrimų lauke. 

Panašų norą griauti neva pernelyg sudėtingą ir pernelyg uždarą ekspertinę politiką, sau naudingu būdu pakoreguojant teisines normas, demonstruoja ir kai kurių kitų šalių radikalieji populistai. Kone mistinis vieno ar kito nacionalinio lyderio įkvėptas teisingumo atstatymo siekis užvaldant eilinių piliečių protus ir svarbius postus deklaruojamas kaip kova su korupcija. O ilgesnėje perspektyvoje konservatyviosios revoliucijos negatyvios reformos ryškėja kaip ilgamečių liberaliosios demokratijos struktūrų ardymas. Kultūrinės nostalgijos kauke prisidengęs autoritarizmas neretai atslenka ir kaip naivus pasiryžimas išgryninti neva perdėm komplikuotą, postmodernų, miglotų ironiškų dviprasmybių kupiną (susitepusį, negryną) kultūros turinį. Lietuvoje pasisakantiesiems prieš „leftistinį“ tarptautinį elitą nelietuviškieji feisbuko algoritmai paslaugiai kiša apie korumpuotą valdžią pasakojančių vietos veikėjų reelsus. Tas ištarmes daugina ne vien automatizuotos botų armijos, kaip neretai teigiama. Pati pažįstu tyliai simpatizuojančiųjų tiems tradicinės politikos orientyrais nesivadovaujantiems, tačiau emocijomis manipuliuojantiems radikalams. Bene pagrindinis kai kurių, net gyvenančiųjų didmiesčiuose, ryšio su pasauliu ir patikimos informacijos šaltinis yra platforma „Telegram“, bet ne tik. Daugelis mirksta keistuose jutubo kanaluose, mėgaujasi „alternatyvių televizijų“ formatais. 

Revoliucines pagiežos emocijas nevaržomai reiškia pasaulyje plačiai žinomi viešieji kalbėtojai, kaip antai konservatyvusis JAV politikos strategas, įvairias pozicijas (ir valdžios struktūrose) užėmęs dešinysis ideologas Steve’as Bannonas. Šis šiuo metu „nepriklausomas“ trampizmo apologetas, ryškiai nubrėžęs augančio populiariojo nacionalizmo įvairiose šalyse ir globalistų sąmokslų priešpriešą, neseniai pareiškė, kad prezidentas Donaldas Trumpas tarnaus JAV žmonėms ir ateityje, per savo trečiąją kadenciją. Jokių trečiųjų kadencijų JAV konstitucija nenumato, tačiau teisinių būdų žadėta paieškoti ir būtinai surasti. Mesianistinis įsijautimas į „paprasto žmogelio“ gelbėtojo vaidmenį, siekis grąžinti pasaulį prie autentiškų kapitalizmo šaknų (kur kas labiau tikėtina, kad tą pasaulį siekiama ryžtingai stumtelėti į skaitmeninio feodalizmo ir technofašizmo glėbį) reiškiamas ne tik viešais pasisakymais. Galima prisiminti garsiąsias sausio 6-osios riaušes Vašingtone (Kapitolijaus šturmas 2021-aisiais), panašių būta ir kitur. Pasak ideologo S. Bannono, gyvename fundamentalių technologinių, finansinių ir geopolitinių pervartų metu, todėl, nepaisant kai kurių konservatyviojo judėjimo nesėkmių (tokia nesėkme ir apmaudžia gaišatimi JAV įvardinti prezidento Joe Bideno administracijos valdymo metai), trampistai nebesitrauks.  

Noras palaužti ir radikaliai išvalyti tradicines valstybės struktūras JAV – tas įnirtingas biurokratinių institucijų nuhakinimo žygis – Lietuvoje keistai susišaukia su R. Žemaitaičio ir jo dabartinio patarėjo kultūrai eksministro I. Adomavičiaus samprotavimais. Juk netikėtai prisišlieta prie srities, su kuria dar prieš du mėnesius neturėta nieko bendro. Pasitraukęs iš ministro posto NA atstovas toliau viešai žadėjo demaskuoti „fondų siurbikus“, tėkšti ant stalo Kultūros ministerijoje per savaitę surinktus įrodymus apie baisius nusižengimus. Teisiškai pagrįstų įrodymų, aišku, nėra. Bet jų ir nereikia, užtenka pasėti įtarumo sėklas ir toliau skintis kelią. Į politinių marginalų išpuolius, žinoma, galėčiau nebekreipti tiek daug dėmesio. Kultūros ministerijos veiklos jie, rodos, „nenulaužė“. Viliuosi, kad mūsų šalyje institucijų ardymo šalinininkų nėra daug. Vis dėlto stebiuosi, kiek daug iš pažiūros lyg nepiktybinių žmonių per pastarųjų mėnesių krizę socialinėse medijose pritarė ore sklandančiai idėjai, kad Kultūros ministerijos Lietuvai nereikia. Ar šioje keistų elgesio praktikų persmelktoje situacijoje vis dar galime kalbėti apie normalią kultūros politiką?  

Tikiuosi, jog chaosas bus suvaldytas, kad dar iki patvirtinant kitų metų kultūros biudžetą tarp Lietuvos valdančiųjų atsiras kultūros sritį ginanti solidesnė ministerijos vadovybė, kad realūs jos veiksmai bendrą situaciją darys bent jau aiškesnę. Juk lokaliais chaosais mintanti, šliaužianti antikultūrinė revoliucija būtent Baltijos šalyse gali tapti siaubingų geopolitinių pokyčių pranaše. Nelaukti išoriniai sukrėtimai čia gali būti pavojingesni nei Slovakijoje ar Vengrijoje, kurių nepriklausomybę kur kas geriau saugo geografinės sienos. Netikėta krizė ir daugelio patirtas sukrėtimas mūsų šalyje įkvėpė naują politinio veikimo būdą „iš apačios“. Spontaniškai susibūrusi kultūros asamblėja keitė normatyvines veikimo politikoje reikšmes, netgi pasiūlė idealias apibrėžtis, esminį modelį (pasak asamblėjos iniciatorių, „kultūra yra gyva tautos atmintis, jos demokratinių vertybių pagrindas, atsparumo propagandai ir kovos su dezinformacija dalis“). 

Kenkėjiškos programos neretai siekia tyliai įsiskverbti, jos kurį laiką geba prisitaikyti prie aplinkybių, bet gali aktyvuotis netikėtai. Linkiu, kad precedento Lietuvos kultūros politikoje neturinčios ir šią politiką šiandien horizontaliai formuojančios, pilietiškumą ir sąmoningumą žadinančios protesto iniciatyvos padėtų tas programas išdiegti.